Pozicija

2020.01.30 10:48

Mykolas Majauskas. Žvėryno bendruomenė lengvai nepasiduos

Mykolas Majauskas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys2020.01.30 10:48

„Žvėrkūnkiemiu“ pramintas daugiabučių namų ir kotedžų projektas šiaurinėje Žvėryno dalyje jau pakankamai seniai yra tapęs konflikto tarp jo vystytojo ir Žvėryno bendruomenės epicentru. Priežastis paprasta – projekto vystytojas nesugeba ir, panašu, net nesistengia sutarti su vietos gyventojais, jiems keliant pagrįstas abejones dėl projekto detalių. Tuo buvo galima dar kartą įsitikinti ir prieš porą savaičių vykusiame susitikime su Žvėryno bendruomene.

Miesto savivaldybėje vykęs renginys buvo skirtas užtikrinti sunerimusius gyventojus, jog jų yra klausomasi, tačiau panašu, jog patys gyventojai išėjo su dar daugiau abejonių ir neatsakytų klausimų. Monotoniškai kelis puslapius teisinių dokumentų, išrašų ir reglamentų citatų perskaitęs vystytojo atstovas, tiesą sakant, ir man pačiam sudarė nemalonų įspūdį. Panašu, jog vietoj protingo kompromiso paieškos su bendruomene, buvo stengiamasi išspausti papildomą eurą vystytojo naudai. Nuoširdžiai tikiuosi, jog šiuo atveju klystu.

Svarbu pabrėžti – nesu nusistatęs prieš miesto augimą ir jo stiebimąsi aukštyn. Manau, tokios pat nuomonės laikosi ir dauguma Žvėryno gyventojų. Tai tikrai nebuvo minia viskuo nepatenkintų piketuotojų, kuriems bet kokia naujovė, bet koks ne vietoje augantis krūmas jų patvoryje sukeltų priepuolį. Tai buvo didelė išsilavinusių, teisės aktus ir terminologiją gerai išmanančių aktyvių Vilniaus gyventojų grupė, kuri viso labo reikalavo, kad jų kaimynystėje vystomas projektas iš tiesų duotų daugiau naudos, nei kad sukeltų žalos.

O visai situacijai virsti farsu vietos tikrai yra. Viena iš akivaizdžiausių ir net su logistika mažai susipažinusiems žmonėms labiausiai akis badančių problemų yra vystomo projekto apylinkėse planuojamas eismas ir automobilių parkavimas, kuris jau ir dabar šiaurinėje Žvėryno dalyje dėl intensyvumo, nuolatinių spūsčių ir nepakankamos infrastruktūros yra lėtas ir nesaugus.

Saugus eismas, parkavimas, vaikų žaidimo aikštelės, išsaugoti medžiai ir bendruomenei prieinamos žaliosios erdvės – vos keli svarbūs aspektai iš didelės puokštės vystytojui iškeltų klausimų. Nepaisant mano vertinimu reikšmingų projekto trūkumų, susirūpinusi bendruomenė tik ragino vystytoją susitvarkyti. Siūlyta planuojamą įvažiavimą į kompleksą numatyti ne tokioje problemiškoje vietoje, uždrausti tranzitinį eismą atitinkamose gatvėse, tiksliai suskaičiuoti statomų namų aukštus, kad jie iš tiesų, o ne pritemptai atitiktų visus aktualius reikalavimus. Ne viską susirinkti ir nešdintis, tačiau statyti nepažeidžiant viešo ir vietos bendruomenės intereso.

Žinoma, jei situacija ir toliau primins tik stalo teniso partiją, o ne realių sprendimų paieškas, gyventojų kantrybė gali baigtis, ir iki šiol girdimas kompromisinis tonas pasikeisti, o kartu su juo – ir gyventojų naudojamos priemonės. Visoms pusėms būtų kur kas racionaliau susitarti tol, kol yra noro šnekėtis, o ne varstyti teismų duris. Vis dėlto, jei gera valia ir toliau liks tik vienos pusės interesas, gyventojams gali nelikti nieko kito, kaip tik imtis būtent tokių priemonių, su visa jiems reikalinga ir prieinama pagalba, kurios esu pasirengęs suteikti ir aš.

Tokia konfliktinė situacija tikrai nėra pageidautina, bet ji taip pat atskleidžia ir vieną pozityvų pokytį: augančią vilniečių bendruomenės drąsą reikšti savo abejones, imtis iniciatyvos ir reikalauti atsakomybės iš verslo, nesvarbu, koks stambus jis bebūtų. Panašu, kad laikai, kuomet vystytojai gali ramiai atsimušinėti biurokratinėmis mantromis ar didinti savo pelną paprastų bendruomenės reikmių sąskaita, baigiasi. Situacija, kuomet vystytojai atsižvelgia į gyventojų interesus ne dėl procedūrinių reikalavimų, bet iš tiesų siekdami sklandaus ir rezultatyvaus darbo, turi tapti norma, o ne išimtimi.

„Žvėrkūnkiemio“ istorija nėra vienintelė tokia istorija nei Vilniuje, nei Lietuvoje, tačiau savyje, mano nuomone, ji sukoncentruoja ir iškelia beveik visas jas siejančius taškus: beatodairišką pelno maksimizavimą, žongliravimą teisės aktais ir bandymą ignoruoti, o ne spręsti bendruomenės keliamas problemas. Vilniaus augimas ir stiebimasis aukštyn visomis prasmėmis yra siekiamybė, tačiau to negalima planuoti ir įprasminti bet kaip. Net ir patį vešliausią sodą būtina prižiūrėti, planuoti, o jo augalus – karpyti ir lenkti, o ne leisti augti visomis kryptimis tol, kol per jį nebus įmanoma praeiti. Juk ne pats augalų augimas yra sodo esmė, bet jų dermės sukuriama visuma. To paties siekime ir mūsų miestams.