Dažniausiai įvairūs eksperimentai atliekami mokslinėse laboratorijose. Lietuvoje kitaip. Valdžia eksperimentuoja tiesiog miestų gatvėse. Štai, kažkokie saugaus eismo architektai nusprendė, kad nuo šių metų nebeliks šviesoforų rodyklių, leidžiančių sukti į dešinę degant raudonam signalui. Neva bus saugiau. Kol buvo nusukinėjamos lentelės, patys vairuotojai prognozavo, kad didžiuosiuose miestuose, judriose sankryžose, susidarys milžiniškos automobilių spūstys.
Duguma tai įžvelgė, išskyrus savivaldybių ir Susisiekimo ministerijos specialistus, kurie atkakliai siekė, kad rodyklės būtų panaikintos. Kaip dažnai būna tokiais atvejais, dar buvo prisidengiama „Briuselio reikalavimais“. Jokių skaičiavimų, kiek tokie eksperimentai kainuos šalies ekonomikai, kiek ilgiau užtruks kiekvieno kelionė namo ar į darbą. Kiek stovint spūstyse bus daugiau išmetama teršalų į aplinką.
Kažkoks chaosas mūsų valdžioje vyksta. Vienu sprendimu įvedamas taršos mokestis, kitu sprendimu tarša yra didinama. Draudimas įgyvendintas. Chaosas ir Vilniaus sankryžose. Tada ministras praneša, kad kai kur rodyklės gali likti dar metus. Visiškas absurdas. Saugus eismas jau nebesvarbus, „Briuselio reikalavimai“ jau nereikalingi. Galime uždrausti, galime ir leisti. Valdžios prievartos mechanizmas veikia pilnu pajėgumu. Taip ir lieka neaišku, kam tokiais sprendimais reikia erzinti žmones, sukelti sumaištį, o po to nerti į krūmus ir atšaukinėti savo sprendimus.
Devynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk, sako liaudies išmintis. Valstybės vardu veikiančių asmenų galvose ši taisyklė negalioja. Iš pradžių nukirpk, o paskui ieškok kaltų, kas blogai pamatavo. Taip lengviau. Valdžia niekaip neišsivaduoja iš proginių sprendimų, kurie dažniausiai priimami po garsiai nuskambėjusių įvykių, visiškai nesigilinant į tokių sprendimų ilgalaikes pasekmes. Juolab, kad įstatymus gali keisti, kiek tik nori. Ir visiškai nesvarbios pasekmės, nes už patirtus fiasko ar finansinius nuostolius niekas niekada neatsako.
Šį jausmą tik dar labiau sustiprina priimtas Lietuvos teismų sprendimas. Vienas teismas konstatavo, kad įstatymas negali būti teisėtas verslo lūkestis. Lūkestis yra susijęs su tikėjimu ir pasitikėjimu savo valdžia ir jos leidžiamais įstatymais. Teismas siūlo šokiruojantį dalyką – netikėti įstatymais šioje valstybėje. Būtent tokia situacija susidarė, kada valdžia nustatė saulės energijos supirkimo kainas. Kada verslas, patikėjęs valdžios sprendimais, ėmė investuoti į šią sritį nuosavas lėšas, tikėdamas jas susigrąžinti ateityje, valdžia atšaukė savo ankstesnį sprendimą, nes išsigando, kad prireiks labai daug pinigų žaliai elektrai supirkti. Tada teismas naivuoliamas verslininkams ir išaiškino, kad valdžios sprendimais nereikia tikėti ir tam turėti pagrįstų lūkesčių.
Būna atvejų, kada, dėl valstybės vardu veikiančių asmenų klaidų, yra apkaltinami patys žmonės, kurie tomis klaidomis teisėtai pasinaudoja. Štai jau užmarštin nuėjusi garsi istorija su mamomis. Daliai jų ilgai teko varstyti teismų duris už tai, kad prieš išeidamos gimdymo atostogų, joms buvo padidinti atlyginimai ir pagal tai skaičiuojamos didesnės išmokos jau pagimdžius vaikutį. Vėliau valdžia savo pačios sprendimus atšaukė, o mamas pavertė nusikaltėlėmis. Lyg jos pačios būtų sau tokius įstatymus nusistačiusios. Visiškas absurdas.
Gyvename šalyje, kur už savo eksperimentus valdžia neatsako finansiškai. Geriausi pavyzdžiai yra susiję su vilomis, pastatytomis ant Kuršių marių kranto ar Vyjūnėlės dvaro istorija. Kada jos buvo statomos, visi reikalingi leidimai ir valdininkų parašai buvo. Po to valdžia nusprendė jas nugriauti. Su savininkais solidžiai atsiskaitoma. Bet taip ir neteko girdėti, kad tie, kurie galbūt neteisėtai dėjo parašus ant planų ir statybos leidimų, būtų bent vieną savo eurą į valstybės biudžetą atidavę.
Jau seniai valdžia gyvena sau, žmonės sau. Bėda yra tai, kad vieni turi galią eksperimentuoti, o kiti prieš savo valią priversti eksperimentuose dalyvauti. Atsitinka taip, kad į valdžios kėdę atsisėdęs žmogus labia greitai patiki, kad viską išmano. Lyg tai kėdė savaime suteiktų papildomo proto. Privalu pakeisti žaidimo taisykles. Nepavykusio eksperimento autorius turėtų atsakyti už savo klaidas, tiek politiškai, tiek finansiškai. Neabejoju, kad kvailumo ir arogancijos valdžioje gerokai sumažėtų. Įstatymai būtų keičiami tik esant ypač svarbioms priežastims. Visiems gyventi būtų aiškiau ir paprasčiau.
