Pozicija

2020.01.22 16:37

Petras Punys. Kova su klimato kaita ir vandeningi reiškiniai Lietuvoje: iki teisybės – toli

Prof. Petras Punys, Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas, VDU žemės ūkio akademija2020.01.22 16:37

Pernai vasarą žiniasklaida skelbė aplinkotyros mokslininkų, vieno didelio banko analitikės straipsnelius apie klimato kaitą, buvo cituojami nepatvirtinti ir neteisingai interpretuojami reiškiniai, susiję su vandenims.

Tiek aplinkos tyrėjai, vykdę Nacionalinę mokslo programą, tiek banko atstovė ir kiti perrašinėtojai, žiniasklaidoje akivaizdžiai rėmėsi „GreenMatch“ Jungtinės Karalystės (JK) „žaliosios“ energetikos konsultavimo bendrovės parengta klimato kaitos poveikio studija 32 Europos šalyse.

Ši bendrovė nėra mokslinis institutas ar smegenų centras, tai eilinė organizacija – atitinkanti mūsų UAB‘ą. Ji sėkmingai pardavinėja „žalią produkciją“ – saulės baterijas, boilerius, pašiltintas duris, langų stiklus ir kt. Be abejo, ne vien tik moksliniai diplomai ar garsūs akademiniai vardai apsprendžia individų ar institucijų kvalifikaciją. Šiais laikais tuo nenustebinsi – tarpplanetinės raketos ir palydovai kuriami ir „garažuose“. Tačiau „GreenMatch“ atvejis yra išskirtinis.

Pasak „GreenMatch“ tyrėjų, Europoje labiausiai klimato kaita veikia Baltijos šalis ir Suomiją, o pirmoje vietoje atsidūrė Lietuva. Visa tai pasigavo šalies žiniasklaida – naujieną garsiai ištrimitavo antraštėmis: „Įspėjo Lietuvą: klimato kaitos pokyčiai veikia labiausiai“, „Klimato kaitos poveikio tyrimas: Lietuva – pirmoje vietoje Europoje“. Deja, pažiūrėjus šiek tiek atidžiau į šios bendrovės atliktą studiją, aptikta daug neatitikimų, kurie aptariami toliau.

Beje, toks bereikalingas dirbtinės panikos kėlimas dėl klimato kaitos įtakos vyko ir dar tebevyksta ne tik Lietuvoje, bet ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse. O juose vyksta visai nejuokingi dalykai. JK klimato kaitos stabdymo aktyvistai blokuoja didžiulio Hitrou aerouosto plėtrą – 3–o pakilimo tako statybą, tvirtindami, kad tai pažeidžia vaikų ir būsimų generacijų teises, kurie pajus ateities klimato poveikius. Tai sutampa su gerai žinomos mokinukės Gretos iš Švedijos norais. Kai kyla nauja banga, yra puiki proga kai kam užsidirbti gerus pinigus: visi yra suinteresuoti – mokslininkai gauti tyrimų užsakymus, o bankininkai – praturtinti savo seifus.

Šiame straipsnelyje neliečiame visiems akivaizdžios klimato šilimo problemos. Pagal meteorologus, metinė oro temperatūra Vilniuje nuo 1778 m. nuolat kyla, intensyviausiai nuo devinto dešimtmečio. Dingo šaltos žiemos, nesusidaro nuolatinė sniego danga ir dėl to nebeliko didelių pavasario potvynių. Čia taip pat nepaliesime CO2 ir kitų šiltnamio dujų emisijų, kurios iš tikrųjų per pastaruosius 3 dešimtmečius pasiekė aliarminį lygį. Čia kalbame tik apie savo ir kaimynines šalis, globalines problemas paliekame nuošalyje. Tai iš esmės liečia vandeningus dalykus – kritulius, vandens lygį, potvynius ir sausras.

Masių efektas – panika dėl klimato kaitos ir jos pasekmių, aiškiai pasireiškia. Įdomiausia, kad prie klimato kaitos pasekmių 2019 metų vasarą įvairūs rašytojai mėgino prikabinti grynai techninius geriamo vandens tiekimo sutrikimus Kaune. Tuo metu buvo vykdomi vandentiekio linijų remonto darbai, specialistai kažkiek suklydo – nesugebėjo užtikrinti esamo vandens rezervo.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje daug skalambijama apie netikras ar melagingas politines naujienas iš nedraugiškų šalių, įspėjama viską vertinti kritiškai. Deja, panašūs dalykai vyksta ir su klimato kaita, jos galimomis pasekmėmis. Tačiau čia nėra jokių įspėjimų. Nuo aukščiausio Europos politikieriaus iki eilinio Europos ar šalies parlamento nario kartojami tie patys trafaretai, standartiniai gąsdinimai, kurie atsiremia į baisius pinigus.

O kovoti reikia ne su klimato kaita, o su aplinkos tarša, pirmiausiai – su sunkiai valdoma oro tarša, vengti bereikalingo deginimo proceso, ne vien tik biomasę, kuri šalyje peršama kaip žaliasis kuras, ir taršaus transporto.

GreenMatch: Lietuva pagal klimato kaitos indeksą – „Baltijos tigrė“

Pagal šią ataskaitą Lietuvos klimato kaitos indeksas siekia 75 balus (iš šimto). Estija ir Latvija surinko apie 3 balų mažiau. Lenkija, Vokietija, Švedija – nuo 56 iki 58. Olandija – 62, o šiaurėje – Islandijoje ir Norvegijoje, klimato pokyčiai, lyginant su Lietuva – beveik du kartus mažesni – 36 ir 41 balo.

Pagal „GreenMatch“ ataskaitos teiginius, krituliai Lietuvoje nuo 1960 iki 2015 metų gausėjo po 20 mm per dešimtmetį. Tad aritmetiškai (elementari sandauga) per 5,5 dekadas jie turėjo pasiekti 110 mm. Tad šalies metinis kritulių vidurkis turėjo padidėti nuo 680 iki 790 mm. O tai privalėjo atsiliepti upių nuotėkiui, apie ketvirtadalis šių kritulių privalėjo pavirsti nuotėkiu ir padidinti upių vandeningumą ar bent jo nesumažinti.

Deja, šito neįvyko – upių vandeningumas mažėjo. Pagal Lietuvos energetikos instituto (LEI) hidrologijos laboratorijos tyrimus, vidutinis metinis Nemuno nuotėkis (upynas apima apie 2/3 šalies teritorijos) mažėjo ypač ryškiai pastaruoju 35 m. laikotarpiu. Ši tendencija turėtų išlikti ir ateityje: iki 2035 m. prognozuojamas nuotėkio sumažėjimas vidutiniškai 6,5 proc., o 2081–2100 m. – iki 16,3 proc. Panašus ir net gerokai didesnis nuotėkio mažėjimas laukiamas mažesnėse šalies upėse. Tad pagal hidrologus Lietuvos teritorija turėtų palengva nusausėti.

Reikia pabrėžti, kad tie nustatyti artimiausi 6,5 proc. taip pat nėra galutinis skaičius – jie gali būti plius–minus. Upių debito matavimų tikslumas, mažas vandens matavimo stočių skaičius, kiti veiksniai, darantys įtaką (pvz., esami tvenkiniai, atstatomos pelkės, plečiami miškai, urbanizacija), neleidžia tiksliai apčiuopti klimato kaitos poveikio nuotėkiui.

Baltijos jūros lygis Lietuvoje kyla, o priešingame jos krante – žemėja

„GreenMatch“ tyrimo duomenimis, Lietuvoje jūros lygis 1970–2015 metais kilo po 4,46 mm per metus. Tai rekordinis skaičius. Skaičiuojant vėl aritmetiškai, per tuos 45 metus Baltijos lygis turėjo pakilti daugiau kaip 20 cm. Panašų skaičių taip pat nurodo Klaipėdos universiteto hidrologai. Dėl šio vandens lygio aukštėjimo turėjo bent kiek sumažėti paplūdimiai, minimaliai pasitvenkti lietaus nuotekų surinkimo sistemos Klaipėdoje.

Tačiau pagal LHMT hidrologinę informaciją, Kuršių mariose, kurios jungiasi su Baltijos jūra, 2019 m. pavasarį vandens lygis buvo vienas iš žemiausių nuo 1971 metų. Tuo tarpu, Suomijoje ir Švedijoje vyko atvirkštiniai dalykai – Baltijos jūros vandens lygis žemėjo: minus 4,23 mm ir minus 1,7 mm/metus (atitinkamai minus 19 cm ir minus 8 cm per šį laiką). O klimatologai teigia – intensyviai tirpsta ledynai – vandens lygis vandenyne ir jūrose kyla, bus prarandamos žemai esančių pakrančių teritorijos.

Dar keisčiau atrodo šių šalių skaičių palyginimas: ta pati Baltijos jūra ir vandens paviršius privalo būti horizontalus. Tie vandens lygiai – tai tas pats kaip sriuba lėkštėje, juk ji pasiskirsto tolygiai. O pagal minėtus duomenis, jūros vandens lygių skirtumas tarp Klaipėdos ir Helsinkio siektų beveik 40 cm. Dar didesnis nesusipratimas – toks pat lygių skirtumas tarp Helsinkio ir greta jo esančio Talino. Paprastai tariant, čia ne tik nesueina galai, bet ir neaiški klimato kaitos įtaka Baltijos vandenims.

Stichiniai reiškiniai – sausros ir potvyniai

„GreenMatch“ įvertino stichines nelaimes arba ekstremalius įvykius (sausras, potvynius, liūtis) Europos šalyse 1960–2019 m. Duomenys buvo gauti iš Europos aplinkos agentūros ir Pasaulinės meteorologinės organizacijos (WMO), informaciją teikė individualios šalys.

Teigiamas dalykas, kad „GreenMatch“, juos vertindama, bent jau aiškiai nesieja su klimato kaita, kas visiškai prieštarauja dabartinei oficialiai „žaliajai“ opinijai. Žiniasklaidoje reta diena praeina be gąsdinimų audromis, liūtimis, speigų, karščio bangų ar jūros būsimais užliejimais. Visai neseniai Delfi portale skelbta apie skęstančią Olandiją, įsismaginta net iki vieno metro jūros vandens lygio kilimo, beveik dešimt milijonų gyventojų turėtų palikti šalį. O jos klimato kaitos indeksas gerokai mažesnis už Lietuvos. Ačiū Dievui – ši apokalipsė dar negreitai – po 80 metų. Tačiau jai išvengti pinigus reikia mokėti dabar – Europiniai fondai jau steigiami.

Per beveik 60 metų laikotarpį Lietuvoje, kuri yra drėgmės pertekliaus zonoje (laimei – teritorija intensyviai nudrenuota), ši bendrovė nurodo tris ekstremalias sausras. Tuo tarpu Lenkijoje, kur gerokai šilčiau nei mūsų šalyje – vos viena, Latvijoje nė vienos sausros, o pietų šalyse – Portugalijoje ir Ispanijoje, panašiai kaip Lietuvoje – atitinkamai 3 ir 4. Čia vėl kyla klausimas dėl vertinimo metodikos.

Sausros yra aiškiai apibrėžtos kiekybiniais rodikliais – indeksais, nesvarbu, kur ji vyktų – Lietuvoje ar Portugalijoje. Paprastai tariant, ekstremali sausra yra tuomet, kai derlius žūsta, gyvuliai ir laukiniai gyvūnai krenta, išdžiūsta paviršinio vandens telkiniai, nebepasiekiamas požemio vanduo. 2019 m. vasarą šalyje buvo paskelbta hidrologinė sausra, tad šie duomenys vėl nukeliaus į minėtą organizaciją, ir pagal sausrų kiekį mes aplenksim minėtas pietų šalis. O bulvės tą vasarą Lietuvoje tikrai užaugo. Tai kur yra logika? Čia negalima kaltinti šalies meteorologų – sprendimus priima politikai.

Per minėtą laikotarpį Lietuvoje nurodomi 2 ekstremalūs potvyniai, Latvijoje – nė vieno. Lenkijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje – nuo 14 iki 30 potvynių. Įdomiausia, kad apie potvynius Olandijoje nėra jokios informacijos – jie jau pripratę, traktuoja kaip eilinius reiškinius. Čia vėl, neaišku, koks jų vertinimui buvo naudotas ekstremalaus potvynio apibrėžimas.

Yra „Europinė potvynių direktyva“, kuri aiškiai apibrėžia didelės (pasikartoja vieną kartą per dešimt metų), vidutinės (per 100 metų) ir mažos tikimybės (per 1000 metų) potvynius. Potvynio dydžio sampratai garsus 2019 m. Venecijos potvynis Italijoje buvo tik penkiasdešimties metų pasikartojimo. Jo aukštis peršoko tik nurodytą pirmą ribą, iki antros (šimtamečio) dar gerokai trūko.

Iš tikro, Nemune nuo 1812 iki 1960 metų, šimtamečiai ekstremalūs potvyniai vykdavo beveik kas 30 metų. O po to, iki dabar – ramybė, žymesnių potvynių neliko. Vienas iš paskutiniųjų didesnių vyko 1979 m. pavasarį (pagal pasikartojimą – dvidešimtmetis). Tą pavasarį buvo užlietos žemai esančios teritorijos Raudondvaryje, Marvelės gatvė, vedanti į Žemės ūkio akademiją, Miesto 18–as autobusas važiavo per vandenį. Ir tuomet Kauno HE negalėjo nieko pagelbėti. Tik šalies žiniasklaida kasmet pavasarį primena apie „grėsmingus potvynius“ pamaryje, dažniausiai Rusnėje, kai vanduo įprastai pakyla 40 cm virš į ją vedančio kelio. Pastačius estakadą žinių apie potvynius nebeliks.

Paminėtinas 2010 m. Neries potvynis Kauno rajone, aukščiau Kleboniškio, soduose, Radikių ir kt. gyvenvietėse atnešęs nemažai žalos. Jis tikrai nebuvo ekstremalus ir klimato kaitos pasekmė. Pagal jo aukštį – tik vidutinis, neprilygstantis nurodytiems minėtoje Potvynių direktyvoje. Tais metais ledo grūstys kėlė problemų ir kitoms upėms. Dabartinė žmonių karta tiesiog pamiršo apie potvynių grėsmes – su statiniais ar kita savo veikla labai priartėjo prie upių vagų.

Kodėl tokie neatitikimai?

Duomenų imtis arba laikotarpis, kuriuo naudojosi „GreenMatch“, yra per trumpas (iki 50 metų) ilgalaikių gamtinių pokyčių nustatymui. Reikia disponuoti bent penketą šimtų metų eile, kad nustatytume patikimus ciklus ir jų pokyčius. Ir tai tik buvusius trumpalaikius, o ne ilgalaikius pokyčius, nekalbant apie patikimas ilgalaikes prognozes. O tokių ilgų ir patikimų matavimo duomenų eilių labai trūksta. O dabar visi „šunys yra kabinami“ ant žmogaus veiklos.

Bet yra ir ugnikalniai, nevaldomi gaisrai, ir kiti gamtos taršos šaltiniai, nekalbant apie kitus globalinius veiksnius. Prieš dešimtmetį klimato kaitą, kurią atseit sukelia žmogus, pripažino apie 85 proc. mokslininkų, o dabar jau apie 97 proc. Masių efektas pasireiškia visose sferose.

Ne paslaptis, mokslininkai visada yra suinteresuoti atlikti tyrimus ir kažkas už šiuos tyrimus privalo mokėti pinigėlius. Tad tikrasis mokslinis sąžiningumas gerokai aptirpdytų šiuos procentus. Įdomu pastebėti, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas yra visiškai priešingos nuomonės. Jis klimato kaitą vadina „apgaule“ ir iš dalies yra teisus.

Klimato kaitos sampratai būtinos geografijos žinios

Klimato kaitos stabdymo aktyvistams būtų ne pro šalį prisiminti mokyklos geografijos pamokas, pasidomėti žymaus geografo prof. A. Basalyko darbais apie šalies upių, kraštovaizdžio formavimąsi, fizinę geografiją.

Pagal geologų žinias, Lietuvos ir kitų Europos vakarinių ir šiaurinių šalių teritorijas ledynas buvo padengęs net 6 kartus ir tiek pat kartų jis išnykdavo atšilus klimatui. Tai milijonai ar šimtai milijonų metų ir galimos tik hipotezės. Paskutinis Lietuvos apledėjimas, kuris geriausiai išaiškintas, prasidėjo prieš maždaug 22–25 tūkstančių metų.

Manoma, kad jis sunyko prieš 10–15 tūkstančių metų – jam pasitraukus į šiaurę. Taigi tuo metu vyko klimato atšilimas ir, be abejo, nesukeltas žmogaus veiklos. Besitraukiantis ledynas suformavo dabartinį Lietuvos paviršių ir mūsų upes. O iki tol, vakarinėje šalies dalyje dėl labai storo ledo aukščio (manoma iki 1 km) tirpstančio ledo vanduo negalėjo patekti į jūrą. Vietoj dabartinio Nemuno, didžiausia vadinta Pietų upė per Merkio slėnius tekėjo link Vyslos, o Dubysa su Nevėžiu į Latvijos teritoriją, t.y. priešingos kryptys nei dabar. Dabartinei ar ankstesnėms žmonių kartoms – tai nesuvokiami dalykai.

Tad žemėje pokyčiai visą laiką vyko, ne išimtis ir dabartinis atšilimas, tai cikliniai procesai. Kalbama, kad galima sulaukti ir atšalimo, prieš 3 šimtmečius „mažasis ledynmetis“ Europoje jau buvo.

Grįžtant į artimesnius laikus, neseniai Lietuvos geologijos mokslininkai pagal patikimą radioaktyvios anglies metodą nustatė, kad prieš maždaug 1000 m. Nemuno žiotys buvo prie Karaliaučiaus – Aistmarėse, o ne taip kur dabar teka jo šakos – Skirvytė ir Atmata į Kuršių marias. O tai vyko visai neseniai ir žmogaus intervencijos šiai upei tikrai nebuvo. Gaila, kad to meto metraštininkams labiau rūpėjo katalikų misionieriaus Brunono ir jo palydos nužudymas Lietuvoje nei hidrologinės žinios.