Pozicija

2020.01.30 11:24

Aušrinė Armonaitė. Kokį susitarimą dėl švietimo pasirašytų Laisvės partija?

Aušrinė Armonaitė, Laisvės partijos pirmininkė, Seimo narė2020.01.30 11:24

Vyriausybė pakvietė partijas dalyvauti diskusijose dėl švietimo susitarimo. Žiūrėjome į susitarimą rimtai, teikėme pasiūlymus, tačiau, deja, jis nepasirodė kaip sąžininga politinės valios išraiška ir nusprendėme jo nepasirašyti. Dokumento pasirašymas būtų buvęs ne žingsnis į priekį, o valdančiųjų, pirmiausiai – premjero, Seimo valdančiosios daugumos ir Vyriausybės neveiklumo ir ydingų sprendimų dangstymas.

Galiausiai susitarimo iniciatyva iš Vyriausybės atkeliavo į Seimą, kuriame dar daugiau prieštaravimų ir priešingų įsitikinimų: tiek dėl švietimo vadybos, tiek dėl švietimo turinio.

Prie valstiečių valdžios praradome dar 3,5 metų ir iki šiol negalime pasakyti, kad Lietuvoje turime švietimo ministrą. 2020–ųjų Lietuvoje kai kuriose mokyklose vaikai vis dar mokosi taip, kaip prieš 150 metų nelegaliose ir entuziastų palaikomose lietuvių mokyklose carinėje Rusijoje – vienoje klasėje penktokai, šeštokai ir aštuntokai. Tam pakeisti tereikia vieno Vyriausybės nutarimo, o ne grandiozinio susitarimo dešimčiai metų į priekį.

Lygiai taip pat, kalbant apie beveik tuščių mokyklų tinklą – jį pertvarkyti padėtų kitas Vyriausybės nutarimas – dėl tinklo taisyklių. Tą reikėjo padaryti vakar, būtina padaryti šiandien ar rytoj, o ne atidėti dešimtmečiui.

Tačiau kokį susitarimą būtų galima pasirašyti? Štai penki punktai.

1. Tokį, kuriame atsisakoma šios valdančiosios koalicijos išrasto ir įvesto nelogiško finansavimo modelio – klasės krepšelio – kuris neproporcingai paskirsto lėšas mokykloms ir švaisto švietimui skirtus mokesčių mokėtojų pinigus. Mokyklas turime finansuoti atsižvelgiant į mokinių pasirinkimą: ten, kur keliauja moksleivis, turi atkeliauti ir valstybės finansavimas, ne atvirkščiai – ten kur nėra moksleivių, keliauja valstybės finansai. Sutaupyti finansai leistų labiau didinti mokytojų atlyginimus ir investuoti į mokymosi aplinkos kokybę.

2. Turime sutarti, kad mokyklų programos turi pagaliau būti atnaujintos taip, kad užtikrintų moksleivių kūrybiškumo ugdymą ir naujųjų technologijų geresnį įsisavinimą. Kūrybiškumą padėtų geriau lavinti platesnis humanitarinis išsilavinimas, didesnis pasaulio (ne tik Lietuvos) literatūros pažinimas ir patirtimi grįstas mokymasis. Tuo tarpu informacines technologijas turime mokytis kaip kalbą – visuose dalykuose ir universaliai. Tik taip mūsų vaikai išmaniuosius prietaisus naudos ne tik žaidimams ir laisvalaikiui, bet ir naujų idėjų įgyvendinimui ir mokslui.

3. Turime didesnį dėmesį skirti patyčių, savižudybių, smurto, stereotipų prevencijai mokyklose. Lietuvos mokyklose vis dar tyčiojamasi daugiausiai Europos Sąjungoje ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje. Nesvarbu, ar tavo išvaizda yra neįprasta, ar turi neįprastų pomėgių, galbūt kalbi su akcentu ar esi iš mažiau pasiturinčios šeimos – tavo galimybės mokykloje ir gyvenime yra lygios su kitų ir niekas iš tavęs neturi teisės tyčiotis. Tai įveikiamas reiškinys ir kai kurios Lietuvos mokyklos jau yra stipriai pažengusios. Tačiau tam trūksta sistemiškumo, trūksta Švietimo ir mokslo ministerijos ir savivaldybių politinio dėmesio, nuolat vykdomų programų ir pastovaus finansavimo, kuris nebūtų dangstomas tik iš ES paramos.

4. 15 eurų neformalaus ugdymo krepšelis būreliams yra pasiteisinusi priemonė – apie 100 tūkstančių Lietuvos vaikų galėjo lankyti nemokamus arba pigesnius būrelius. Tačiau ši Vyriausybė ir Seimas praėjusių metų pabaigoje nenumatė tam finansavimo valstybės biudžete. O juk turime ne tik išlaikyti, bet ir plėsti šią programą – kad daugiau vaikų galėtų ja pasinaudoti, kad galėtų lankyti būrelius ne tik pamokų, bet ir atostogų metu – kad vaikai galėtų ugdyti kūrybiškumą, kompetencijas ir savo supergalias.

5. Jeigu susitarimas bus skirtas ir aukštajam mokslui – būtina nepamiršti universitetų tinklo pertvarkos ir jungimo, kuris, atrodo, jau sustojo. Apie tai Vyriausybės siūlytame susitarime – nei žodžio. O juk pertvarka leistų sutaupyti lėšas, šiuo metu taškomas švietimo biurokratijai. Jas būtų galima nukreipti į švietimo kokybės gerinimą – dėstytojų, akademinių darbuotojų atlyginimus bei mokslinius tyrimus.

Tai keletas glaustų punktų, kurie galėtų sustiprinti švietimą Lietuvoje. Jeigu pavyktų dėl jų susitarti ir juos įgyvendinti, pagaliau išliptume iš „balanos gadynės“ ir Lietuvoje užaugtų išsilavinusi, laisva, savarankiška ir savimi pasitikinti jaunų žmonių karta.