Dabar kur kas daugiau nei bet kada anksčiau kalbama apie komunikaciją ir jos svarbą. „Piaras“, kaip teminas, jau kurį laiką nustumtas į kambario gilumą pačių „piarščikų“ (dabar – komunikacijos ekspertų) rankomis, prakaitu ir krauju. Nepriklausomybės pradžioje šiais žodžiais didžiuodavomės: „piaras“, biznis, menedžeris, čili pica. O štai maždaug nuo įstojimo į ES, gal kiek paradoksalu, atradome tapatumo paieškos svarbą.
Visai rimtai susigėdome slapta kamaroje laikę provincialų lietuviškumą, atsiprašydami jį apkabinome (ne endorsinome!) ir leidome prisėsti arčiau. Prikūrėme aibę vykusių ir nevykusių naujadarų, palengva, bet užtikrintai už borto stumdami anglicizmus. Juk kas labiau formuoja visuomenę nei vartojami žodžiai, cirkuliuojančios mintys, visus juos apsprendžianti kalba? Turbūt lingvistinės filosofijos tėvas Wittgensteinas net giliai iš po žemių falcetu man rikteltų pritarimą.
Grįžtant prie komunikacijos, sunku paneigti, kad komunikacijos valdymas, atkartojantis ar kartais net diktuojantis vyraujančias verslo tendencijas, yra vienas iš pagalbinių šiuolaikinės organizacijos varikliukų. Bet ar vis dažniau nesigundome atsisakyti pagrindinio variklio ir pasilikti vien tą jaukiai tratantį pagalbinį motoriuką, tikėdamiesi minimaliomis sąnaudomis (iš esmės nekurdami ir netobulindami produkto, tik jį komunikuodami) pravažiuoti daugiau nei esame įpratę. Organizaciją supraskime plačiąja prasme, kaip reiškinį, juk komunikuojama visuose įmanomuose ideologijos sektoriuose, ne tik versle.
Bene vieninteliame lietuviškame komunikacijos podkaste „Katukai“ trys Marijos žemės viešųjų ryšių grandai – Mykolas Katkus, Aurelijus Katkevičius ir Arijus Katauskas – nagrinėja pasaulio ir Lietuvos verslo ir politikos procesus, nepaliaujamai ieškodami komunikacinio aspekto viršenybės.
Nesenoje laidoje, paanalizavus koronaviruso plėtrą ir problematiką, A. Katauskas blizgančiomis akimis užklausia pašnekovų, o kaip gi suvaldyta viruso komunikacija. Galiausiai prieinama prie logiškos katukų pokalbio išvesties: ar problema yra pati liga, ar tik jos komunikacija? Netikėta atvejo redukcija, ką?
Čia galime pacituoti ir vieno sėkmingiausių šiuolaikinio lietuviško humoro puslapių feisbuke – VTF (Valstybinis tautos frontas) ironiją komunikacijos karštligės atžvilgiu: *DVIDEŠIMT KETURIŲ METŲ „KOMUNIKACIJOS SPECIALISTO“ RECEPTAS, KAIP ČIA VISKĄ IŠSPRĘST* /*FEISBUKO APŽVALGININKO ĮŽVALGOS APIE GRIGEO SKANDALO ĮTAKĄ VERSLUI*.
Komunikacinio diskurso išplitimas ir įtikėjimas jo galia net visiškus ryšių profanus įgalina pasijusti „piaro“ genijais, drąsiai į kairę ir dešinę dalinti patarimus socialiniuose tinkluose, labiausiai feisbuke ir linkedine. Juk taip gera pasijusti kalbančia galva, thinktanku, komentatoriumi–ekspertu, kvalifikuotai indukcijos metodu lukštenančiu rimčiausias nūdienos aktualijas.
Ar Pangonio pasirinkta (ar jam parinkta) komunikacija tik iš dalies prisiimant kaltę buvo geras, ar blogas sprendimas? Ar turime bent nedidukę galimybę daryti išvadas iš itin mažo kiekio viešos informacijos? Kokia to nauda ir prasmė? Jei tik draugiškai pasvarstyti aktualijas prie alaus ir saulėgrąžų, tuomet puiku. Ar ir vėl idealistiškai tikime, kad komunikacija šiuokart gali jei ne švęsti triumfuojančią pergalę, tai bent už plaukų ištraukti sausą iš balos? Kur kas geresnį svertą tam turi brangios advokatų kontoros ir jas legitimuojanti demokratinė teisinė sistema. Komunikacija šioje vietoje yra taikytina, bet tikrai ne užtektina.
O kaip komunikacijos ekspertai vertina Eligijaus Masiulio nenorą viešai pripažinti kyšio ėmimo? Žanro klasika, ko gero, teigtų, kad geriausia kuo anksčiau pasiekti dugną, o vėliau nuo jo pamažėle imti kilti. Ar pripažinimas butelio dėžutėje ėmus paskolą ir yra dugnas – kyšio ėmimo pripažinimas? Reaguojant tiek į dalį neseniai panaikintų kardomųjų priemonių taikymo, tiek į rimstantį ažiotažą byla, nenustebčiau, kad ilgainiui bus įklampinta į tingų patą. Ir komunikacija šioje vietoje neužima reikšmingos rolės. Kartais komunikacijai, apskritai, kaip Gabrieliui Landsbergiui, geriausiai tyliai įsitaisyti kur nors kampe ir nedaryti bereikalingų judesių.
Komunikacijos, tiesa, nereikėtų nuvertinti. Ypač, kai kalba eina, apie tam tikroms verslo grupėms pakenkti galinčius veiksnius – kad ir svarstomus įstatymų projektus. Tuomet viešųjų ryšių specialistai dažnu atveju jau ne užsiima nekalta, švietėjiška atvejų analize, o juos tendencingai pristato, per daug nesislapstydami (to ir nereikia), kad atstovauja susijusioms šalims. Prisiminkime alkoholio prekybos apribojimo svarstymus ir paraleliai organizuotą laisvę rokenrolui, generinių vaistų kritiką ar bet kurį šypsnį visada sukeliantį Lietuvos laisvosios Rinkos instituto lyderių pasisakymą.
Senukai ikisokratikai buvo sugalvoję šaunų paaiškinimą, esą viskas aplink susideda iš pradinių elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies. Pasimokykime ir mes ko nors iš istorijos ir sujunkime produktą, jį kuriančius ir vartojančius, jo veikiamus, galiausiai jį komunikuojančius.
Taip gausime kažką vertingesnio ir apčiuopiamesnio nei eilinę komunikaciją be turinio.
