Pozicija

2020.02.17 14:09

Tomas Vytautas Raskevičius. Seimo vyrai žmogaus teises saugiai pasodino ant „atsarginių suolelio“

Tomas Vytautas Raskevičius, Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys ir Laisvės partijos valdybos narys2020.02.17 14:09

Menu mįslę keturgyslę: lygiai prieš metus Vyriausybėje jų nebuvo nė vienos, o šiandien jau – visa viena. Kas? Ironiška, bet „profesionalus gėjus“ šiandien ir vėl ieško moterų – politikoje. Prieš keletą dienų atsitiktinai peržvelgiau Seimo Žmogaus teisių komiteto sudėtį. Ir ką jūs sau manote? Bam! Ogi nė vienos moters.

Nuo sirijaus Puidoko iki imtynininko Smirnovo – komiteto sudėtis iš tiesų spalvinga. Tačiau ten nėra nė vieno politiko, kuriam žmogaus teisės yra veikiau ne keiksmažodis, o pamatinis demokratinės visuomenės principas. Seimo vyrai žmogaus teises saugiai pasodino ant „atsarginių suolelio“.

Nesupraskite manęs klaidingai – vyrai man labai patinka. Kartais šiek tiek net per daug. Ir didžiausia bėda, matyt, yra ne tai, kad komitete vien vyrai, o tai, kokie jie yra. Tai, kad žmogaus teisės šiandien yra ant „atsarginių suolelio“, nėra politinis atsitiktinumas.

Kai 2016 metais į Lietuvą atėjo Naisių žiema, iškart buvo aišku, kad šios kadencijos Seimui žmogaus teisės nebus nei prioritetas, nei apskritai politinės darbotvarkės dalis. Tačiau dabartinės valdančiosios daugumos menkinantis požiūris į žmogaus teises, tiesą sakant, pranoko visus lūkesčius. Valstiečiai Lietuvos žmonėms pasiūlė vaiko pinigus ir maisto kuponus, tačiau antrąja ranka be skrupulų siaurino žiniasklaidos laisvę ir bet kokią galimybę rinktis „savo galva“.

Nesvarbu, kas tai būtų – alaus bokalas vasaros terasoje ar vaistai iš kompensuojamų vaistų sąrašo. Akivaizdu, kad iš agrokoncerno oligarcho ir teisininkės–teologės „pono ir jo baudžiauninko“ mentaliteto neišmuši. Tačiau ar apskritai įmanoma kokia nors gerovės valstybė be pagarbos žmogaus orumui ir jo individualiam pasirinkimui?

Panašu, kad mūsų valdžios vyrams (ir kai kurioms moterims) sunkiai sekasi suprasti, kad laisvės genas užkoduotas mūsų DNR. Nejaugi nebuvome tie, kurie Gedimino laiškais pažadėjome kurti savo valstybę ant atvirumo ir tolerancijos pamatų? Negi nebuvome tie, kurie priėmėme vieną pirmųjų demokratinių konstitucijų visame plačiame pasaulyje? Negi ne mes susikibę už rankų ir dainuodami „Eik taip, kaip eina laisvė!“, sugriovėme blogio imperiją, siekusią sumalti individą kolektyvizmo girnose? Tad kaip čia nutiko, kad išsigandome savo paties laisvės šešėlio?

Laisvė – tai atsakomybė. Atsakomybė spręsti savarankiškai. Galimybė suklysti. Suklydus bandyti iš naujo. Žmogiškai ieškoti laimės, o ją suradus – pasidalinti su kitais. Tačiau tikroji laisvė – tai ištiesti ranką kitam. Suvokti, kad žmogaus orumas – pati didžiausia vertybė, nors man asmeniškai kito laisvė gali ir nepatikti.

Tuo pačiu laisvė yra ir drąsa priimti nebūtinai populiarius, bet teisingus sprendimus. Dažnai girdime, kad Lietuvoje „esame dar nepasiruošę“. Turiu gerų žinių – pasiruošę esame jau seniai, tereikia nustoti krūpčioti ir imtis realių pokyčių.

Tol, kol Seimo Žmogaus teisių komitete tvyro olimpinė ramybė, siūlau 10 žmogaus teisių ir laisvės idėjų Lietuvai:

1. Įteisinkime tos pačios lyties santuokas. Taip, reikės keisti Konstituciją, bet tai esame darę jau ne kartą. Nereikia „drungnos“ partnerystės – homoseksualūs piliečiai moka tokius pačius mokesčius kaip ir visi kiti, todėl privalome apsaugoti jų šeimas. Nes šeimose rūpinamės vienas kitu.

2. Liberalizuokime asmenvardžių rašybą lotyniškais rašmenimis. Leiskime lenkams, už užsieniečių ištekėjusioms moterims ir visiems kitiems lietuviškuose dokumentuose užsirašyti vardus su „w“, „x“ ir „q“. Taip, kaip jiems patinka, nes pasaulis Lietuvos pasienyje ne baigiasi, o tik prasideda. Leiskime tėvams duoti nelietuviškos rašybos vardus – „Anna“, „Leyla“ ar „William“. Nuo to juk niekam neskauda.

3. Įveskime neperkeliamą vaiko priežiūros laikotarpį vyrams. Leiskime tėvams pabūti su savo vaikais – jie irgi žmonės. Jokios prievartos – tik papildoma paskata antrajam partneriui kelis mėnesius išeiti vaiko priežiūros „atostogų“. Apmokamą laikotarpį galima pasiimti kartu, pakaitomis, paeiliui – kaip kam patinka. Neapsiėmei – praradai. Prievartos nėra, bet ekonomiškai naudinga.

4. Panaikinkime baudžiamąją atsakomybę už lengvųjų narkotikų vartojimą. Nustokime „kalti baudžiaką“ jauniems žmonėms už gyvenimo eksperimentus. Bauskime platinimą, o ne vartojimą. Pasirūpinkime, kad nuo „chemijos“ nemirtų nė vienas jaunas žmogus – švieskime ir orientuokime narkotikų politiką į žalos mažinimą. Švieskime nevartoti, o jei jau vartoja – tegul daro tą saugiai.

5. Įveskime žmogaus teisių ugdymą mokyklose. Mokyklose dėstykime mokslu, o ne religija grįstą lytinį švietimą. Supraskime, kad mūsų vaikai – tokie pat įvairūs, kaip ir mes. Integruokime žmogaus teisių temas į bendrojo ugdymo programas, kelkime pedagogų kvalifikaciją. Tegul jie pasakoja ne apie „gėjus kanabalus“, o apie laisvus laisvos šalies žmones.

6. Ratifikuokime Stambulo konvenciją. 8 iš 10 nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų – moterys. Užteks. Prisiimkime visus įmanomus įsipareigojimus, kad šita epidemija baigtųsi. Sukurkime efektyvius tarpžinybinius reagavimo mechanizmus, įskaitant ir savivaldos lygmeniu. Nustokime kaltinti smurtą patyrusius – ne „pati kalta“, o kaltas smurtautojas.

7. Leiskime moterims (ir vyrams) gauti pajamas pirmaisiais vaiko priežiūros metais. Moters vieta nėra prie puodų virtuvėje. Sudarykime sąlygas vaiko priežiūros laikotarpyje esančioms moterims dirbti ir uždirbti. Leiskime lygiagrečiai gaunamą išmoką panaudoti socialinėms paslaugoms pirkti – auklėms, lopšeliams, darželiams apmokėti. Moterys skirtingos – vienos nori būti namuose, kitos nori užkariauti pasaulį. Valio!

8. Nepastatykime nė vieno naujo pastato, nepritaikyto neįgaliesiems. Įsipareigokime universalaus dizaino principams – nė vieno naujo projekto, nė vienos naujos transporto priemonės, nė vieno naujo pastato už valstybės pinigus, kurie nebūtų pritaikyti judėjimo ribotumą ar kitą negalią turintiems žmonėms. Užsispyrusiai pritaikykime erdves ir pastatus visiems – ne „ant popieriaus“, o iš tikrųjų, skirdami realų biudžetą pritaikymo darbams.

9. Panaikinkime „homoseksualumo propagandą“ draudžiantį įstatymą. Kažkas sugalvojo, kad vaikams negalima rodyti roko grupės „Iron Maiden“ plakatų ir sekti pasakų apie du įsimylėjusius princus. Kritiškai peržiūrėkime Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą, kad menama vaikų apsauga netaptų pretekstu cenzūruoti žiniasklaidą. Nustebsime – kai kuriuos dalykus vaikai supranta geriau nei kai kurie suaugusieji.

10. Panaikinkime negalią turinčių vaikų segregaciją švietime. Jokių atskirų mokyklų ar klasių specialių poreikių turintiems vaikams. Taip, reikės papildomų paslaugų, pedagogų ir asistentų, kad galėtų atlepti individualius poreikius. Tai kainuos. Tačiau apie kokią integraciją galima kalbėti, kai vaikai mokosi „getuose“? Neįgalūs vaikai – tai ne „inkaras“, o dovana suprasti, kad visi esame skirtingi ir dėl to ypatingi.

Siunčiu šias idėjas Seimo Žmogaus teisių komiteto nariams–vyrams kaip sveikinimą Lietuvos gimtadienio proga. Gal pakaks atkaklumo ir valios laisvės pokyčius inicijuoti čia ir dabar, nors iki kadencijos pabaigos liko tik šeši mėnesiai? Jei ryžto pritrūks – nieko tokio. Tikiu, kad vieną dieną ne tik Seimo Žmogaus teisių komitetas, bet ir visas Seimas taps laisvų laisvos šalies piliečių Parlamentu.

Populiariausi