Pozicija

2020.02.18 09:34

Mantas Adomėnas. Rimtas žvilgsnis į konservatizmo ateitį. II dalis: Pagrindinis konservatizmo laukiantis iššūkis

Mantas Adomėnas, Seimo TS–LKD frakcijos narys2020.02.18 09:34

Pirmojoje šio straipsnio dalyje buvo ieškoma atsakymo į klausimą: ar dabartinė konservatizmo būklė reiškia šios politinės pasaulėžiūros krizę? Ir kokiais esminiais principais remiasi konservatyvus mąstymas? Šioje dalyje svarstomas galimas konservatizmo įnašas į dvidešimt pirmojo amžiaus politinę darbotvarkę.

Kuo konservatizmas gali būti svarbus ir įdomus 21 amžiuje?

Taip pat skaitykite

Gyvename ant kardinalių pokyčių pasaulyje slenksčio. Globalizacijos procesai pradeda pasiekti savo galimybių ribas ir lėtėti; kylantis pasipriešinimas netgi ima juos vietomis iš dalies apgręžti. Inovacijų procesai neteko pagreičio: išskyrus gyvybės mokslus, fundamentinių inovacijų metas, atrodo, praeity, o Vakarai netenka savo inovacinio pranašumo.

Nepaisant to, gyvename beprotiškai greitos technologijų kaitos laikais, kurį įgalino tebesitęsiantis 20 a. vidurio atradimų pritaikymas. Mums pažįstama demokratinė politinė sistema patiria vidinę krizę ir nuo Šaltojo karo įkarščio laikų nematytus išorinius iššūkius.Tebesitęsia desocializacija: socialiniai ryšiai visuomenėse trūkinėja, silpnėja ir transformuojasi. Lygia greta demokratinėse visuomenėse jungiančių bendrybių svarba drastiškai sumažėjusi, gilėja nauji susipriešinimo pavidalai, peržengiantys senąsias ideologines skirtis. Vyraujanti ekonominio mąstymo paradigma pasiekė savo galiojimo laiko ribą. Mūsų ekonominės, valdymo, politinės sistemos yra „trapios“, hiperoptimizuotos. Šalia viso to nenumatytomis pasekmėmis dar gresia klimato kaita.

Kitaip tariant, ateina didelių krizių, virsmo ir netikrumo laikas. Kaip rašė Edmund Burke, „po žeme sklinda duslus grumėjimas, justi chaotiškas judėjimas, gresiantis bendruoju politinio pasaulio žemės drebėjimu... Tokioje būsenoje turėtume būti pasirengę ir budrūs.“

Konservatyvus mąstymas visą laiką linkęs turėti sisteminės rizikos nuojautą – kai nežinia, kas konkrečiai blogo gali nutikti, bet matyti disruptyvus pokyčių potencialas. Konservatoriai dabartinę politinę tvarką mato kaip ekosistemą, trapų balansą tarp daugelio konfliktuojančių vertybių ir interesų, todėl yra jautresni „nežinomų nežinomųjų“ rizikoms, negu liberalai, kurie linkę politiškai investuoti į naujoves – kas nauja, yra savaime gerai, o kylančias įtampas savaime išspręs „nematoma rinkos ranka“, – arba kairieji, kurie aktyviai siekia esamos „kapitalistinės“ sistemos disrupcijos.

Komplikuotoje, iššūkių pritvinkusioje situacijoje konservatyvus sprendimas – ne ieškoti, kaip perkirsti Gordijaus mazgą vienu stebuklingu sprendimu, o kantriai jį perrišti į geresnę kombinaciją: viešųjų ryšių prasme gerokai mažiau paveikus, bet strategiškai daug prasmingesnis ėjimas. Politikos meno esmė konservatoriui yra ne viena kardinali viską nunešanti idėja, bet aristoteliško „aukso vidurio“ tarp įtampoje esančių vertybių paieška.

Grįžkime prie globalizacijos. Pirmieji pranašiški globalizacijos pabaigos ženklai įvyko beveik vienu metu – tai 2001 m. rugsėjo 11–oji ir Vladimiro Putino atėjimas į valdžią 2000 m. – tačiau prireikė laiko, kol jų implikacios išryškėjo. Netrukus po to pradėta kalbėti apie „Beijingo konsensą“. Brexitas ir Donaldo Trumpo įgyvendinamas JAV atsitraukimas iš „globalaus policininko“ pozicijos – du ryškūs ženklai, liudijantys įsibėgėjusių „deglobalizacijos“ procesų gylį.

Taigi visuotinio neapgręžiamo judėjimo į global village, „globalų kaimą“ nebebus. Tačiau kokia bus nauja pasaulio tvarka? Reikalingos naujos tarptautinės tvarkos taisyklės, nauja koncepcija – ir čia konservatyviam mąstymui yra puikios galimybės iš naujo permąstyti dalykus, kurie buvo palikti savieigai ar priimami kaip neišvengiami, įtikėjus globalizacija kaip force majeure, „nenugalima jėga“.

Garsus startuperis Peter Thiel yra įvardijęs dar vieną, šiuolaikiniam pasauliui ypač aktualią įtamą – antinomiją tarp globalizacijos ir inovacijos. Priešingai nei įprasta manyti, teigia Thiel, globalizacija ne greitina inovacijas, bet jas stabdo. Geriausias pavyzdys – Kinija kaip didžiausia laimėtoja iš globalizacijos: pati beveik nieko inovatyvaus nesukūrusi, ji parazitavo iš gamybos perkėlimo ir Vakaruose sukurtų inovacijų kopijavimo, vagysčių ir perėmimo, kol galiausiai tai įgalino ją dempingu sutrikdyti inovacijas ištisose srityse Vakaruose.

Inovacijos Vakaruose lėtėja ir dėl kitų – kultūrinių bei ekonominių – priežasčių. Kad demokratinė Vakarų sistema atgautų prarastą politinį ir ekonominį pranašumą, reikalinga įdėmi inovacijų politinių prielaidų analizė, kuriai konservatizmas, su savo įžvalga į vertybių pliuralizmą ir tarpusavio įtampą, yra geriau pasirengęs, negu kitos politinės pasaulėžiūros, kurios linkusios konstruoti visuomenės vaizdą ant vienos pamatinės vertybės ašies – laisvės, kaip kad liberalizmas, ar lygybės, kaip socialdemokratija.

Gyvename beprotiškai greitos kaitos laikais, kur technologinės raidos greitis neretai užtemdo sveiką protą. Ar tikrai turėtume viską priimti kaip savaiminį gėrį: nauja = inovacija = akivaizdus gėris? O gal vis dėlto reikia kritiškai permąstyti technologinės raidos, ekonominių ir socialinių pokyčių pasekmes?

Vėlgi, kalba ne apie tai, kad reikėtų kažką stabdyti ar drausti – tačiau mėginti suprasti ir įvertinti, o kritiškai įvertinus, ieškoti, kaip suminkštinti neigiamas, sustiprinti teigiamas tendencijas, kaip pasirengti naujos tikrovės atėjimui. Tačiau tokio racionalaus kritinio diskurso mūsų visuomenėje nėra – viešoji nuomonė skyla į dvi kardinaliai priešingas stovyklas: viena vertus, obskurantiški skiepų ir mokslinės pažangos neigėjai, kita vertus, nekritiški bet kokių naujovių fanai. Trečias kelias – racionalaus ir nefanatiško aukso vidurio kelias – ir įmanomas, ir būtinas.

Neneigiu, kad mums gresia klimato kaita – bet daug labiau gresia žmogaus pasaulio kaita, gresianti išardyti esminius tradicinį humanizmą palaikančius pamatus. Konservatizmas turėtų būti savotiška žmogaus gyvenimo „ekologija“ – turėtų apsaugoti tas perskyras, kurios tampa vis labiau neakivaizdžios ir sunarpliotos.

Pavyzdžiui, kad ir kaip keistai tai skamba, dabarties visuomenės pasaulėvaizdyje trinamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno, tarp žmogaus ir gamtos. Tai ekologijos griežtąja prasme klausimas – itin svarbus šio amžiaus iššūkis konservatyviai pasaulėžiūrai (beje, šioje naujoje konservatizmui temoje būtent Rogeris Scrutonas yra palikęs reikšmingą įnašą). Tai pernelyg svarbus klausimas, kad jį būtų galima palikti nebalansuotam, iracionaliam kairuoliškam radikalizmui à la Greta Thunberg – lygiai kaip ir lygiai iracionaliam Alt–Right klimato kaitos neigimui. Būtina nusistatyti protingą santykį tarp žmogaus ir gamtos – neredukuojant žmogaus į gamtą, bet drauge politiškai įprasminant moralinę atsakomybę už gamtinę aplinką.

Kitos svarbios skirtys, kurioms šiuolaikiniame viešajame diskurse gresia niveliacija – tai skirtumas tarp laisvės ir nelaisvos visuomenės, tarp natura ir cultura (žmogaus kūryba turi specifinę vertę, kuri skiria ją nuo, sakykime, bičių veiklos), tarp tiesos ir melo. Tokių perskyrų saugojimas politinėje plotmėje, neatiduodant jų politiniam radikalizmui, išsaugant jose sveiko proto balansą, yra itin svarbi 21 amžiaus konservatizmo misija.

Lygiai kaip ir žmogiškų institucijų sergėjimas itin greitų technologinių bei juos lydinčių socialinių procesų akivaizdoje. Pavyzdžiui, ar galime nebijodami ilgalaikių destruktyvių padarinių atsisakyti tokios senos ir tradicinės žmogiškos institucijos, kaip darbas, kurio poreikį didžiumai žmonių žada panaikinti IV pramonės revoliucijos adeptai? Kas teisingiau – ar jau dabar pradėti galvoti apie tai, kaip šią pamatinę žmogiškumo būseną maksimaliai apsaugoti (nors ir kaip kartais žmogiškai tingėtųsi dirbti), ar paskui, susidūrus su nenumatyta socialine katastrofa, mėginti sugrūsti džiną į butelį?

Spartus dirbtinio intelekto tobulėjimas neišvengiamai kelia mintį, kad neužilgo pati žmogaus ir žmogiškumo samprata gali tapti kvestionuojama: kur baigiasi žmogiškumas, kur prasideda kitokio pobūdžio būtis. Ir čia konservatizmo laukia svarbi užduotis – apginti žmogiškojo pasaulio integralumą, atsijojant technologinės raidos grūdus nuo pelų, nepasiduodant trumpalaikiams utopiniams entuziazmams – „atiduokime pasaulį valdyti dirbtiniam intelektui“, bet ir nenurašant pozityvaus inovacijų potencialo.

Arba, labai konkrečiai – ką socialiniai tinklai ir naujos komunikavimo sąlygos daro bendruomeninei visuomenės struktūrai, socialiniam kapitalui? Įprasta girdėti verkšlenimus: „Sulindo į feisbukus, nebendrauja.“ Tačiau tai nėra konservatyvus požiūris.

Konservatorius turėtų pripažinti grįžimo atgal negalimybę ir bandyti ieškoti geriausio įmanomo scenarijaus, kaip naują tikrovę konstruktyviai panaudoti bendram gėriui, drauge amortizuojant jos neigiamas pasekmes. Konkrečiu socialinių tinklų atveju – viena vertus, jie įgalina naujų, naujo pobūdžio bendruomenių telkimąsi ir socialinio kapitalo auginimą, skatina ieškoti ir kurti naujas socialumo formas. Kita vertus, būtina matyti ir neigiamas tokio socialumo pasekmes – uždaros, monolitiškos vienminčių bendruomenės ir silpni socialiniai ryšiai, palyginti su esančiais realiame gyvenime. Tačiau į neigiamus aspektus reikia atsakyti ne draudimais, o kūrybinėmis paieškomis, kaip tuos ryšius sustiprinti, kaip juos konvertuoti į realius asmeninius ar bendruomeninius saitus ir kaip skatinti išėjimą už bendraminčių geto ribų.

Pavyzdžiui, senokai kalbama, kad 21 a. sukurtas politinės partijos kaip pamatinės politinės bendruomenės modelis yra atgyvenęs ir nepritaikytas skaitmeninio, virtualaus amžiaus bendravimo tikrovei – ir su tuo būtų sunku ginčytis. Tačiau atsakas į tą kritiką yra ne metimasis į priešingą tendenciją – ne vien tik virtualioje socialinių tinklų erdvėje egzistuojanti partija, kuri nepajėgs susirinkti nė į vieną off–line protesto mitingą ar šventinę eiseną. Kelias pirmyn yra panaudoti socialinių tinklų ir naujų komunikacijos formų galimybes taip, kad nuimtų nuo partinės bendruomenės visą organizacinės rutinos krūvį – taip realaus fizinio bendravimo progos tampa retesnės, bet intensyvesnės ir prasmingesnės.

Visi jaučiame, kad savotiškoje apgultyje yra demokratinė santvarka. Jai gresia tiek ekonomiškai ir technologiškai stiprių, politiškai agresyvių režimų, pirmiausia – Kinijos, įsigalėjimas, tiek vidinės grėsmės: nusivylimas demokratiniu procesu, politinio klimato radikalizacija, auganti netolerancijos banga toms civilizacinėms vertybėms, ant kurių pastatyta pati demokratinė santvarka, taip pat bandymai daugumos galią demokratijoje konvertuoti į diktatūrinį režimą.

Į debatą apie demokratijos ateitį konservatizmas gali atsinešti sodrų ir niuansuotą, iš atidaus politinės tradicijos skaitymo kylantį supratimą apie laisvos visuomenės veikimo sąlygas ir perskyrą tarp esminių bei neesminių demokratinio politinio mechanizmo komponentų. Konservatizmas žvelgia į demokratiją iš tradicijos pratęsimo ir atnaujinimo perspektyvos, o ne bando ją radikaliai transformuoti kokia nors „pažangia“ kryptimi.

„Reikia bėgti kiek tik gali, kad išliktum toje pačioje vietoje“, sako Raudonoji Karalienė Alisai Veidrodžių karalystėje. Reikia mąstyti, kas turi pasikeisti, kad keičiantis pasauliui laisva visuomenė ir demokratinė santvarka išliktų tokia pati laisva ir demokratinė, o ne kaip jas pakeisti kažkokia kita – „neliberalia“ ar „suverenia“ – demokratija.

Nepaneigiamų išorinių grėsmių – Rusijos, Kinijos, islamistinio terorizmo – akivaizdoje darosi politiškai patrauklu ir paranku akcentuoti valstybės gynimą kaip aukščiausią politinį imperatyvą. Tokia retorika stumia laisvas demokratines visuomenes į savotišką permanentinį „karo stovį“, kuris ima pateisinti dalinį piliečių laisvių suvaržymą – pavyzdžiui, žodžio laisvės – nes priešiški pasisakymai „tarnauja priešo propagandai“. Toks mąstymas taip pat kelia pagundą atsakyti autoritariniams ir totalitariniams režimams simetriniu atsaku, tokiu pačiu draudimu ar jų ideologinės veiklos varžymu, kuris tuose režimuose galioja iš Vakarų sklindančioms laisvoms pažiūroms.

Tačiau taip būtų prarandamas Vakarų demokratijos moralinis pranašumas – pagrindinis jos ginklas su tokiais režimais, kaip Rusija ar Kinija. Kaip nubrėžti subtilų ir jautrų balansą tarp piliečių laisvių, žodžio laisvių užtikrinimo – ir tarp poreikio apsisaugoti nuo nusivylimą savo valstybe sėjančios, politinius pasirinkimus iškreipiančios propagandos? Tai dar vienas svarbus iššūkis konservatyviai politikai.

Konservatizmas pripažįsta, kad valstybė yra aukščiausia žmonių sugyvenimo forma – tačiau valstybė nėra savaiminis tikslas, jos pačios sėkmė matuojama žmogaus orumu.

Žmogaus orumo klausimas svarbus, kai kalbame apie kitą svarbų iššūkį demokratijos veikimui – tapatybės politiką, kuomet politinė tapatybė konstruojama ne remiantis universaliais įsitikinimais, o priklausymu tam tikrai žmonių grupei – rasei, etniškumui, lyčiai ar lytinei orientacijai. Kodėl tai problema? Tapatybė yra nepajudinamas dydis, ji kelia absoliučius reikalavimus visuomenei ir neina į kompromisus dėl bendrojo gėrio. Būtent tapatybės politika glūdi už dabartinės demokratinės politikos radikalizacijos – ar tai būtų kairuoliška rasinių bei lytinių mažumų politika, ar Trumpą išrinkusių „naujosios baltosios mažumos“, nuo globalizacijos nukentėjusių proletarų tapatybės politika.

Tapatybės politika remiasi ir politinio korektiškumo reikalavimai, ir akademinės laisvės ribojimai, kai apeliuojant į „pagarbą mano tapatybei“ uždraudžiamas ar iš akademinės erdvės išgujamas viešas tą tapatybę „įžeidžiančių“ intelektualinių pozicijų skelbimas. Paradoksalu tai, kad kuriant tapatybės politiką, tik kai kurios tapatybės yra saugotinos ir „legitimios“ kaip politinės tapatybės nešėjos, kitos ne – nepaisant to, kad bet kokia tapatybė apibrėžiama per tai, kas ji nėra, per kitą. Tapatybės politika, nors ir skelbiasi siekianti „pagarbos“, yra tik žmogaus orumo imitacija. Draudžiant Kalėdų eglutes nėra siekiama užtikrinti musulmonų žmogiškąjį orumą (jie, dažniausiai, to nereikalauja, ir būtų sunku pagrįsti, kaip tai juos žeidžia), o tik demonstratyviai paneigti krikščionišką viešosios erdvės tapatybę.

Tapatybės politika į Lietuvą įžengė kiek netikėtu pavidalu. Šalia atpažįstamų imitacinių kairuoliškos tapatybės politikos paspurdėjimų, daliai lietuviškos dešinės būtent istorinės atminties kultas virsta aktualia tapatybės politikos atmaina. Apeliuojant į sovietinių represijų ir laisvės kovų patirtį, konstruojamas politinis lietuvių tautos nelygstamo teisumo ir permanentinės aukos naratyvas. Jis lygiai taip pat, kaip ir kitos tapatybės politikos atmainos, kategoriškas ir nekvestionuojamas, pateikiantis visuomenei absoliučius reikalavimus ir visą politiką perkonstruojantis pagal vieną kriterijų – „teisingą“ istorinės atminties sampratą.

Šaipydamiesi iš kairuoliškos transgenderių tapatybės politikos, reikalaujančios sveiku protu nesuvokiamų išskirtinių sąlygų, esame linkę ignoruoti tai, kad dalis konservatoriais save laikančių žmonių nesibodi ploti radikalams ir atsistoti šalia antisemitinio šūkio mitinge, jeigu tik tas mitingas pasisako už teisingą paminklą ar lentelę. Be abejo, istorinė atmintis svarbi, tačiau dar Burke’as įžvalgiai rašė, kaip istorinė atmintis gali tapti ne tik išminties, bet ir neužgesinamos piliečius supriešinančios neapykantos šaltiniu.

Žinoma, ir tapatybė turi savo vaidmenį politikoje. Politikoje dalyvauja konkrečios istorinės tradicijos ir aplinkos suformuoti piliečiai. Politika negali būti grindžiama tik abstrakčiais principais, neturinčiais atramos konkrečioje tapatybėje, bendruomenėje. Čia būtent ir reikalingas „aukso vidurys“ – politinė pasaulėžiūra, nesileidžianti į kraštutinumus, pripažįstanti istorinės atminties ir tapatybės vaidmenį, bet ir neleidžianti jų suabsoliutinti, kad tai netaptų skaldančia neapykantos politika.

Šioje įtampoje prasišviečia ir gilesnė kolizija – santykis tarp laisvės ir tiesos (kalbant, be abejo, apie politinę, ne apie metafizinę plotmę). Tiesos instanciją siekia aproprijuoti tapatybės politika – ar mes kalbėtume apie agresyvius transgenderius Vakaruose, kategoriškai reikalaujančius laikytis jų lyties sampratos, ar apie radikalius politikus Lietuvoje, reikalaujančius įtvirtinti privalomą oficialią istorijos politikos versiją (ir taip de facto panaikinti akademinių tyrinėjimų laisvę jautriose srityse). O kas turėtų būti tiesos instancija demokratinėje visuomenėje? Čia būtina rasti aukso vidurio variantą, nepaneigiant nei laisvės, nei tiesos imperatyvų.

Polemizuodami su radikalesnėmis kairės pozicijomis, konservatyvūs politikai dažnai apeliuoja į Ronaldą Reaganą, popiežių (nūnai šventąjį) Joną Paulių II ir Margaret Thatcher, kaip į archetipinius konservatyvius politikus, Vakarų civilizacijos gynėjus. Būtų išties įdomu patirti, kaip šie konservatyvūs politikai reaguotų į politinį korektiškumą, „platformos atėmimo“ praktiką ar Green New Deal.

Tačiau vienu bruožu jie tikrai skiriasi nuo tų, kurie mėgsta juos dabar invokuoti kaip naujojo kultūrinio kryžiaus žygio šventuosius globėjus. Būtent – jie neieškojo grįžimo į nebesančią praeitį scenarijų, bet kūrė naują politinę tikrovę: „demokratinio kapitalizmo“ idėjos apjungė politinę laisvę ir pagarbą sąžinės laisvei su laisvąja rinka. Reaganas, Jonas Paulius II, Thatcher: šios trys ikoniškos figūros ryškiau negu bet kas kitas demonstruoja, kad konservatizmas – ne grįžimas į praeitį, o dabarties resursų pasitelkimas naujos ateities kūrimui, kuris suteikia naują pavidalą nesenstantiems vertybiniams principams.

Būtent tokia dvasia reikia priimti kitą nemažiau svarbų iššūkį – būtinybę kritiškai peržiūrėti ir atnaujinti ekonominę paradigmą. Vyraujanti ekonomikos paradigma išgyvena krizę ir priėjo savo naudingumo ribą. Tačiau dėl ideologinių štampų ir inercijos, tiesiog nenoro užleisti ilgai gintas pozicijas (o Lietuvoje – ir dėl provincialumo), konservatoriai ginče apie naują ekonominę paradigmą nedalyvauja. Ir tai labai pavojinga, nes tuomet vieninteliai reformų pasiūlymai vyraujančiam ekonominiam mąstymui ateina iš kairės, kurios teikiamos alternatyvos yra drastiškos, ideologiškai dogmatiškos – ir tiesiog pavojingos. Konservatizmas, padėjęs įtvirtinti vyraujančią paradigmą, turi imtis ir sunkaus darbo ją apdairiai, atsakingai transformuoti.

21 amžiaus konservatizmo darbotvarkei priklauso ir tie klausimai, kuriuos knygoje „Antifragility“ kelia Nassim Nicholas Taleb – kaip iš „trapių“, hiperoptimizuotų ekonominių, politinių, valdymo sistemų paradigmos pereiti į „antitrapias“ sistemas, kurios nesubyra nuo smūgių, o netgi atvirkščiai – nuo patiriamų stresų tik stiprėja?

Turint omeny vis gilėjančią geopolitinio neapibrėžtumo būseną, šie klausimai tampa vis opesni. Į darbotvarkę būtina įtraukti ir Talebo mąstymą apie lokalizmą – labai konservatyvias tezes apie subsidiarumą ir decentralizaciją kaip „antitrapumą“ didinantį veiksnį.

Vis dėlto pabaigti norėčiau tuo, ką matau kaip svarbiausią iššūkį konservatyviam politiniam projektui: išsergėti laisvą visuomenę kaip politinę santvarką. O tam reikia grąžinti taiką ir solidarumą politinėje bendrijoje, susiskaldžiusioje į echo–chambers, į tik save girdinčias „garso kameras“.

Tokia būtų trumpa iššūkių ir tikslų konservatizmui apžvalga. Čia tuo atveju, jeigu kas nors domėtųsi rimtu požiūriu į konservatizmą kaip politinę pasaulėžiūrą ir jo perspektyvomis. Daug optimizmo neturiu, nes, kaip sakiau, net ir rimtos diskusijos paprastais policy klausimais Lietuvoje pernelyg sunkios ir neįdomios daugumai ne tik rinkėjų, bet ir politikų.

Populiariausi