Vienoje diskusijoje sulaukiau klausimo apie Meldinės nendrinukės išsaugojimo prasmę, t.y. ar verta investuoti pinigus vienos rūšies išsaugojimui? Klausimą uždavęs žmogus yra išprusęs ir gerai žinantis aplinkos politiką, nors savo veikloje toli nuo aplinkosauginių dalykų.
Diskusijai įsismarkavus, oponentas pateikė keletą pavyzdžių, kuomet jau ir pati Europos Komisija pripažino, kad susimovė žalindama Europą biodizelino, bioetanolio rėmimo programomis.
Turiu priminti, 2003 metais Europos Sąjunga patvirtino biodegalų rėmimo programą, kurios tikslas, sumažinti CO2 emisijas transporto sektoriuje. Antrinis šios programos tikslas – sukurti papildomos paramos sąlygas ūkininkams. Tačiau jau netrukus pasimatė, kad žala socialiniams, ekonominiams santykiams buvo tokia ženkli, kad jos neatsvėrė aplinkosauginė nauda.
Didiesiems naftos produktų perdirbėjams įsitraukus į žemės ūkio veiklą, vietos ūkininkams pradėjo trūkti žemės maistinėms kultūroms auginti, suintensyvėjo cheminių trąšų ir augalų apsaugos priemonių naudojimas. Radikalesni pokyčiai vyko trečiosiose šalyse, kuomet ne tik vietos ūkininkai buvo išstumti iš dirbamų laukų, bet žemės, tinkamos auginti maisto produktus, buvo naudojamos techninėms kultūroms auginti, kas lėmė dar didesnį maisto stygių šiame žemyne.
ES skubiai ėmė taisyti biodegalų programą ir jau 2015 m. uždraudė biodegalų produktų importą iš trečiųjų šalių bei nutraukė skatinimo programas biodegalams, kurie gaminami iš maistui tinkamų kultūrų. Klaidų buvo padaryta ir Lietuvoje, oponentai nuolat primena galvijų ganymo draudimą Kretuono ežero saloje, tačiau svarbu laiku klaidas pripažinti ir pasimokius iš jų nekartoti, dėl to tikrai nėra verta atsisakyti aplinkos apsaugos siekių.
Grįžkime prie ES biologinės įvairovės programų, kurios skatina laukinių ir saugomų rūšių išsaugojimą. ES biologinės įvairovės politika yra grįsta senųjų ES šalių narių piliečių vertybinėmis nuostatomis, kurios, kitaip nei mūsų, nematuojamos tik materialios naudos skalėje.
Kitaip Lietuvoje: kas laisvas bėgioja ar plaukioja bei dar yra skanus, ar toks gražus, jog skerdienos atliekas verta kabintis ant sienos, tas geras, reikia saugoti, o kas zyzia ir kanda bei nėra švelnus, tegul eina po velnių ar į cheminio rūko debesis. Yra ir tokių, kurių labai norisi, bet neleidžia. Deja, gyvosios gamtos apsauga mūsų pagrindinėje politikoje vyksta tiek, kiek aprėpia optinio taikiklio laukas ir tiek, kiek jis pridengtas ilgomis blakstienomis.
Visgi, nepabėgant nuo klausimo, ar verta, skaičiuojant matematiškai, pragmatiškai ir preziumuojant, kad būtų mūsų valia kaip ne savo pinigus panaudoti, spėčiau, Lietuvoje būtų vienas atsakymas – neverta. Tačiau, kad jau mes apsisprendėme būti ES nariais, taisykles rašo visuomenės, kurios, anot Gintauto Mažeikio, gyvena posmodernistinėje visuomenėje, o tai reiškia, kad: „Modernybė miškus ir medžius aiškina instrumentiškai, kaip ekonomikos priemonę, o postmodernizmas – kaip biopolitikos sudėtinę dalį“.
Bio ar gamtinės politikos sampratoje teigiama, kad rūšys nei gyvena, nei nyksta po vieną, per ilgus amžius jos prisitaikė gyventi prie dirbtinų sąlygų, tačiau dabartinis technologijų vystymo greitis yra toks didelis, kad prisitaikymui erdvės ir laiko nepaliekama.
Kad laukinės rūšys išliktų, reikia to paties žmogaus įsitraukimo. Štai ir turime situaciją, kai griaunamos drenažo sistemos, kad atsikurtų šlapžemės, šienaujame šlapynes, kurios produkcija neturi ekonominės naudos ir panašiai. Daug atrodo beprasmių darbų, nors prasmė yra – išsaugoti gyvybę, kuri šalia mūsų, kurios gyvenimo sąlygas blogina mūsų, žmonių veikla.
Nesakau, kad turi būti viena „teisinga“ nuomonė, nepradėsime visi saugoti gamtą, tačiau kokybiškos, faktais grįstos diskusijos labai trūksta, gal net išreikšto konflikto, kas padėtų politikos mainstream’ui apsispręsti dėl lietuviškos gamtos apsaugos strategijos, ne popierinės, o tokios, kurią suprastų ir palaikytų ženkli dalis visuomenės.
