Dar šių metų pradžioje Vyriausybė priėmė sprendimą, kuris leido didėti valstybės skiriamai sumai studijoms, ir jau nuo šio rugsėjo daugiau pirmakursių bakalauro galės siekti nemokamai. Nemokamo bakalauro idėja – tikrai graži. Tačiau vasario 5 d. minimalūs kriterijai stojantiems į aukštąsias mokyklas, kurie atspindi asmens pasirengimą studijuoti aukštojoje mokykloje, buvo nuleisti.
Sprendimo priėmėjai savo sprendimą grindžia tuo, kad bandoma didinti studijų prieinamumą, tačiau, pirmiausia, studijų prieinamumas yra visų sąlygų studijuoti kiekvienam užtikrinimas. O kaip nacionaliniu lygiu užtikrinama, kad studijos būtų prieinamos asmenims, kurie auga nepasiturinčiose šeimose, neįgaliesiems ir tiems, kurie studijuoti pradeda pirmą kartą ar sugrįžta į aukštąją mokyklą praėjus nemažai laiko po baigimo?
Lietuvoje tikrai yra ne vienas jaunuolis, puikiais pažymiais baigiantis mokyklą, tačiau nestojantis į aukštąją mokyklą, nes šeimoje tam nėra finansinių galimybių. Ir valstybė, ir visuomenė praranda pažangius studentus, kurie ateityje gali tapti puikiais specialistais, nes jie negali siekti aukštojo išsilavinimo, mat paprasčiausiai neturi reikalingų lėšų.
Mokslo ir studijų stebėsenos centras (dabar Strateginės analizės centas) 2018 metais atliko tyrimą „Aukštojo mokslo prieinamumas: ar skirtingo SES vaikams sudarome lygias galimybes įgyti išsilavinimą“. Tyrimo rezultatai šokiruoja: tik 25 proc. vaikų iš nepasiturinčių šeimų įstoja į aukštąją mokyklą.
Aišku, galima sakyti, kad tie žmonės gali pretenduoti gauti socialines stipendijas, imti valstybės remiamą paskolą, tačiau realistiškai žvelgiant ir suprantant dabartinę ekonominę situaciją visiems aišku – už tiek išgyventi jaunam žmogui labai sudėtinga.
Socialinė stipendija šiuo metu yra vos 126,75 euro. Tai tėra beveik pusė minimalių vartojimo poreikių dydžio, rodiklio, kuriuo numatoma, už kiek minimaliai gali pragyventi žmogus Lietuvoje. Vilniaus universiteto Studentų atstovybė (VU SA) nuosekliai dirba šiuo klausimu, todėl vadovaudamasis VU SA pateiktu raštu, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas nusprendė kreiptis į Vyriausybę dėl galimybės socialines stipendijas pakelti iki 253,5 euro! Peržiūrėjus socialinėms stipendijoms skiriamas lėšas, svarbus kitas žingsnis – skatinamųjų stipendijų, kurios skiriamos už geriausius mokymosi rezultatus, skyrimo ir dydžio nustatymo sistemos keitimas.
Ne paslaptis, kad nėra tobula ir valstybės remiamų paskolų sistema. Pasiėmęs valstybės remiamą paskolą studentas turi išgyventi už 1950 eurų per metus, tai yra už 162,5 euro per mėnesį. Net ir gyvenant taupiausiomis sąlygomis, įstoję studentai privalo galvoti apie būdus, kaip gauti papildomų lėšų.
VU SA atliktas tyrimas rodo, kad tik 29 proc. apklaustųjų, pasiėmusių valstybės remiamą paskolą, ją laiko savo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, 46 proc. dirba apmokamą darbą tam, kad galėtų padengti likusias išlaidas. Negana to, kad šių paskolų pragyvenimui neužtenka, nemažai studentų vengia paskolų, nes baiminasi, kad pakis sąlygos, mano, kad palūkanos yra per didelės, trūksta lankstumo jas grąžinant. Tai galėtų būti išsprendžiama paskolų sistemos peržiūrėjimu ir patobulinimu, taip pat studentų konsultavimu, jų finansinio raštingumo didinimu.
Manau, kad jau laikas ir pačioms aukštosioms mokykloms tapti labiau socialiai atsakingomis ir imtis tam tikros iniciatyvos skatinant studentus iš nepasiturinčių šeimų. Čia pavyzdžiu galėtų tapti Vilniaus universitetas: savo 440 gimtadienio proga jis įsteigė stipendiją šimtui moksleivių, kurių pajamos vienam asmeniui šeimoje siekė ne daugiau kaip 350 eurų.
Universitetas atsižvelgė ir į tai, ar stojantysis turi finansinių sunkumų, ar yra pirmasis šeimoje, siekiantis aukštojo išsilavinimo, ar yra iš gausios šeimos, netekęs tėvų, ar turi negalią, augina nepilnamečius vaikus. Tarp stipendijos gavėjų net 74 proc. jaunuolių, kilusių iš regionų, o visų stipendiją gavusių moksleivių vidurkis 8,6. Tai tik dar kartą įrodo, kad stojimo kartelė nėra kliūtis siekti aukštojo mokslo. Taigi, ne paslaptis, kad regionuose finansinė situacija skiriasi, todėl labai svarbu, kad tokios ar panašios galimybės kaip ši atsirastų ir užtikrintų sąlygas studijuoti. Svarbu dėti ir kuo didesnes pastangas šviečiant ir informuojant moksleivius ir taip mažinti baimę stoti į aukštąsias mokyklas.
Kaip jau ir minėjau, studijų prieinamumą reikia užtikrinti neįgaliesiems, tiems, kurie yra kilę iš nepasiturinčių šeimų, ir tiems, kurie studijuoti pradeda jau būdami gerokai vyresni nei 19 metų. Galima klaidingai manyti, kad brandiems studentams jokio prieinamumo užtikrinti nereikia, nes jie jau turi finansinį pamatą, darbus, šeimas. Bet būtent tai ir yra priežastis, dėl ko jie vengia studijuoti: jie baiminasi prarasti savo turimus finansinius išteklius, negali skirti dėmesio studijoms, nes reikia rūpintis vaikais ar senesniais šeimos nariais.
Kad ši problema būtų išspręsta, pavyzdžiui, Austrija savo aukštosiose mokyklose kuria priemones, kad studentai galėtų gyventi iš dotacijų arba paskolų. Tiems asmenims, kurie studijuoti negali dėl situacijos šeimose, studijų procesas pritaikomas pagal asmeninius studento poreikius, įkuriamos erdvės universitete, kuriose gali padėti prižiūrėti vaikus ar kitus šeimos narius. Dabar studentai kažkokių papildomų paslaugų tikėtis iš aukštųjų mokyklų negali.
Taigi, įstojus į aukštąją mokyklą reikia ne tik užtikrinti finansines galimybes, bet ir nepamiršti visų grupių įtraukimo ir įvairiapusiško aukštojo mokslo prieinamumo užtikrinimo jiems. Ir tai apima ne tik akademinę integraciją, bet ir realių galimybių persikeliant kreditus tarp aukštųjų mokyklų sudarymą, psichologinį ir karjeros konsultavimą, mentorystės programas, į kurias įtraukiami alumnai, neformalių kompetencijų užskaitymą. Tai tik dalis sprendimų, kurie turi būti priimti, norint užtikrinti atviresnę Lietuvos aukštojo mokslo sistemą.
Svarbiausia, ko turime siekti, tai mokslo ir studijų vienovės principo, kuris svarbus studijų kokybės užtikrinimui. Todėl nepriešinkime kokybės kriterijų ir prieinamumo, nes tai dvi skirtingos dedamosios. Kurkime tokią Lietuvos aukštojo mokslo erdvę, kurioje kiekvienas norėtų likti ir studijuoti.
