Kultūros komiteto pirmininkas, paskelbdamas naujieną, kad traukiasi iš šių pareigų, be kita ko, pareiškė, kad tai daro ramia širdimi, nes visos svarbiausios reformos esą jau padarytos. Puikiai suprantu, kad rankioti tiesos grūdelius šio politiko žodžiuose – bergždžias reikalas, tačiau, tikiu, kad kažkada Ramūno Karbauskio sukeltos toksiškos dulkės išsisklaidys ir kultūrininkams teks gyventi ir toliau su neišspręstomis, gal net dar labiau komplikuotomis, problemomis.
Nuo pat kadencijos pradžios R. Karbauskis pradėjo skelbti „karo už kultūrą“ šūkius. Ne veltui sakoma – kam priešai, kai tokie draugai? Paklauskite kultūros įstaigose dirbančių žmonių, kiek jiems gyvenimas pagerėjo LVŽS valdymo laikotarpiu – ekonominio pakilimo sąlygomis ir garsiai kalbant apie kultūrą, kaip prioritetą?
Na, nebent galime pasidžiaugti, kad Gedimino pilis nenučiuožė nuo kalno ir sostinė nebuvo perkelta į Naisius. Regis, gyvybingiausios išlieka tos sritys, kurių Kultūros komiteto pirmininkas nebandė reformuoti. Na, o bene daugiausia dulkių sukelta kultūrinės žiniasklaidos rėmimo srityje.
Jau daug metų pagrindiniu paramos instrumentu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Gana griozdiškos sąrangos institucija su labai nedidele administracija. Šis Fondas buvo įkurtas pirmiausia rūpinantis kultūrine ir šviečiamąja žiniasklaida, kuri be valstybės paramos neišsiverčia praktiškai jokioje pasaulio valstybėje, tačiau reikšmingai prisideda prie viešosios erdvės kokybės.
Keitėsi autorinių sutarčių mokesčiai, kultūros srityje atsirado daugiau žiniasklaidos priemonių, infliacija „augino“ atlyginimus, tačiau išliko taisyklė Fondui skirti tik tiek lėšų, kad kultūrinė žiniasklaida visiškai nenumirtų, bet ir iš skurdo neišliptų.
Palyginkime vien jau tai, kokius honorarus moka kultūrinė ir šviečiamoji žiniasklaida, kiek uždirba „Metų“, „Literatūros ir meno“ ar „Naujojo Židinio – Aidų“ redaktoriai su tais pinigais, kurie „sukasi“ komercinėse medijose.
Natūralu, jog kasmet buvo skundų dėl SRTRF veiklos, nes kai dalini trupinius, niekas nepasisotina. Kita vertus, akivaizdu, kad pribrendo būtinybė pertvarkyti Fondą, išspręsti auditorių, valstybės kontrolierių išryškintas problemas, reaguoti į pokyčius valstybės gyvenime. Beje, patys SRTRF darbuotojai pasiūlė pakankamai profesionaliai parengtą Fondo reformos planą.
Čia priėjo Ramūnas Karbauskis...
Kai bandau paaiškinti, kas vyko toliau, esu priverstas spėlioti, kad „Ramūno reforma“ energijos sėmėsi iš noro parodyti, kad tik Naisiuose užaugęs berniokas sugeba daryti radikalias reformas, bandymo dar kartą įspirti LRT (neduok Dieve, Fondo paremti darbai bus rodomi per visuomeninį transliuotoją), taip pat minties, kad patogu perimti Fondo paramos regioninei žiniasklaidai kontrolę.
Per pastaruosius metus taip ir neišgirdau racionalaus paaiškinimo, kodėl Kultūros komitetas nusprendė ne reformuoti tai, ką turime, bet kurti visai naują Žiniasklaidos rėmimo fondą. Akivaizdu, kad tai kur kas daugiau kaštų reikalaujantis kelias. Kam sunaikinti daug metų egzistuojantį Fondą ir kurti naują, labai panašų?
Šioje vietoje perfrazuosiu iš Libano kilusį Nasrimą Talebą, kuris klausia: kaip mes įvertintume gydytojo, kuris, diagnozavęs per didelį kiekį cholesterino paciento kraujyje, nusprendžia jam įšvirkšti nuodų, kurie, be kitą ko, naikina cholesteriną? Na, o jei dar paskui gydytojas triumfuodamas praneša apie didžiulę sėkmę, nes, atlikęs skrodimą, įsitikino, kad pavyko sumažinti cholesterino kiekį?
Tenka pripažinti, kad Ramūnui Karbauskiui pavyko suburti prie Kultūros komiteto specialią darbo grupę, kuri darbavosi net dvejus metus. Pats Ramūnas tvirtina, kad grupė pasiekė kompromisinį ir visus tenkinantį variantą. Tačiau jau įpratau, kad tiesos trupinių tokiose pareiškimuose nedaug, todėl perskambinau ne vieną darbo grupės dalyvį. Visi jie pasakojo, kad jautėsi „traiškomi buldozerio“, šantažuojami ir tikrai nėra patenkinti pasiektu rezultatu. Aišku, yra ir patenkintų, tačiau nemaža dalis jų man paaiškino, kad labiausiai tikisi, jog po reformos valstybė skirs naujam Fondui bent dvigubai daugiau lėšų.
Pala, kokiu pagrindu Ramūnas Karbauskis prognozuoja, kiek ir kam lėšų bus paskirta kitų metų valstybės biudžete? Kodėl jau šiemet, kai valstybės ekonomika dar auga, negalima buvo didinti Fondo finansavimo? Nes esą pinigai gali būti paskirti „ne tiems“?
Tiesą pasakius, nelabai suprantu kai kurių regioninių žiniasklaidos priemonių entuziazmo. R. Karbauskis pažadėjo gerokai daugiau pinigų? Tačiau ar esate bandę suskaičiuoti visus šio politiko pažadus? Kodėl didesnį finansavimą regioninei žiniasklaidai negalima skirti per jau egzistuojantį fondą?
Naujasis Fondas būtų kur kas geriau administruojamas? Kodėl? Nes būtų gerokai didesnė Kultūros ministro politinė kontrolė? Ne gi viskas daroma tik todėl, kad dabartinė valdžia neįsivaizduoja, kad kažkas gero gali būti be valdžios kontrolės?
Labiausiai „reformą“ remia Interneto leidinių asociacija, kuriai priklauso trys didžiausi portalai? Ar tikrai tai labiausiai paramos reikalinga medijų grupė? „Reformą“ griežtai kritikuoja Lietuvos žurnalistų sąjunga, kuri, protestuodama, net pasitraukė iš darbo grupės. Tačiau, kaip man paaiškino kolegos iš LVŽS frakcijos, LŽS yra paprasčiausi intrigantai. Kodėl? Nes nenori aklai paklusti žiniasklaidos rėmimo mechanizmo sudarkymui?
Seimo Pavasario sesijoje vėl bus bandoma „stumti“ reformą. Ji jau pasiekė svarstymų stadiją, o paskui teliks priėmimas. Jei politinis „buldozeris“ veiks darniai, bus įkurtas Žiniasklaidos paramos fondas. O SRTRF bus pritaikyta „eutanazija“. Nebent opozicijai pavyktų tai sustabdyti. Dar galima viltis, kad prezidentas tars savo žodį. Jam juk pavyko sustabdyti beprasmį Žemės ūkio ministerijos perkėlimą į kitą miestą.
Noriu tikėti, kad buvęs Kultūros komiteto pirmininkas iš tiesų daugiau nieko nereformuos, tik pasakos žmonėms pasakėčias apie tai, kaip Lietuvoje, tik jo pastangomis, tapo šilčiau, linksmiau ir sočiau. Taip pat neabejoju, kad, apsivalius nuo tokių „reformatorių“, tikrai bus galima pasiekti, kad kultūrinė, šviečiamoji, regionų žiniasklaida ne tik egzistuotų, bet ir galėtų nuolat stiprėti ir tobulėti.
