Pozicija

2020.03.04 12:38

Laimonas Talat–Kelpša. Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai

Laimonas Talat-Kelpša, Lietuvos URM kancleris2020.03.04 12:38

Prieš keletą metų į mano rankas atsitiktinai pateko Dr. Terrence‘o Realo knyga „Nenoriu apie tai kalbėti“. Jos paantraštė – „Kaip įveikti nematomas vyrų depresijos pasekmes“. Knygoje nagrinėjama, kaip vyriškoji lytis visą gyvenimą kenčia vaikystės traumas ir, nesuvokdama savo skausmo priežasčių bei nerasdama būdų jas įveikti, sistemingai žaloja ne tik save, bet ir aplinkinius.

Ši knyga padeda geriau suprasti, kodėl, tarkime, vyrai Lietuvoje žudosi 6 ar 7 kartus dažniau nei moterys. Tai – vienas didžiausių skirtumų pasaulyje. Bet ar galime manyti, jog dėl trauminių, iš vaikystės atsineštų priežasčių visa Lietuva (hmm, kaip čia pasakius...) nuolat jaučiasi prislėgta ir šiek tiek „ne savo vietoje“? Gal mes kaip tauta kenčiame nuo kažkada patirtos kolektyvinės traumos, kurios iki galo dar nesuvokėme? Ar gali būti, kad šios traumos keliamas skausmas vis dar kamuoja ir mus, ir aplinkinius?

Į šiuos klausimus derėtų pažvelgti atidžiau. Tautos ir valstybės sėkmė šiandien matuojama statistiniais rodikliais: BVP augimo procentais, BVP dydžiu vienam gyventojui, prekybos apimtimis ir t.t. Šiuo požiūriu Lietuva lyg ir turėtų būti viena laimingiausių pasaulio šalių. 2019 metais pagal Jungtinių Tautų Žmogaus raidos indeksą užėmėme 34–ąją vietą tarp 189 valstybių ir jau kurį laiką figūruojame labiausiai išsivysčiusių tautų pirmajame kvintilyje. Visa tai pasiekta vos per tris atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius.

Tačiau eilinio Lietuvos gyventojo paklausęs, kaip jis jaučiasi, greičiausiai išgirsi ne pasitenkinimo, o nerimo kupiną atsakymą. Nepaisant įspūdingų augimo rodiklių, mūsų žmonės ir toliau mano, kad gyvenimas gerėja kažkam kitam. Pavyzdžiui, vartojimo lygis šalyje praėjusiais metais pasiekė visų laikų aukštumas – žmonės leidžia pinigus kaip išprotėję. Bet 39 procentai apklaustųjų teigia, kad šiandien gali įpirkti mažiau nei prieš 10 metų (Swedbank apklausa, 2019 m.). Lietuvoje jau kelerius metus dislokuotos NATO ir Jungtinių Valstijų karinės pajėgos, bet gyventojai, paprašyti įvardyti, jų manymu, didžiausią grėsmę, pirmoje vietoje nurodo „Rusiją“ ir „karą“ (Lietuvos socialinių tyrimų centro studija, 2017 m.). Tad kas čia ne taip?

Psichologijos vadovėliuose nuolatinis liūdesys, prislėgta nuotaika, menka savivertė, bejėgystės pojūtis, atžarumas ir netolerancija aplinkinių atžvilgiu įvardijami kaip klasikiniai depresijos požymiai. Galbūt Lietuva serga, ir ligos pavadinimas – visai ne koronavirusas?

Depresijos priežasčių galima ieškoti sudėtingoje mūsų krašto istorijoje. Sveika ir gyvybinga tauta iš savo praeities gali pasisemti sėkmės pavyzdžių ir sudėtingu laikotarpiu į juos atsiremti. Tuo tarpu lietuviams sukonstruoti tokį sėkmės naratyvą sekasi gana sunkiai. Mūsų pergalių sąrašas ir taip trumpas, kai kurios „pergalės“ politikų pasirenkamos netinkamai, o ir patį sąrašą išorės jėgos dėl įvairių priežasčių siekia revizuoti ir diskredituoti. Ypač tai pasakytina apie mūsų 20 amžiaus istoriją, kuri rašoma ir perrašoma tokiu greičiu, kad eiliniai piliečiai jau ne visada besupranta, kas yra tiesa, o kas – melas.

Ši būsena pavojinga tuo, kad neleidžia ramiai apmąstyti praeities ir įsigilinti, kas iš tiesų nutiko. Pavyzdžiui, Lietuvai 20 amžius buvo ypač negailestingas. Du pasauliniai karai nuniokojo kraštą ir paliko karčių patirčių, kurias paprastai su savimi atsineša karas. Bet greta to Lietuvos gyventojai patyrė totalitarinės prievartos sisteminį brutalumą. Tik per vieną dešimtmetį nuo 1940–ųjų iki 1950–ųjų:

- Naciai ir jų talkininkai Lietuvoje nužudė maždaug 200 tūkst. žydų,
- Sovietai įkalino ir kankino 156 tūkst. Lietuvos gyventojų,
- Daugiau kaip 130 tūkst., daugiausiai moterų ir vaikų, buvo ištremti į Sibirą,
- Apie 20 tūkst. žuvo antisovietinio pasipriešinimo kovose,
- Apie 150 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų iškart po karo buvo „perkelti“ į Lenkiją,
- Maždaug 64 tūkst. karo pabaigoje pasitraukė iš Klaipėdos krašto, tad kai sovietai 1945 m. įžengė į uostamiestį, jame buvo likę tik 28 gyventojai,
- 56 tūkst., jei ne daugiau, baigiantis karui pasitraukė į Vakarus iš likusios Lietuvos teritorijos.

Viską sudėję gausime apie 800 tūkst. gyventojų, kurie per dešimtmetį išnyko nuo Lietuvos paviršiaus. Iš viso Lietuvoje prieš pat karą, 1940 metais, buvo apie 2,8 mln. gyventojų.

800 tūkstančių – pribloškiantis skaičius. Daugumą iš jų Lietuva prarado negrįžtamai. Per pastaruosius 30 metų paskelbta nemažai tyrimų, kuriuose fiksuojamos šių aukų kančios, atskleidžiamas jų tragedijos mastas. Suprasti, pažinti, išmokti – teisingas kelias, kuriuo ir toliau privalome eiti, kad tokios nelaimės daugiau niekada nepasikartotų.

Ne mažiau svarbu suprasti ir budelių veiksmus bei motyvus. Publikacijų šia tema kasmet vis daugiau. Jau gana neblogai žinome, kaip okupuotoje Lietuvoje veikė sovietų režimas. Palengva, nors ir su atkryčiais, suvokiame ir pripažįstame vietinių talkininkų ir visos to meto visuomenės atsakomybę už Holokaustą. Eilėje – vėlyvojo sovietmečio aktyvistų ir kolaborantų vaidmuo bei atsakomybė, dėl kurios visuomenė dar nėra aiškiai apsisprendusi.

O kas laukia likusių 2 milijonų, penkis dešimtmečius gyvenusių ir išgyvenusių totalitarinės priespaudos sąlygomis, patyrusių visą okupacijos siaubą, savo akimis mačiusių, kaip žudomi ir kankinami nekalti žmonės, praradusių turtą, artimuosius, bet privalėjusius slėpti savo skausmą ir gedulą, priverstus toleruoti smurtą, kurį okupaciniai režimai taikė itin išmoningai? Šios milžiniškos gyventojų grupės skausmas ir patirtys iki šiol normaliai nereflektuotos ir tautos sąmonėje paslėptos po devyniais užraktais.

Esame šių 2 milijonų pirmosios ar antrosios kartos palikuonys. Žeidžianti praeities trauma neįveikta – gal todėl mūsų gyvenimas ne visada klostosi taip, kaip norėtųsi. Gal todėl mūsų savivertė neretai per žema, o mūsų santykiai su aplinkiniais – tiek tiesiogine, tiek geopolitine prasme – sudėtingi. Atkurti dialogą su žydų, lenkų ir kitomis mūsų krašto bendruomenėms nėra lengva, nors, pripažinkime, šioje srityje jau nemažai pasiekta.

Perfrazuojant Terrence‘o Realo knygos pavadinimą, ar mes norime apie tai kalbėti? Dar svarbiau – kaip įveikti šios neįvardytos visuotinės depresijos nematomas pasekmes?

Apie tai ir diskutuosime konferencijoje*. Į ją sukvietėme diplomatus, psichoterapeutus, rašytojus, režisierius, kitų meno sričių specialistus. Mūsų tikslai – keturi:

Pirma – reikia jūsų pagalbos, kad suvoktume ir pripažintume mus ištikusią traumą. Tai nėra lengva. Kodėl? Geriau paaiškintų psichoterapeutai. Bet jei norime pasveikti, reikia pirmiausia nustatyti negalavimo priežastį ir ją pripažinti.

Antra – reikia įvertinti, kaip individuali trauminė patirtis skleidžiasi per visuomenės kūną ir jį žaloja. Kolektyvinės traumos pasekmės jaučiamos ilgą laiką. Neišgydyta trauma perduodama vaikams, po to – anūkams, ir tai tęsiasi tol, kol nesiimama priemonių nutraukti šią grandinę. Kad įveiktume praeities traumą reikia delikačių, bet sutelktų visuomenės pastangų.

Trečia – savo traumines patirtis turėtume įsivertinti platesniame tarptautiniame kontekste. Supraskime, kad mūsų skausmas – unikalus, bet ne vienetinis. Pasaulyje pilna tautų ir valstybių – nuo Šri Lankos iki Šiaurės Airijos – patyrusių įvairių traumų ir iki šiol kovojančių su jų pasekmėmis. Ar galime pasimokyti iš šios patirties? Manau, kad turėtume.

Ir ketvirta – kokiais būdais įveikti tautos kolektyvinę traumą? Ar galima pasiremti psichoterapijos moksliniais pasiekimais? Kokį vaidmenį šiame kelyje atlieka menas, literatūra, kitos priemonės? Ar įmanoma sukurti tipinį metodų rinkinį – savotišką juodraštį, kurį traumuota, bet pasveikti siekianti visuomenė prisitaikytų pagal savo poreikius? Galbūt toks juodraštis ateityje praverstų ir mūsų didžiajam kaimynui?

* Kovo 5-6 dienomis Vilniuje Užsienio reikalų ministerija organizuoja tarptautinę konferenciją „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“. Konferencijoje bus nagrinėjamos tokios istorinės kolektyvinės traumos kaip kolonializmas, vergija, apartheidas, genocidas, etniniai ir religiniai konfliktai, politiniai persekiojimai, pilietiniai karai. Dėmesio centre bus didžiausios 20 amžiaus tragedijos – du pasauliniai karai, nacių, sovietų ir kitų totalitarinių režimų nusikaltimai, etniniai valymai, terorizmas.