Pozicija

2020.01.31 09:00

Vykintas Vaitkevičius. Valstybės pamatuose – per daug Xanax‘o tablečių (atsakymas į G. Landsbergio Laišką bendražygiams)

„All I see in this room: 20's, Xannies and these 'shrooms Grown–up candy for pain, can we live in a sane Society? It's entirely stressful upon my brain You hired me as a victim, I quietly hope for change“ (Kendrick Lamar, dainos „good kid“ ištrauka)

Tokiu ir panašiu stiliumi amerikiečių atlikėjas Kendrick Lamar (1987 m.) ne vienoje dainoje pasakoja apie savo atstovaujamos kartos („milenjalsų“) slogų požiūrį į juos supantį pasaulį, sudėtingą santykį su visuomene ir bendrai jaučiamą nerimą. Aišku, jis dažnai tai daro per savo asmeninę patirtį. Galėtų pasirodyti, kad kitame žemyne, gete užaugusio reperio žodžiai mažai ką turi bendro su Lietuvos politine realybe. O man atrodo, kad jo užčiuopta jausena net labai aktuali.

Bet apie viską nuo pradžių. Praėjusią savaitę Lietuvos politinį lauką stebinčiam žmogui buvo sunku nepastebėti TS–LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio išties ilgo ir išsamaus Laiško bendražygiams. Patalpintą Facebook‘e įrašą dalinosi ir komentavo dešimtys dešiniųjų. Teksto rezonansą geriausiai iliustruoja pokalbis apie laišką TV laidoje pas Rimvydą Valatką – kokį prisimenate paskutinį socialinių tinklų įrašą, apie kurį pats autorius būtų kviečiamas diskusijai prime time eterio metu?

Tekstas yra panoraminio pobūdžio – jame apžvelgiama daugybė temiškai skirtingų aktualijų ir krypčių Lietuvoje ir pasaulyje. Viena labiausiai sudominusių jame esančių perspektyvų – grėsmių įvardinimas ir konservatyvios darbotvarkės joms atliepti suformulavimas.

Bandant apibūdinti esmę, galima pasakyti, kad suvokiami ne vienas ir ne du jau šiandien matomi reiškiniai, kurie artimiausioje ateityje taps milžiniškomis Lietuvos problemomis. Į jas, anot autoriaus, politikai turės sugebėti atsakyti atitinkamais sprendimais, o ne neįgyvendinamais pažadais – kitaip menkins jau ir dabar neblizgantį žmonių pasitikėjimą valstybe. Ir tai matoma kaip esminė ateities grėsmė Lietuvai, nes nuo visuomenės duodamo pasitikėjimo „kredito“ savo šaliai priklauso ir pačios valstybės išlikimas.

Šioje vietoje man ypatingai svarbus atrodo pasiūlytas 21 a. konservatizmo Lietuvoje kodas – pastanga apsaugoti ir stiprinti valstybę. Tai rimtas atsakymas į klausimą: „ką šiandien turėtų saugoti (ang. conserve) konservatorius?“.

Saugojimas turi pasireikšti per valstybės gerbūvį kuriančią ekonomiką, aplinkos išsaugojimą ateities kartoms, kokybišką švietimą visur gyvenantiems vaikams, tinkamą pasiruošimą demografiniams Lietuvos pokyčiams, atsparumą pavojingoms vidaus ir išorės įtakoms valstybei.

Atrodo, suminėti dalykai tikrai yra patys svarbiausi ir laukia politinių sprendimų jau šiandien. Tačiau, nuosekliai vertinant problemas per „valstybės saugumo“ prizmę ir mėginant atrasti žmonių nepasitikėjimo valstybe priežastis, sunku nepastebėti vieno aiškaus dalyko – Lietuvoje reikšmingai daug žmonių yra nelaimingi.

Dar 2015 m., panašiu tonu kaip Laiške bendražygiams, Pasaulio sveikatos organizacija įvardino depresiją kaip būsimą vieną labiausiai paplitusių pasaulyje ligų. Lietuvoje iš pirmo žvilgsnio sergamumas depresija Europos Sąjungos mastu išskirtinai mažas. Tačiau, anot specialistų, tai veikiau žmonių nenoro kreiptis į specialistus pasekmė – psichinės ligos mūsų šalyje turi aiškiai neigiamą krūvį ir su jomis susiduriantys bijo apie tai kalbėti. Ir šiaip jau nelaimingas žmogus nebūtinai yra sergantis, tai, kad jis neserga tikrai nesumažina problemos reikšmės.

Ypatingas lietuvių nenoras kreiptis pagalbos ir bendras, nebūtinai ligos pavidalu, nelaimės jausmas pasimato per visai kitą pusę. Pradedant nuo labiausiai apibendrinto rodiklio – žmonių laimės. Dar 2018 m. EUROSTAT duomenimis išskirtinai tarp Europos Sąjungos gyventojų nelaimingi buvo lietuviai (ketvirtoje nuo galo vietoje). Buvus laimingais per paskutines 4 savaites tuomet save įvardino truputį virš 40 proc. lietuvių. ES vidurkis šioje apklausoje – 62 proc., o mūsų kaimynė, panašią 20 a. istorinę patirtį ir šiandieninį pragyvenimo lygį turinti Lenkija, šiame grafike turi beveik 70 proc.

Toliau verta paminėti porą viešojoje erdvėje linksniuojamų teiginių. Nors Lietuvoje ilguoju laikotarpiu savižudybių šiek tiek mažėjo, tačiau šalis vis dar iš esmės atrodo dvigubai prasčiau, negu Europos vidurkis, ir tuo pačiu dvigubai silpniau, negu ta pati kaimynė Lenkija. Alkoholio suvartojimui irgi kiek sumažėjus, jis vis tiek išlieka reikšmingai didelis.

Šiuos keletą faktų galima papildyti bendrais specialistų komentarais apie didelį streso ir nerimo kiekį šiandieniniame visuomenės gyvenime ir iš to dažnus su tuo susijusius sutrikimus (Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, nerimo sutrikimų paplitimas paskutinį dešimtmetį buvo 29 proc.). Taip, tai būdinga ne tik Lietuvai, tačiau tai nėra priežastis tuo nesusirūpinti savo piliečių atžvilgiu.

Čia galima prieiti ir prie Kendrick Lamar užčiuoptos problemos. Jauni žmonės, taip pat ir Lietuvoje, tiesiogiai nepatyrę tokių sunkmečių kaip sovietinės represijos ar praradimai posovietinių permainų metu, vis tiek nėra išskirtinai laimingi tarp amžiaus grupių Nepriklausomybės Lietuvos kartos atstovai. Jie patiria didžiulį stresą dėl Laiške bendražygiams įvardinto reiškinio – socialinių tinklų poveikio. Jų dėka jie klaidinami ir jaučiasi gyvenantys mažiau laimingą gyvenimą nei jų bendraamžiai. Kita itin svarbi dedamoji – po paskutinės finansų krizės jiems nėra lengva patikėti, kad tikrai gyvens ekonomiškai geriau nei jų tėvai.

Trečias, bene svarbiausias ir atskiro paragrafo vertas aspektas – prasmės klausimas. Ir ne individo, bet bendruomenių ir valstybės lygmenyje. Prasmingumo jutimas aukštesniu nei asmeniniu lygmeniu tikrai nepamaišytų bet kokios amžiaus grupės žmonėms laimės beieškant. Kaip esminis tikslas keltas Lietuvos įstojimas į NATO ir ES 2004 m. yra veikiau ne išskirtinis valstybės pasiekimas, o politinė realybė, be kurios šalis jaunosios kartos galvose sunkiai įsivaizduojama.

Pastarųjų metų mėginimai atrasti idėją Lietuvai, diskusijos apie jos viziją, deja, nepasiūlė aiškių atsakymų, o kai kuriuos ir nuvylė apskritai. Tad dėl kokios telkiančios vizijos šiandien gali gyventi tiek pavieniai piliečiai, tiek jų bendruomenės?

Taip pat, pilietinės visuomenės tyrimuose, jauni žmonės atrodo geriausiai, tačiau ar tai nėra buvimas geriausiais iš blogiausių? Juk prezidento rinkimuose 2019 m. pirmame ture balsavo 46 proc. jaunų žmonių ir tai yra jaunimo aktyvumo rekordas. Daugiau nei pusė jaunų žmonių neatėjo prie balsadėžių rinkimuose, kuriuose Lietuvoje dalyvaujama aktyviausiai.

Po tokios, kad ir stipriai apibendrintos, apžvalgos norisi grįžti prie pavadinime užfiksuotos pagrindinės teksto tezės atsakančios į Laišką bendražygiams. Jeigu pasitikėjimą valstybe laikome vienu iš valstybės egzistavimo prielaidų – turime rimtai susirūpinti žmonių laimingumo klausimu. Nes turbūt yra sunku tikėtis aukšto lygio pasitikėjimo savo šalimi iš piliečių, kurie joje yra nelaimingi. Lietuvių nuolatinį nelaimės jausmą matyčiau kaip dar vieną, atskirą didelę problemą, prilygstančią savo svarba Laiške išvardintiems ateities iššūkiams Lietuvoje.

Juk panašu, kad tai ne tik mūsų senjorų, ar vidutinio amžiaus žmonių bėda. Itin laimingais nesijaučia ir būsimoji didžioji mūsų valstybės visuomenės dalis – Lietuvos Nepriklausomybės karta. Dėl panašios neužtikrintumo, nerimo, streso dėl ateities jausenos jauni žmonės Jungtinėje Karalystėje smarkiai simpatizuoja Jeremy Corbyn, o JAV – Bernie Sanders.

Šie jiems sugeba įpiršti didesnę viziją ir tikėjimą. Socialistams, bent ne Lietuvoje, rodos, atliepti į šią bėdą sekasi neblogai. Tačiau, kad tikrai turėtų ką į tai atsakyti ir konservatoriai, pirmiausiai žmonių prasmės pojūčio ir laimės klausimą reikia aiškiai įsivardinti kaip iššūkį valstybei.

Tikrai nesakau, kad valstybė turi ateiti ir žiūrėti kaip čia padarius žmogų laimingą 24/7. Ir žmogus turi prisiimti reikšmingą dalį atsakomybės už laimę gyvenime. Tačiau išvardinti dalykai panašūs į plačią, įvairias amžiaus grupes paliečiančią, vienam žmogui ne iki galo aprėpiamą, nelaimės problemą mūsų valstybėje. O ten, kur individai ar jų bendruomenės nebesusitvarko patys, anot klasikinių konservatizmo pagrindų, ir turėtų padėti valstybė. Būdai tam pasiekti – tai jau programų ir jų įgyvendinimo klausimas. Tačiau, juk Laiškas ir pasiūlyti diskusijos rėmai šiuo atveju yra ne apie metodus, o apie tai, kas laukia ir tai ko reikia.

Šio atsakymo prasmė irgi labiausiai matytina kaip temos pasiūlymas tai pačiai diskusijai apie didžiausius iššūkius mūsų valstybei šiandien ir artimoje ateityje.