Pozicija

2019.12.30 14:41

Mateusz Morawiecki. Putinas ne kartą melavo apie Lenkiją

20 amžius atnešė pasauliui neįsivaizduojamas kančias ir šimtų milijonų žmonių, nužudytų vardan ligotų, totalitarinių ideologijų, mirtį. Nacizmo, fašizmo bei komunizmo mirtini padariniai mūsų kartai yra akivaizdūs. Akivaizdu yra ir tai, kas neša atsakomybę už šiuos nusikaltimus bei kieno sąjunga pradėjo Antrąjį pasaulinį karą – didžiausią žmonijos istorijoje žudynių konfliktą.  

Deja, kuo daugiau laiko praeina nuo tų tragiškų įvykių, tuo mažiau apie juos žino mūsų vaikai ir vaikaičiai. Todėl taip svarbu, kad mes ir toliau garsiai sakytume tiesą apie Antrąjį pasaulinį karą, apie jos sukėlėjus bei aukas ir priešintumėmės bet kokiems bandymams klastoti istoriją.

Šios blogybės atminimas ypač svarbus Lenkijai – pirmajai karo aukai. Mūsų šalis anksčiausiai patyrė hitlerinės Vokietijos ir sovietų Rusijos ginkluotą agresiją. Būtent Lenkija buvo pirmoji valstybė, kovojusi ir ginusi laisvą Europą.

Pasipriešinimas šioms blogio galioms – tai ne tik lenkų didvyriškumo atminimas – tai kažkas daug svarbesnio. Šis pasipriešinimas – tai visos šiandien laisvos ir demokratinės Europos, stojusios į kovą prieš du totalitarizmus, palikimas. Šiandien, kada kai kurios asmenybės dėl savo politinių tikslų nori paniekinti anų įvykių atmintį, Lenkija privalo apginti tiesą. Ne vardan savo intereso, o vardan to, kas šiandien yra Europa.

1939–ųjų rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas nebuvo „nepuolimo sutartis“. Tai buvo politinis ir karinis aljansas, dalinantis Europą į dvi įtakos zonas: trijų Lenkijos upių – Narevo, Vyslos bei Sano – linijoje, po mėnesio perkeltoje prie Bugo linijos rugsėjo 28–ąją pasirašytos „Vokietijos ir TSRS sienų ir draugystės sutarties“ pagrindu. Tai buvo neįsivaizduojamų nusikaltimų, per kitus kelerius metus turėjusių įvykti abiejose šios linijos pusėse, prologas.
Hitlerio ir Stalino susitarimas buvo žaibiškai įgyvendintas: 1939–ųjų rugsėjo 1–ąją hitlerinė Vokietija užpuolė Lenkiją iš Vakarų, Pietų bei Šiaurės, o rugsėjo 17–ąją TSRS padarė tą patį, puldama iš Rytų.

Rugsėjo 22–ąją Breste prie Bugo vyko didžiulis paradas – hitlerinės Vokietijos ir sovietų Rusijos bendros pergalės prieš nepriklausomą Lenkiją šventimas. Tokių paradų neorganizuoja nepuolimo sutarčių šalys – tai daro sąjungininkai ir bičiuliai.

Taip buvo su Hitleriu ir Stalinu – jie ilgai buvo ne tik sąjungininkai, bet tiesiog bičiuliai. Ši draugystė žydėjo iki tokio laipsnio, kad kai dar prieš karo pradžią 150 vokiečių komunistų iš Trečiojo Reicho pabėgo į TSRS, 1939–ųjų lapkritį Stalinas „padovanojo“ juos Hitleriui, iš tikrųjų akivaizdžiai pasmerkdamas juos mirčiai.

TSRS ir Trečiasis Reichas visą laiką glaudžiai bendradarbiavo. 1939–ųjų lapkričio 27 d. per konferenciją Breste abiejų šalių saugumo tarnybų atstovai aptarinėjo bendradarbiavimo metodus ir principus, kovojant okupuotose teritorijose prieš lenkų nepriklausomybės organizacijas. Kitos NKVD ir SS pareigūnų konferencijos jų bendradarbiavimo klausimais vyko ir Zakopanėje bei Krokuvoje (1940–ųjų kovą). Tai nebuvo pokalbiai apie nepuolimą, o apie žmonių, Lenkijos Respublikos piliečių, likvidavimą (skaityk: žudymą) bei apie bendrus sąjungininkų veiksmus su tikslu visiškai sunaikinti Lenkiją.

Be Stalino dalyvavimo Lenkijos padalijime bei Stalino Hitleriui teikiamų gamtos išteklių vokiečių nusikaltimų mašina nepavergtų Europos. Paskutiniai traukiniai su kroviniais iš TSRS važiavo į Vokietiją 1941–ųjų birželio 21–ąją, t.y. dieną prieš hitlerinės Vokietijos ataką prieš ligšiolinį sąjungininką. Stalino dėka Hitleris galėjo nebaudžiamai užkariauti vis kitas šalis, uždarinėti viso kontinento žydus į getus bei ruošti vieną didžiausių žmonijos istorijoje nusikaltimą – Holokaustą.

Stalinas vykdė nusikalstamus veiksmus Rytuose, pavergdamas sau vieną šalį po kitos bei plėsdamas lagerių struktūrą, kurią rusas Aleksandras Solženicinas pavadino „Archipelago gulagu“. Šiuose lageriuose milijonai žmonių, komunistinės valdžios priešininkų, buvo žudomi vergiška, žudikiška katorga.

Komunizmo nusikaltimai prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą – nuo milijonų rusų bado mirties antrojo dešimtmečio pradžioje, nuo „Didžiojo bado“, kurio išdavoje mirė milijonai Ukrainos ir Kazachstano gyventojų, per „Didįjį valymą“, kurio metu buvo nužudyta apie 700 tūkst. politinių priešininkų bei paprastų TSRS piliečių, daugiausia rusų, taip pat per taip vad. NKVD „Operaciją prieš lenkus“, kurios metu visų pirma buvo šaudomi lenkų kilmės TSRS piliečiai.

Mirčiai buvo pasmerkti vaikai, moterys, vyrai. NKVD duomenimis, vien tik per minėtą „Operaciją“ buvo sušaudyta daugiau nei 111 tūkst. žmonių, jie buvo sąmoningai nužudyti sovietų komunistų. Anuomet būti lenku Tarybų Sąjungoje reiškė mirties nuosprendį arba daugiametę tremtį.

Šios politikos tęsinys – tai nusikaltimai, vykdyti jau po sovietų atakos prieš Lenkiją (1939–ųjų rugsėjo 17–ąją): tai ir daugiau nei 22 tūkst. lenkų karininkų ir elito atstovų nužudymas Katynėje, Charkove, Tvere, Kijeve bei Minske, taip pat NKVD kankinimų kamerose ir lageriuose tolimiausiuose sovietų imperijos užkampiuose.

Didžiausiomis komunizmo aukomis tapo Rusijos piliečiai. Pagal istorikus, vien Sovietų Sąjungoje buvo nužudyta nuo 20 iki 30 milijonų žmonių. Mirtis ir lageriai laukė net tų, kuriais civilizuotos valstybės rūpinasi, t.y. iš karo grįžtančių belaisvių. TSRS sutikdavo juos ne kaip karo didvyrius, o kaip išdavikus. Tai buvo sovietų Rusijos „dėkingumas“ Raudonosios Armijos kariams–belaisviams: mirtis, lageriai, koncentracijos stovyklos.

Už visus šiuos nusikaltimus atsakomybę neša komunistiniai lyderiai su Josifu Stalinu priešakyje. Bandymai reabilituoti šį asmenį, praėjus 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, dabartinio Rusijos prezidento politiniais tikslais, turi žadinti kiekvieno žmogaus, turinčio bent pagrindines žinias apie 20 a. istoriją, stiprų pasipriešinimą.

Prezidentas Putinas ne kartą melavo apie Lenkiją. Jis visuomet taip elgdavosi visiškai sąmoningai. Paprastai taip nutinka, kai Rusijos valdžia jaučia tarptautinį spaudimą, susijusį su jos veiksmais. Spaudimą ne ant istorinės, o šiuolaikinės geopolitinės scenos.

Pastarosiomis savaitėmis Rusija patyrė keletą reikšmingų pralaimėjimų: nesėkme baigėsi mėginimai visiškai perimti Baltarusijos kontrolę, Europos Sąjunga nutarė pratęsti sankcijas Rusijai dėl Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos, o susitikimas taip vadinamu Normandijos formatu ne tik nepanaikino šių sankcijų, o tuo pat metu – šį kartą amerikiečiai – jas sugriežtino, žymiai apsunkindami Nord Stream 2 projekto įgyvendinimą. Tuo metu dėl masinio dopingo vartojimo Rusijos sportininkams uždrausta ketverius metus dalyvauti rungtynėse.

Mano nuomone, prezidento Putino žodžiai yra mėginimas pridengti šias problemas. Rusijos vadovas puikiai suvokia, kad jo kaltinimai neturi nieko bendra su tikrove ir kad Lenkijoje nėra paminklų Hitleriui arba Stalinui. Tokių paminklų mūsų krašte buvo tik tuomet, kai juos statydavo agresoriai ir nusikaltėliai – Hitlerio Trečiasis Reichas ir sovietinė Rusija.

Rusų tauta – didžiausia Stalino, vieno žiauriausių nusikaltėlių pasaulio istorijoje, auka – nusipelnė tiesos. Giliai tikiu, kad rusų tauta – tai laisvų žmonių tauta ir kad ji atmeta stalinizmą net tada, kai prezidento Putino valdžia stengiasi jį reabilituoti.

Nėra sutikimo pakeisti budelius su aukomis, žiaurių nusikaltimų vykdytojus su nekaltais žmonėmis bei užpultomis valstybėmis. Vardan aukų atminties bei vardan bendros ateities privalome rūpintis tiesa.