Pozicija

2020.01.21 14:41

Juozas Bernatonis. Ko nepadarė opozicija?

Juozas Bernatonis, Seimo LSDDP frakcijos narys2020.01.21 14:41

Netikėtai prasidėjo Seimo rinkimų metai. Politikos apžvalgininkai ir politologai gausiai drabstosi prognozėmis. Vienas partijas karūnuoja, kitas – laidoja. Sakoma: viščiukus skaičiuoja rudenį. Tačiau rengiamasi skaičiuoti tik iš vienos (dešinės) pusės.

Esminis propagandos akcentas – ko valdžia nepadarė ir ko nedavė. Apie konservatorių pažadų nevykdymą ir neveikimą ar neigiamą veikimą kalbėti nemadinga. Jie jau karūnuoti nugalėtojais ir, žinant jų piktavališkumą, kritikuoti pavojinga. Kritikuoti gali tik nebesitikintys jų malonės. Todėl surizikuosiu.

Tradicinėse brandžiose demokratijose opozicija nėra nei poilsio zona, nei atsakomybės vengimas, nei kenkimas valstybei. Lietuvoje kitaip, galbūt todėl, jog liberalų lyderė mūsų nelaiko subrendusia demokratija. Ar trisdešimties metų amžius brandus, ar reikia šimtmečio, tai daugiau skonio dalykas. Tačiau politinė branda ateina ne krečiant šunybes, o darant gerus darbus.

Kai girdime perbėgėlių pas konservatorius švilpimą ar matome vieningą balsavimo kortelių ištraukimą pagal opozicijos vadovybės nurodymus, gali susidaryti toks nebrandumo įspūdis. Tačiau tai tik vienoje Seimo salės pusėje. Kitoje pusėje, kaip ir tradicinių demokratijų parlamentuose, vyksta konstruktyvus darbas, ieškoma geriausių sprendimų žmonėms, stengiamasi įgyvendinti pažadus rinkėjams.

Kartais išgirstu: tokia opozicijos priedermė yra: nieko neveikti, tik kritikuoti valdžią. Ir su tuo sutikti niekaip negaliu, nes tokie teiginiai prieštarauja ne tik demokratijos esmei, bet ir mūsų Konstitucijai. Parlamentinė opozicija nėra žurnalistinė ar satyrinė sąvoka. Opozicijos statusas, jos teisės ir pareigos yra įtvirtintos Seimo Statute.

Be to, mes jau turime per trisdešimtmetį susiklosčiusias opozicijos gyvavimo tradicijas. Opozicijai yra suteiktos plačios teisės ir tam tikros privilegijos ne tam, kad jomis piktnaudžiautų ar kenktų valstybės valdymui. Beje, Seimo Statute įtvirtintos opozicijos veiklos taisyklės tarnauja demokratijai, nuomonių pliuralizmui ir politinei tolerancijai. Tik opozicijos neetiškas veikimas, atsakomybės stoka ir Seimo vadovybės negebėjimas laikytis statutinių principų, sudaro sąlygas destrukcijai bei chaosui.

Kai prakalbau apie opozicijos teisių ir pareigų darną, išgirdau netgi kolegų Seimo narių nuostabą, kokios dar gali būti pareigos, kai turime laisvą mandatą. Tačiau laisvas mandatas tik suteikia galimybes be jokios įtakos ir be jokio spaudimo vykdyti savo pareigas. Seimo nario pareigos yra įtvirtintos jo priesaikoje, už kurios pažeidimą Konstitucija numato apkaltą ir mandato panaikinimą.

Nenorėčiau šiandien veltis į diskusiją su konservatoriais, ar jų nuolatinė destrukcija Seime, nepaklusnumo akcijų organizavimas visuomenėje ir valdžios institucijų šmeižimas atitinka priesaikos įsipareigojimą – sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Galbūt jie taip savitai supranta demokratiją ir tarnavimą valstybei.

Todėl siūlau plačiau panagrinėti tas opozicijos pareigas, kurias numato Konstitucija ir įstatymai. Mūsų iš tiesų labai demokratiškas Seimo Statutas numato didžiules teises ir privilegijas opozicinėms frakcijoms ir opozicijos lyderiui. Tačiau ir opozicinės frakcijos tapsmas nėra paprastas, nepakanka tik pasivadinti opozicine. Pagal Seimo Statuto 41 straipsnį opozicine gali pasiskelbti tik tokia Seimo narių frakcija, kuri nesutinka su Vyriausybės programa.

Klausimas Palucko socialdemokratams, ar jie gali nesutikti su savimi, nes patys dalyvavo parengiant dabartinės Vyriausybės programą. Pagal tą patį Seimo Statuto straipsnį opozicinėmis laikomos tik tos frakcijos, kurių politinėse deklaracijose išdėstytos jas nuo Seimo daugumos skiriančios nuostatos.

Jeigu politologai ar politikos apžvalgininkai paanalizuotų mūsų opozicijos frakcijas, tektų konstatuoti, kad de jure Seime opozicijos nėra. O de facto tai tik apsišaukėliai, besinaudojantys opozicijos privilegijomis.

Gal kažkam pasirodys, kad esame per griežti, bet ir tokios situacijos dar mūsų parlamente nebuvo. Iki šios kadencijos visos opozicijos stengėsi vykdyti savo konstitucines pareigas, netingėjo dirbti konstruktyviai ir efektyviai. Tiesa, turime vieną pasaulinio lygio atradimą – vaivorykštinę opozicijos koaliciją. Neteko girdėti, kad kurioje nors kitoje demokratinėje valstybėje skirtingų ideologijų partijos sueitų į koaliciją opozicijoje. Toks priverstinis kolaboravimas taikomas tik nesant kitokioms galimybėms sudaryti stabilią valdžią, bet opozicijoje – niekuomet. Todėl klausimas natūralus: kas parduoda savo idėjas Palucko socialdemokratai ar Landsbergio konservatoriai. Klausimai du, o atsakymas, mūsų manymu, vienas.

Kita labai svarbi opozicinės frakcijos konstitucinė pareiga – pateikti alternatyvią Vyriausybės programą. Tai jau tapo puikia mūsų parlamentarizmo tradicija. Dar 2000 m. socialdemokratinė opozicija paskelbė alternatyviąją Vyriausybės programą ir sudarė šešėlinę Vyriausybę. Beje, beveik du trečdaliai šios šešėlinės vyriausybės ministrų tapo Algirdo Brazausko Vyriausybės nariais. Šią tradiciją socialdemokratai tęsė ir būdami opozicijoje 2010 m. Tokių tradicijų anksčiau laikėsi ir konservatoriai bei liberalai.

Kaip buvęs teisingumo ministras prisimenu didelę naudą bendravimo su konservatorių ir liberalų šešėliniais teisingumo ministrais. Pirmiausia, buvo galimybė išgirsti kitą nuomonę, geriau prognozuoti svarbių siūlymų palaikymą Seime. Kartu su liberalų šešėliniu ministru dėjome didžiules pastangas dėl partijų susitarimo žmogaus teisių klausimais. Gaila, kad kitų politinių partijų lyderiai tokį susitarimą užblokavo.

Šiame Seime opozicinės frakcijos nieko nepadarė, kad parengtų alternatyvią Vyriausybės programą ar sudarytų šešėlinį ministrų kabinetą. Tai visų pirma atspindi opozicijos neveikimo būdą. Turbūt nei konservatoriai, nei Palucko socialdemokratai neturi nei noro, nei intelektualių galimybių kurti alternatyvias programas ir ateities strategijas. Ar iš tingėjimo, ar iš išlavintų priešpriešos, patyčių ir skaldymo metodų, užima destruktyvią, kitų žeminimo ir menkinimo poziciją.

Vadinamosiose visuomenės apklausose lyderiaujančios politinės partijos neparengė nei alternatyvios vyriausybės programos, nei alternatyvaus valstybės biudžeto. Žmones nežino ir jų šešėlinių vyriausybių, kurios įgyvendins jų uždidintus lūkesčius. Ar pavyks parduoti katę maiše? Galbūt. Mano patarimas opozicijai būtų pradėti konstruktyviai dirbti, įgyvendinti savo pareigas, gal tuomet ir valdžios svajonės įgautų daugiau šansų.