Pozicija

2019.12.16 09:56

Vytautas V. Landsbergis. Šlapdriba

Vytautas V. Landsbergis2019.12.16 09:56

Valstybės gyvasties ir augimo sąlyga labai paprasta – pasitikėjimas. Kuo aukštesnis pasitikėjimo indeksas – tuo labiau, tuo greičiau valstybė kuria/perkuria/atkuria save. Kai išrenkami lyderiai, po rinkiminės euforijos visad prasideda pasitikėjimo kreditų peržiūra. Kai pasitikėjimo kreditai išsenka, imama tyliau/garsiau burbuliuoti ir laukti kitų rinkimų. 

Kartais net bandoma streikuoti ir ko nors išsireikalauti – čia prasideda rimtesnių santykių perspektyva. Nebe vaikiška „pralaukimo“, o brandesnės komunikacijos su valdžia perspektyva.

Ar pasitikėjimas valstybe yra ugdomas dalykas? Ar įmanomas valdžios dialogas su rinkėjais? Kaip kaukių ir improvizacijų teatre – ar įmanomas dialogas su publika? Bent jau su žurnalistais, kurie rašo/rašys apie spektaklį? Manding, nekenktų...

Aišku, jeigu Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis lakstys paskui kiekvieno žurnalisto nuomonę, stengdamasis įtikt, bus nesąmonė; jeigu „dės skersą“ – bus irgi tokia pat nesąmonė. Net didesnė.

Vidurio kelio pozicija turbūt būtų teisingiausia – nebijoti kalbėti ir su žurnalistais, ir su mokytojais, gydytojais, gaisrininkais, menininkais. Kartais nepabijoti net pripažinti savo klaidas. (Tiek to, pavadinkim – „klaideles“).

Šiaip – „klaidelių pripažinimo“ akcijos Lietuvos politikoje turbūt dar nėra nutikę apskritai. Gal reiktų kokią Advento dieną paskirti šiam šou specialiai. Sakykim, viešo išsikalbėjimo, atsiprašymo ir atgailos šventė – publikai patiktų. Gal net nedarbo diena galėtų būt?

Kita vertus – ką čia daug dirbsi prieš Kalėdas. Ar prieš rinkimus...

II

Profesionalas nuо mėgėjo skiriasi požiūriu į kritiką: mėgėjas, gavęs kritikos, įsižeidžia ir ima keršyti, nekęsti; profesionalas gi atsirenka, kas jam naudinga, o į kitką nekreipia dėmesio. Mėgėjai mėgsta gražius pagyrimus, o profesionalas netgi prašosi konstruktyvios kritikos.

Dabartinė „profesionalų“ valdžia šiuo požiūriu, regis, elgiasi itin mėgėjiškai – vis įsižeidžia, keršija, o paskui prašosi empatijos, atjautos bei netrukdymų asfaltuotis keliukus.

Ką daryt, kad kitąmet išsirinktume kitokią valdžią? Bėda ta, kad nemažai mūsų žmonių/rinkėjų irgi yra vaikiškai įsižeidę iš anksto, ir jiems tokie beįsižeidinėjantys, keršijantys ir minėtame fone įvairias kombinacijas kombinuojantys veikėjai yra suprantami, jautrūs, netgi savotiškai savi.

Profesionalių politikų/politikos ilgesys, matyt, turės dar labiau sustiprėti, kol pagaliau atpažinsime ateities politikus ir imsime stiprybės semtis iš ateities, o ne iš post'sovietiškai mėgėjiškos praeities, kur viskas daugmaž „vsio zakonno“.
Jonas Mekas kažkada juokaudamas net himno žodžius (tiksliau – vieną žodį) siūlė keisti – pradėt vienąsyk semtis iš ateities.

Gal tada pradėtume neberinkti praeities politikų, o ką nors iš ateities?

III

Dvi citatos. Pirmoji, Alberas Kamiu (cituojama iš atminties):

„Kas jaunystėje nėra kairių pažiūrų, tas neturi širdies, kas subrendęs nėra dešinysis, tas neturi proto.“

Antroji – Oskaro Milašiaus:

„Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos
žemė. Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios
vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės
giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos –
subręsti.“

Šiose citatose apibrėžtas ir dominuojantis politinis nūdienės Lietuvos rinkėjų pasirinkimas: būti vaikišku. T.y. – norėti, kad valdžia rūpintųsi, padėtų. Ir vis lipti ant to paties pažadukų grėblio.

Spėju, kad ateinančiuose rinkimuose turėsime dar didesnių pažadukų ir 3 procentus įveikusių tautos globėjų/gelbėtojų sambūrį. Ir dar didesnį bardaką.

Sunkoka įsivaizduot, bet juk prieš ketvertą metų atrodė, kad blogiau jau būti negali, o į tai dabar Algirdas Butkevičius, Loreta Graužinienė atrodo ne taip jau ir blogai. Gal iš ateities laiko perspektyvos ir Agnė Širinskienė rodysis „palyginti dar visai nieko“.

Rudnosiukiškas patarimas: gal ir dešiniosios partijos galėtų irgi (bent trumpam) populistiškai persiprogramuoti ir dalį dėmesio skirti širdingam globėjiškumui, tėviškiems pažadams? Arba į rinkimų sąrašus įsitraukti kokių socialiai nusiskriaustų ar TV muilo eteriuose apdainuotų? Gal net Antonovo žmona pvz., tiktų?

Ar bent ledų iš malūnsparnio pabarstyt? Juk vardan Tos...

IV

Rudnosiuko horoskopai

Penktadienis buvo trylikta, tad normalu, kad Rudnosiukas nemiegojo, o vartėsi ir mąstė, kaip čia geriau išsivartyti. Ne tik pačiam išsivartyt, bet kad ir visoms Rudnosiukiškėms ar kitoms gretimoms kaimynų lietuvoms kitąmet būtų visko – kažkam žirgas, kažkam kamanos, kažkam dar kas...

Ir paryčiui Rudnosiukui įsijungė savotiškas pragiedrulys – moralinis aiškiaregystės kompasas. Ir prisisapnavo politiniai regėjimai – sakytume politinis 2020–ųjų horoskopas „Regiu aš Lietuvą“, su Mariaus Jovaišos nuotraukom.

O regėjimai buvo maždaug tokie: jeigu jau partijų kartelė nuleista žemiau plintuso, tai laukia dar keli nesuinteresuotos hipiškos laisvės metai, vėl galima bus nieko nesitikėti ir nieko nekreipti. Politinis vaikų darželis vėl žais/vaidins auklėtojas, o tikrosios patentuotos auklėtojos eis ieškotis darbų kuo toliau nuo šios Seimo vaikų rūpybos. Valstybėje prioritetiniu žmogum taps Išlaikytinis iš didžiosios „I“, jam bus statomi paminklai ir valdantieji skubės nešti dovanas – kalėdines, priešrinkimines ir t.t. Išlaikytiniais, beje, jausis ir daugelis ministrų, nes puikiai išlaikys valdžios egzaminą ir sau pasirašys gerus pažymius už keliukus, biudžetukus ir kitus gerus zakonnus darbus.

Bėda tik ta, kad valdantiesiems žiauriai kenks konservatoriai, iššiepę kruvinus dantis. Vien tik jie. Kita vertus, konservatoriai Seime galės praktiškai jau nebedirbt, nes Seime už juos dirbs dresuoti konservatorių fantomai ir gąsdinantys jų šėšėliai, gabiai suprojektuoti valstiečių krivės Širinskienės, rodomi viešose vietose ant bulvarų sienų.
Ir niekas iš tikrųjų jau seniai nebežinos, nei kas tie konservatoriai, nei kaip jie atrodo, nes tik baksnos į valdančiųjų demonstruojamus šešėlius.

Daugelis protingesnių konservatorių galimai išvis pasitrauks šonan, nes gaišti dar vieną politinį keturnedėlį su šiuo (ar dar prastesniu, dar „demokratiškesniu“ ir „profesionalesniu“) vaikų darželiu nėra pats geriausias gyvenimo pasirinkimas. Tuo puikiai gali užsiimti nebent amžinasis barzdakrapštys Gentvilas, ironiškai skeptiškas viskam, kas ne jis ir kas ne su juo. Dar Zuokas ir Juozaitis su savo Kamblevičium, nes tie jau neturi ko prarasti.

Ir štai jau paryčiui Rudnosiukui driokstelėjo viena apystambė eurika – ir išvydo jis šviesos regėjimą, kad skubiuoju būdu Lietuvoje susiformuoja naujoji kultūrinių/pilietinių gelbėtojų partija, pasiryžusi apsaugot nuo pikto (toks new'valinskas gerąja to žodžio prasme) – iš tūlų Andriaus Tapino, Edmundo Jakilaičio, Tomo Balžėko, Romo Sadausko, Rūtos Miliūtės, Haroldo Mackevičiaus, Vytaro Radzevičiaus ir kt. panašių šauliškos prigimties savanorių, suprantančių – kad šiaip „nė už ką“, bet kadangi jau toks partizaniškas laikas nūn, kad nėra kur daugiau besidėt. Negi atiduosi Lietuvą dar keturiems metams nemokšoms – ar ne perdidelė prabanga?

Su ta mintis Rudnosius pabudo, apsidairė ir suprato, kad gyvenimas turi savo planus, o Rudnosiukas savo. Ir nebūtinai tie planai turi sutapti. Kitąsyk gaila, betgi ne gailėtis šįkart susirinkome.