Kovotojas prieš Kremliaus režimo korupciją, opozicionierius Aleksejus Navalnas nusprendė pakrikštyti Putino partiją – „Vieningoji Rusija“ „vagių ir sukčių“ partija, nes nebebuvo tikslo po vieną rankioti, atskleisti nusikaltimus, jų buvo tiek daug ir iš esmės tai buvo sistema, gyvenanti iš korupcijos ir nepotizmo. Visi jie vagys ir apgavikai.
Rusija dar nepabudo, nesuprato, kad už propagandos skraistės jau seniai pavogė jų pačių, jų vaikų, anūkų ateitį. Ukrainos žmonės prabudo paskutinę lemtingą minutę, kai Viktoras Janukovičius mėgino parduoti europietišką ukrainiečių ateitį.
O Lietuva užmigo. Suviliota kitokios, profesionalesnės, kultūringesnės politikos pažadais Lietuva užmigo, kai iš mūsų ėmė vogti. Žurnalistai knygoje „Kabinetas 339“ išsamiai aprašė, kaip verslas rado priėjimą prie iš pradžių naivaus, o kiek vėliau ir asmenine nauda suinteresuoto premjero. Pramiegojome.
Prokuratūra nepradėjo tyrimų, STT pritrūko drąsos, VTEK nerado aktualaus klausimo, verto tirti, Seime valdančioji dauguma net antakio nekilstelėjo, o priešingai – viską dengė ir toleravo. Halės turguje korupcija įtariami verslininkai su Vyriausybės kancleriu, kaip rašoma, parinkinėjo valstybei vyriausiąjį urėdą, o vėliau Vyriausybė kurpė stambiam medienos perdirbimo verslui palankias sąlygas, kurioms nesėkmingai bandė priešintis STT ir Konkurencijos Taryba.
Išasfaltuotas keliukas iki namų. Tai, kas anksčiau automatiškai būtų vertę Vyriausybes ir ministrus – tapo šalutine naujiena. Dar viena rietena tarp nesutariančių pusių. Tie pinigai, kuriais premjeras pasiklojo nedulkantį kelią, galėjo lygiai taip pat būti naujas asfaltas ten, kur žmonės dešimtmečius laukia valdžios dėmesio. Bet netapo. Užtai premjero mašina nebedulkėta. Toks, beje, ir skyrusiųjų finansavimą argumentas.
Koncernui „Orlen“ ši valdžia itin dosni, ne tik atstatytu geležinkelio ruožu, bet ir sumažintais pervežimo tarifais ar išskirtiniu favoritizmu, specialiai pakeičiant taisykles, kuriomis nepaisant milijoninės skolos valstybei, leido šiam koncernui gauti iš kitos kišenės milijonus už elektros rezervą. Suprantama, santykiai su Lenkija šiaip sau nepasigerins, bet kokia to kaina?
Tikrąja to žodžio prasme, kiek Lenkijos ordino siekęs Lietuvos premjeras sumokėjo visų mūsų pinigų už geresnius santykius? Ar bent ordiną? Na, ar paramą savo bendražygių krepšinio klubams? Ar bent jau kiek kainavo įdarbinta sutuoktinė?
Galbūt skambės grubiai, bet tai iš esmės turi visus požymius, jog galėtume įtarti, kad naudojantis valdžia vykdoma prekyba įtaka, protekcionizmas ir nepotizmas.
Štai prezidentui parodyta aukščiausio lygio nepagarba dėl ministro atleidimo, ką jau kalbėti apie premjero keliukus ar sutuoktinę.
Visuomenė? Kaip kas, vieniems įdomu nagrinėti šias temas, kitiems įdomesnė informacija apie sveikstantį premjerą, o kiti pasirenka specialiai tylėti. Visuomenės lyderiai? Pusbalsiu pasipiktina, kad kiek jau galima iš mūsų tyčiotis ir toliau tyliai laukia rinkimų.
O ką apgavikai? Kalčiausias, pasirodo, susisiekimo sektorių skaidrinęs Rokas Masiulis. Mūru apgintas Jaroslavas Narkevičius išgelbėjo Skvernelį ir visus kitus ant ribos esančius narkevičius ir skvernelius, kurie aiškiai supranta, kad uždegta žalia šviesa – arba kitaip tariant – suteiktas premjero stogas semti viską, kas po ranka. Nuo Seimo viešbučio iki artimųjų įdarbinimų.
„Ką norim, tą darom!“. Ar dar ilgai leisim taip iš mūsų tyčiotis?
