2020 m. vasario 15 diena yra išties neeilinė data, nes tądien užgimė Sąjūdis prieš Astravo AE – nauja visuomeninė jėga, kurios pagrindinis tikslas – Baltarusijos atominės elektrinės Astrave statybų nutraukimas ir jos visiškas uždarymas.
Kaip mes sieksime šio tikslo?
Anti-astravinio Sąjūdžio pirmajame suvažiavime buvo patvirtinta eilė svarbių dokumentų, tame tarpe ir vieša peticija Europos Parlamentui dėl nesaugios Astravo AE uždarymo, kuriuose įvardinti mūsų siūlomi keliai ir priemonės. Svarstant tolimesnės kovos prieš Astravo monstrą strategiją pirmiausia siūlome nuraškyti žemiausiai kabančius vaisius, t.y. padaryti Lietuvai tai, kas nepriklauso nuo kitų šalių valios ir kas leistų mažiausiomis sąnaudomis greitai pasiekti didžiausią efektą. O toks vaisius iš tiesų yra, nors Lietuvos valdžia sąmoningai ar per nesupratimą jo iki šiol nematė. Tai yra Lietuvos vienašališkas pasitraukimas iš 1963 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą.
Vienos konvencijoje yra įtvirtinti pagrindiniai principai ir taisyklės, kuriais nustatoma dėl branduolinės avarijos kilusios žalos atlyginimo tvarka šią konvenciją pasirašiusiose valstybėse. Tiek Baltarusija, tiek ir Lietuva yra šios konvencijos narės. Kokius tarptautinius įsipareigojimus Baltarusija yra prisiėmusi Lietuvos ir jos kaimynių atžvilgiu, ir ar jie mums priimtini?
Kadangi Vienos konvencija leidžia joje dalyvaujančiai valstybei nusistatyti maksimalų atsakomybės už branduolinę avariją dydį, Baltarusija tai sėkmingai sau ir pasidarė. 2019 m. sausio 14 d. Lukašenkos įsaku Nr. 15 buvo oficialiai nustatyta, kad Baltarusijos maksmali atsakomybė už branduolinę žalą sudaro tik apie 360 mln. EUR. Palyginimui, Černobylio nuostolių likvidavimas kainavo apie 700 mlrd. USD, o Fukošimos – apie 250 mlrd. USD. Kitaip tariant, Baltarusija aiškiai ir nedviprasmiškai mums sako, kad jei Astrave įvyks Černobylio ar Fukošimos lygio avarija, tai Baltarusija atlygintų ne visą ir net ne pusę nuostolių, o gal tik 1000-ąją jų dalį.
Ar Lietuvai tokios Vienos konvencijos taisyklės priimtinos? Šiam kontekste reikia žinoti, kad XX a. viduryje kuriant Vienos konvenciją branduolinė energetika buvo pakankamai naujas ir pažangus dalykas, panašus į tai, kas šiuo metu yra atsinaujinanti energetika. Žinant branduolinės energetikos keliamus pavojus, kai viena atsitiktinė avarija gali sužlugdyti milžinišką branduolinę industriją, buvo sugalvoti teisiniai mechanizmai, leidžiantys branduolinę technologiją vystančioms ir ją naudojančioms korporacijoms susimažinti savo riziką, taip padrąsinant jas investuoti į šį sektorių. Tokiu būdu pagal Vienos konvenciją branduolinės elektrinės praktiškai yra subsidijuojamos visų elektros vartotojų sąskaita, nes tos elektrinės didžiąja dalimi yra atleidžiamos nuo žalos atlyginimo avarijos atveju.
Vienos konvencijos veikimo tvarką dar galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu: taikant įprastą automobilių eismo reguliavimo tvarką visi eismo dalyviai pilnai atsako už jų sukeltą žalą dėl padarytos avarijos. Tačiau sunkiasvorių Rusijoje pagamintų automobilių KAMAZ atžvilgiu mes sutinkame daryti išimtį: jei jie sukels avariją, tuomet tokio sunkvežimio vairuotojas ir savininkas neatsakys arba atsakys nepilnai už savo sukeltus nuostolius, nes jo atsakomybė yra apribota remiantis tarptautinėmis sutartimis.
Dėl tokių išimčių taikymo iš dalies gali būti pagrįstas ir branduolinėse elektrinėse pagamintos elektros nedidelės savikainos „fenomenas“. Visi Lietuvoje nuogąstaujame, kad paleidus Astravą AE elektros rinką užlies nešvari, bet pigi elektra. O kaip gi ji gali būti ne pigi, jei net ir pati Lietuva geranoriškai sutinka, kad Astravo elektrinė iš esmės būtų atleista nuo pareigos adekvačia suma apsidrausti savo civilinę atsakomybę, o branduolinės žalos atveju Astravo elektrinės operatorius kartu su Baltarusijos valstybe mokėtų tik grašius.
Antra esminė Vienos konvencijos yda ta, kad ginčai dėl žalos dydžio nagrinėjimi toje valstybėje, kur veikia elektrinė (bet ne kur atsiranda žala). Todėl bet koks ginčas dėl radioaktyvių dulkių susidarymo Vilniuje būtų sprendžiamas Minsko teisme vadovaujantis Baltarusijos teise. Mat, rengiant Vienos konvenciją vienas iš siekių buvo sudaryti palankias bylinėjimosi sąlygas branduolinės elektrinės operatoriui ir neversti jo vaikščioti po teismus kaimyninėse valstybėse, kur atsiranda branduolinė žala. Tokia tvarka gal ir gali būti taikoma santykiuose su demokratinėmis valstybėmis, kur veikia įstatymų viršenybės principas, kur teisminė valdžia atskira nuo vykdomosios valdžios ir pan. Tačiau ar Lietuva gali pasitikėti Baltarusijos teismais ir jų objektyvumu? Negi mums iš tiesų priimtina, kad Lietuvoje žalą patyrę žmonės turėtų būti verčiami važiuoti ieškoti teisybės į Minską?
Kitaip tariant, tolimesnis Lietuvos dalyvavimas Vienos konvencijoje yra visiškai nenaudingas ir sunkiai pateisinamas. Jei toks dalyvavimas dar galėjo būti suprantamas tuomet, kai pati Lietuva ketino statyti savo branduolinę elektrinę Visagine, tai po 2012 m. Lietuvoje įvykusio referendumo rezultatų bei priėmus ambicingą Lietuvos energetikos strategiją iki 2050 m. visą savo elektros poreikį patenkinti iš atsinaujinančių energetikos išteklių, priežasčių likti Vienos konvencijos valstybių klube beveik neliko. Vienos konvenciją denonsavimas taip pat simboliškai įtvirtintų stiprią ir nekintančią Lietuvos poziciją dėl nešvarios baltarusiškos elektros prekybos draudimo bei dar kartą paragintų kaimynines užsienio valstybes solidarizuotis šiuo klausimu.
Todėl anti-astravinis Sąjūdis siūlo ilgiau nebedelsti ir vienašališkai, neprašant niekieno sutikimo ir nesiveliant į derybas su Baltarusija, paprasčiausiai išstoti iš Vienos konvencijos ir vietoj to pradėti taikyti branduolinės atsakomybės atžvilgiu įprastas deliktinės atsakomybės taisyklės, pagal kurias žalą sukėlęs kaltas asmuo privalo atlyginti žalą pilnai, ginčai dėl nuostolių dydžio nagrinėjami tos valstybės teismuose, kur tokia žala atsiranda, ir t.t. Tokia tvarka galioja tokiose ES valstybėse kaip Austrija, Kipras, Airija, Liuksemburgas ir Malta, tai kodėl jos negalime pradėti taikyti ir mes? Pagal Vienos konvenciją išstojimo procedūra trunka mažiausiai vienerius metus, tad net jei tai šį žingsnį žengtume jau šiandien, Lietuvai dar kurį laiką neišvengiamai tektų pripažinti gan keistas Vienos konvencijos žaidimo taisykles.
Apibendrinant, reikia konstatuoti, kad dar yra labai daug namų darbų, kurie yra likę nepadaryti siekiant sustabdyti Astravo monstrą. Toks darbų sąrašas apima ne tik branduolinės atsakomybės sureguliavimo klausimus, bet ir branduolinės žalos monitoringo sistemos, kuri būtų visiškai nepriklausomą nuo Baltarusijos, sukūrimą, tai ir sinchronizacijos su europiniais tinklais paspartinimas, tai ir siekis įtvirtinti nešvarios baltarusiškos elektros embargo visoje Europos Sąjungoje, ir t.t. Visus šiuos darbus reikėtų pradėti daryti nedelsiant. Ir Sąjūdis prieš Astravo AE dės maksimalias pastangas tam, kad tai įvyktų.
