Pozicija

2020.02.25 09:04

Kęstutis Navickas. Miškų politika po valstiečių

Kęstutis Navickas, buvęs aplinkos ministras, aplinkosaugininkas2020.02.25 09:04

Miškų politika po valstiečių. Taip būtų galima pavadinti vasario 28 d. rengiamą diskusiją „Lietuvos miškai po 2020 metų“ Lietuvos Respublikos prezidentūroje. Joje valstietišką požiūrį į miškus pristatys aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, kurio didžiausias nuveiktas darbas – sustabdyta Punios šilo gamtinio rezervato steigimo procedūra (planavimas). Dar būtų galima pridėti 20 proc. nuolaidą medienos perdirbėjams, bet tai jau ne aplinkosaugos tema.

Miškas Lietuvoje vis dar tvarkomas pagal caro, kaizerio, partijos generalinio sekretoriaus ir šiek tiek pagal Europos komisaro gaires. Tai bene konservatiškiausia veika ne tik aplinkos, bet ir ūkio srityse. Mokslas ir naujovės įsileidžiamos tiek, kiek jos susijusios su miškininkystės technologijomis, cheminės saugos priemonėmis. Net kankorėžiai iki šiol yra skinami nupjovus medį!

Tačiau visuomenei, meno žmonėms, filosofams tai neatrodo tinkama, jie nenori sutikti su teiginiu, kad apie mišką geriausiai supranta miškininkai ir tai verčia politikos elitą kokybiškai persvarstyti miškų politiką.

Viešai aptariamas miškotvarkos temas būtų galima suskirstyti į šias klases:

Semantinė – jei miškas yra saugomoje teritorijoje, jis turi būti saugomas. Ką konkrečiai saugomas reiškia, nėra sutarta. Vieniems miškas saugomose teritorijose visai neturėtų būti kertamas, kitiems tvarkomas atsargiai, tretiems tvarkomas efektyviai ir saugomos teritorijos režimas neturi būti kliūtis.

Estetinė – iškirtus mišką pasikeičia artimiausia gyvenamoji aplinka, pasikeičia įprastos grybavimo, uogavimo, stovyklavimo ar šiaip mielos vietos. Gana dažnai girdimi nusistebėjimai: aš gi nesakau, kad savo miško tu negali kirsti, bet kodėl šalia mano namų!?

Humanistinė – medžių kirtimas vegetacijos, paukščių perėjimo metu. Visų formų gyvybė yra gerbtina.

Kas turėtų, galėtų keistis miško politikoje?

Aiškus miško zonavimas saugomose teritorijose, išskiriant miškus pagal svarbą biologinei įvairovei, kraštovaizdžiui, rekreacijai. Galiojančios miško klasifikavimo ir tvarkymo režimų kategorijos to neatliepia, būtina pilnai suderinti miško ir gamtos apsaugos tikslus ir priemones.

Apibendrinus, saugomose teritorijose ir ūkininkavimas miške turėtų būti ekstensyvus, naudoti mažiau galingą techniką, kirtimus vykdyti per kelis etapus (atrankiniai kirtimai).

Valstybinių miškų urėdija, Valstybės miškų valdytoja be medienos ruošos ir miško atsodinimo turėtų aktyviau šviesti visuomenę, mokyti pažinti žvėris, augalus, grybus, kerpes, vabalus parodant mišką pilną gyvybės. Taip pat mokant elgesio miške, stovyklaujant, orientuotis pasiklydus ir ieškant grybų, uogų. Miesto žmogus, jei jis nori, mišką turi patirti.

Elektroninėse platformose skelbti būsimų kirtimų vietas, miškotvarkos darbus, sudaryti galimybę pateikti pretenzijas ar išreikšti norą nupirkti mišką iš privačių savininkų paliekant medžius.

Miškas yra gerokai daugiau nei kietmetriai ataskaitų lentelėse, neparsiduokime pigiai!