Pozicija

2020.01.27 14:00

Jurgita Šiugždinienė. Strateginis valdymas – mūsų valstybės kraujotaka

Jurgita Šiugždinienė, Kauno m. savivaldybės tarybos TS–LKD frakcijos narė2020.01.27 14:00

Seime kelią skinasi Strateginio valdymo įstatymas . Vien perskaičius pavadinimą, daugelį apima nerimas, nes „strateginio planavimo sistema“ skamba nesuprantamai ir biurokratiškai. Į tai, ko nesuprantame, vengiame gilintis. Todėl pabandysiu paaiškinti.

Įsivaizduokime, kad valstybė yra žmogus, širdis – ilgalaikė šalies strategija, šalies vystymosi kryptys ir tikslai, o kraujotakos sistema – tai strateginio valdymo sistema, kuri užtikrina pagrindinių šalies siekių įgyvendinimą, tai yra – ritmišką širdies plakimą. Šia metafora noriu pabrėžti, kad strateginio valdymo sistema yra labai svarbi šalies gyvenimui, o ypatingai politinės darbotvarkės ir reformų įgyvendinimui. Kiekvieną politinį sprendimą reikia paremti finansais ir „nuleisti“ iki konkretaus valstybės tarnautojo, kad jis būtų įgyvendintas.

Kuo daugiau dokumentų – tuo mažiau jėgų skiriama pokyčių įgyvendinimui

Išskirčiau dvi pagrindines strateginio valdymo Lietuvoje problemas. Pirma, mūsų sistema labai sudėtinga ir joje labai sunku susigaudyti. Nacionaliniame lygmenyje turime apie 290 galiojančių planavimo dokumentų, visi jie turi savo tikslus, uždavinius ir vertinimo kriterijus (bendras vertinimo kriterijų skaičius – apie 1 800). Kiekviena valdymo sritis – švietimas, sveikata, kultūra ir kitos, turi savo atskirus sektorinius planavimo dokumentus, kurie planuoja tikslus ir uždavinius minėtai veiklos sričiai.

Tačiau šiandien problemos yra labai sudėtingos ir jos reikalauja bendro planavimo ir ne vienos ministerijos sprendimų ir dalyvavimo. Tokių klausimų kaip klimato kaita, inovacijų politika, demografinės problemos neįmanoma išspręsti už vienos ministerijos sienų.

Antra, lyderystės ir dėmesio politiniams prioritetams stoka. Labai sunku įgyvendinti politinius prioritetus. Pavyzdžiui, šios Vyriausybės suplanuotos šešios struktūrinės reformos (švietimo, sveikatos, inovacijų, mokesčių politikos, pensijų ir kovos su šešėliu) daugeliu atveju taip ir liko popieriuje. Kodėl? Priežasčių labai daug: Vyriausybės priešprieša su Seimu, politinės valios trūkumas, strateginių kompetencijų stoka. Tačiau ne mažiau svarbi problema yra nepakankamas pačios Vyriausybės dėmesys deklaruotiems prioritetams, planuojant jų įgyvendinimą, derantis dėl biudžeto ir koordinuojant ministerijų veiklą.

Mano giliu įsitikinimu, jeigu Švietimo reforma būtų traktuota tikrai kaip strateginis Vyriausybės prioritetas ir būtų valdoma iš Vyriausybės centro, suformavus pajėgią projekto komandą, pasitelkiant išorės resursus, sutelkus finansus ir politinę paramą, ji galėjo būti įgyvendinta. Visgi, ji buvo palikta įgyvendinti ministerijai, neskiriant pakankamai žmonių ir finansinių resursų ir stokojant politinės paramos. Reformai tiesiog buvo nelemta prasimušti pro sudėtingos planavimo sistemos, biurokratijos ir nepakankamos kompetencijos pinkles.

Taigi, strateginis valdymas neturi būti popierinis, kai dėmesys sutelkiamas tik į strategijų ir naujų planų rengimą. Kuo daugiau dokumentų rengsime, tuo mažiau jėgų ir laiko skirsime realių problemų sprendimui. Juo labiau, strateginis valdymas nėra išskirtinai biurokratijos instrumentas, o atvirkščiai – įrankis lyderystei. Sistema turi būti patraukli ir patogi politinei darbotvarkei suplanuoti bei reformoms įgyvendinti.

Yra ir pozityvių siūlymų, bet įstatymas mūsų pagrindinių problemų neišspręs

Siekis peržiūrėti planavimo sistemą ir apriboti institucijų norus rengti naujus planus – sveikintinas, nes įvairiausių dokumentų skaičius tik auga. Įstatymo projekte pabandyta sumažinti rengiamų planavimo dokumentų skaičių, juos tvarkingai sudėlioti į lentynėles. Visgi, numatoma sistema išlieka biurokratiška ir jai trūksta strategiškumo. Apie tai jau rašė Vitalis Nakrošis.

Manau, didžiausias šio įstatymo projekto pasiekimas – kad lygiagrečiai strateginio atsiranda ir teritorijų planavimas, integruojami strateginio planavimo, regionų ir teritorijų planavimo procesai. Socialinė ir ekonominė šalies plėtra, neplanuojant tam reikalingos infrastruktūros, regionų ir teritorijų vystymo, yra tik fikcija.

Šie pasiūlymai svarbūs, tačiau tam, kad sistema sudarytų sąlygas spręsti nūdienos valdymo iššūkius reikia lankstumo ir jautrumo, numatyti ateities iššūkius, laiku apčiuopti problemas ir jų sprendimui sutelkti ne tik reikiamus išteklius, bet ir politinį sutarimą.

Trūksta lankstumo ir instrumentų spręsti kompleksines problemas

Mano supratimu, lankstumo stoka ir sektorinis požiūris į veiklos planavimą tik kliudo spręsti sudėtingas problemas.
Pagal rengiamą įstatymą, sistema praras lankstumą tiek veiklos, tiek ir finansų planavimo atžvilgiu. Detalus planavimas perkeliamas į Vyriausybės lygmenį, kai plėtros programose (4–10 metų) bus tvirtinamos priemonės. Vadinasi, detalios veiklos planuojamos ilgam laikotarpiui. Ministerijų vaidmuo sumenkinamas, o kartu – ir ministrų atsakomybė. Ministerijų veiklos planai tiesiog perkels jau kitur numatytas veiklas.

Plėtros programos rengiamos išskirtinai valstybės veiklos sritims pagal Biudžeto sandaros įstatymą, kurios apima tik tą veiklos sritį. Atsisakoma tarpinstitucinių veiklos planų, kurie padėtų spręsti sudėtingas, kompleksines problemas, tačiau nepasiūloma jokio kito instrumento šioms problemoms spręsti. O tai yra viena didžiausių problemų Lietuvoje.
Ministerijos ir įstaigos nesugeba dirbti kartu vieno tikslo vardan. Ši tendencija bus dar labiau stiprinama.

Kur dingo prioritetai?

Sutinku, kad svarbu užtikrinti valstybės ilgalaikių siekių įgyvendinimą, tačiau negalime ignoruoti politinės darbotvarkės svarbos. Tenka pripažinti, kad skirtingos politinės partijos nepakankamai vadovaujasi ilgalaikėmis strategijomis ir tai kol kas yra mūsų politinių sprendimų priėmimo kultūros dalis. Turime siekti tarppartinių susitarimų esminėse srityse – švietimas, energetika, saugumas. Politinės konkurencijos dėl priemonių ir įgyvendinimo strategijų neišvengsime, o ir nereikėtų. Be to, iš strateginio planavimo sistemos eliminavus Vyriausybės prioritetus tik sumenksime jos patrauklumą politinei lyderystei.

Labiausiai neramina tai, kad yra atsisakoma Vyriausybės prioritetų įgyvendinimo mechanizmo, kuris labai aiškiai apibrėžė kaip planuojami prioritetai, kaip stebimas jų įgyvendinimas, kaip atsakingas ministras turi užtikrinti jų įgyvendinimą. Tai priemonė, kuri gali svariai prisidėti prie politinės darbotvarkės įgyvendinimo. Vyriausybės prioritetai labai aiškiai nurodo, kur išteklius planuoja nukreipti Vyriausybė ir kas jai svarbu. Visada buvo siekiama, kad Vyriausybės prioritetų skaičius butų ribotas.

Vyriausybės prioritetų, kaip planavimo elemento, atsisakymas dar labiau nutolins planavimo sistemą nuo realios viešosios politikos formavimo ir sumažins vadovų įsitraukimą. Nesant aiškių politinių prioritetų, strateginis planavimas virsta sektorinių pageidavimų sąrašais ir strategiškumas, kurio mums taip trūksta, dar labiau sumažėja.

Strateginio valdymo sistemą reikia įgalinti

Lietuvoje matau tendenciją vis tobulinti „popierines“ sistemas. Daugelyje sričių mes turime labai detaliai aprašytas procedūras ir taisykles, bet jos kažkodėl neveikia ar nesuveikia kai to labiausiai reikia. Šiuo metu tai stebime aplinkosaugos srityje. Kad ir kokia gera sistema būtų dokumentuose, reikia galvoti kaip sukurti prielaidas jos veikimui. Kyla klausimas ar turime reikiamas sąlygas strategiškai valdyti.

Kaip jau minėjau, ambicingiems darbams reikia politinės lyderystės ir dėmesio Vyriausybės lygiu. Tačiau visiškai neaišku, kokį vaidmenį priėmus įstatymą atliks Vyriausybės centras (kanceliarija). Vietoj to, kad stiprintume Vyriausybės centro vaidmenį, daug galių numatoma atiduoti agentūroms. Neskiriama dėmesio vadovų ir tarnautojų kompetencijų ugdymui. Juk jokia sistema nepadės, jei neskatinsime vadovų būti proaktyviais ir iškilus problemoms kartu ieškoti geriausių sprendimų.

Taigi strateginio valdymo sistema turi ne tik brėžti ilgalaikes raidos kryptis, bet ir padėti suplanuoti ir įgyvendinti reformas bei spręsti sudėtingas viešosios politikos problemas. Vis dėlto, siūloma naujoji strateginio valdymo sistema nepasiūlo sprendimų kaip įgalinti pačią sistemą. Tai kelia didelę nuostabą, nes ši Vyriausybė nors ir turėjusi didelius užmojus, susidūrė su dideliais reformų įgyvendinimo sunkumais. Drįsčiau teigti, kad to priežastis buvo tikrai ne dar vieno „biurokratinio“ instrumento trūkumas.