Klausimas – platus ir provokuojantis, tuo pačiu – be galo įdomus. Bandykime jį išlukštenti pamažu. Grįžtant į mano mėgstamus 2000–uosius, ar netgi nukeliavus dešimt metų vėliau, į jau besibaigiančio dešimtmečio pradžią, mintis, kad verslo subjektas gali iš esmės domėtis kažkuo daugiau nei pelno pasiekimu ir akcininkams sukuriamos vertės maksimizavimu būdavo išjuokiama.
Pavyzdžiui, tokią diskusiją užvedusį studentą dėstytojai tuomet pažiūrėdavo gailiai, užjaučiančiai, o picerijos, kurioje jis vakarais dirba, direktorius – perverdavo negailestingu suerzinto budelio žvilgsniu.
Visgi beveik prieš pusmetį du šimtai bene didžiausių Jungtinių Amerikos Valstijų įmonių viešame dokumente paskelbė, esą pelno maksimizavimas akcininkams nebėra jų prioritetinis tikslas. Vietoj to, ant pjedestalo buvo pastatyti darbuotojai (investicijos į juos), didesnės vertės produkto vartotojams kūrimas, etiškas elgesys su tiekėjais, parama (vietos) bendruomenėms. Šį pareiškimą pasirašė Amazon, J. P. Morgan, Bank of America, Apple, Boeing ir kitų milžinų vadovai.
Atrodo, jog į verslo pasaulį ką tik nukrito meteoras, grasinantis išnaikinti senukus dinozaurus, Fordo palikuonis. Tik kodėl tas meteoras nukrito kaip tik dabar, ir ar visi dinozaurai išmirs?
Milžinus, tyliai besikratančius gerą pusamžį vyraujančių tradicinių verslo valdymo principų, buvo galima stebėti jau kurį laiką. Pasaulis pasikeitė, taigi, norėdami išlikti, turėjo keistis ir jie: tiek dėl krizės, tiek dėl iš jos kilusio teisuoliško kairiojo liberalizmo, tiek dėl iš jo kilusio mėginimo būti socialiai atsakingiems, tiek dėl to, kad pasaulis ir jo sukimosi naratyvai tiesiog nuolat keičiasi.
Niekas nėra tikras, kad po penkiasdešimt metų TOP 500 pasaulio įmonių vadovų nepareikš, kad nuo artėjančio žmonijos išnykimo apsaugos tik darbuotojų apgyvendinimas fabrikuose, minimalios algos panaikinimas ir savaitgalinis akcininkų skraidinimas į Marsą pažaisti golfo, taip užmezgant abiem pasauliams vertingas pažintis.
Ar tai viešieji ryšiai? Taip, tai viešieji ryšiai. Ar tai pozicionavimo pakeitimas? Taip, tai pozicionavimo pakeitimas. Ar tai nuoširdus persiorientavimas? Taip, tai nuoširdus persiorientavimas. Tai viskas viename.
Nors ir atrodo pakankamai šizofreniškai, visgi tai yra didesnės dramos išdava: nesugebėjimas atsakyti, ar kapitalizmas gali pats iš savęs būti socialiai atsakingas. Pavyzdžiui, pastebėta įdomi tendencija, kad prekių įpakavimai ima mažėti. Tačiau mažėja jie ne dėl ko kito, o dėl to, kad... pakuotė negeneruoja pelno. Tai grynos išlaidos, kurias reikia naikinti. O kur dar visas aplinkosaugos hype‘as...
Kuo valstybėje labiau įsigalėjusi dominuojanti vakarietiška pasaulėžiūra, tuo labiau įmonės turės paklusti užduotam tonui. Niekas nenori prarasti klientų ir galimai net tiekėjų dėl viešai sutartų socialinės atsakomybės ir verslo valdymo memorandumų nesilaikymo.
Skandinavai, vokiečiai ir belgai, atvažiuojantys sertifikuoti mūsų įmonių produkcijos tuoj ims domėtis ne tik staklių naudojimo tvarka ar įmonėje taikomais susirinkimų metodais, bet ir pradės klausinėti jau puikiai angliškai kalbančių darbuotojų, kaip jie jaučiasi įmonėje, kaip jie mano, ar gamybos procese nebuvo galima kažko atlikti žmogiškiau, pagarbiau, ar kurdami produktą šie nesijautė nelaimingi ar skriaudžiami.
Ilgainiui tiesiog nebeapsimokės eiti senuoju keliu. Nes jeigu neapsispręsi, ar verta sukti iš kelio, tiesiog atsidursi griovyje.
Tik ar išdrįsime pamatyti artėjantį vingį?
