Pozicija

2019.12.12 15:26

Ekspertai laišku kreipėsi į Nausėdą ir Seimą dėl rinkimų kartelės: mes esame tie nerastieji politologai

Politologai2019.12.12 15:26

Viešojoje erdvėje teigta, kad nebus politologų, manančių, jog demokratijos sumažės sumažinus Seimo rinkimų slenkstį. Mes esame tie politologai, kurie sako, kad sumažinus „rinkimų kartelę“ Seimo rinkimuose iki 3 procentų partijoms ir iki 5 procentų koalicijoms, demokratijos Lietuvoje nepadaugėjo ir ilgainiui tik sumažės.

Pripažįstame, kad bet koks „kartelės“ nuleidimas leidžia kalbėti apie proporcingesnį atstovavimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Tačiau didžioji dalis „prarastų balsų“ atsiranda ne dėl proporcinio balsavimo daugiamandatėje apygardoje, bet vienmandatėse rinkimų apygardose. Tad atliekami pokyčiai yra tik parodomieji. „Taisoma“ ta rinkimų sistemos dalis, kuri atitinka Vakaruose įprastas praktikas ir nėra sugedusi.

Suprantame, kad balsavusieji „už“ naudoja argumentą, jog rinkimų įstatymo pakeitimai leis į Seimą patekti (dar) daugiau partijų. Vis dėlto norėtume priminti, kad Lietuvoje yra mišri rinkimų sistema ir, turint omenyje silpnas Lietuvos partijas bei didelį rinkimų kaitumą, tai prisideda prie to, kad jau dabar turime vieną labiausiai fragmentuotų parlamentų Europoje.

Kiekvienam naujai išrinktam Seimui taip pat būdingas didelis kaitumas – į Seimą išrenkama itin daug vis „naujesnių“ politinių jėgų ir parlamentinės darbo patirties neturinčių politikų (2016 m. buvo išrinkti 82 nauji parlamentarai). Bet šie faktai neįrodo, kad mes esame demokratiškiausia Europos valstybė. Priešingai, galima teigti, kad pasitikėjimas demokratinėmis institucijomis Lietuvoje yra mažas būtent todėl, kad visuomenė mato susipriešinimą ir nesirūpinimą ilgalaikiais politiniais tikslais.

Norėtume atkreipti dėmesį ir į tai, kad daugiau partijų savaime nereiškia daugiau (ar mažiau) demokratijos, kaip ir nereiškia „visų visuomenės sluoksnių atstovavimo“. Net ir vadinamosios dvipartinės sistemos yra demokratiškos ir geba formuluoti programas, kuriomis aprėpia skirtingų sluoksnių interesus. Kita vertus, Lietuvoje yra virš dvidešimties formaliai veikiančių partijų ir galima išsikelti asmeniškai. Šia teise buvo ir yra aktyviai naudojamasi nepaisant tariamų „didžiųjų partijų“ daromų kliūčių.

Galiausiai, didelis parlamentinių partijų skaičius savaime nereiškia demokratiškesnio sprendimų priėmimo. Net jei visos partijos, komitetai, net savarankiškai išsikėlusieji taptų parlamentinėmis jėgomis, bet kuris balsavimas Seime vienaip ar kitaip bus parlamentinės daugumos sprendimas, potencialiai ignoruojant parlamentinę mažumą, kuri atstovaus daliai Lietuvos rinkėjų. Atstovaujamoji ir net tiesioginė demokratija niekada neatstovauja visiems.

Demokratijos nepadaugėjo, nes Lietuva, ačiū Lietuvos konstitucinės santvarkos kūrėjams, buvo ir yra respublika, grįsta atstovaujamosios demokratijos principais. Dabartinė sistema yra demokratiška ne todėl, kad jos „rinkimų kartelė“ 5 procentai, bet todėl, kad užtikrina laisvus ir sąžiningus piliečių atstovų rinkimus. Todėl demokratijos „padauginimas“ nėra formalus barjero mažinimas iki 4 ar 3, 2 ar 1 procento, bet tolesnis laisvų ir sąžiningų rinkimų sistemos įtvirtinimas. Svarbus yra ir politikų gebėjimas sukurti tokį pasitikėjimą, jog galėtume su senosiomis demokratijos lygiuotis ne „kartelėmis“, bet pilietinės visuomenės aktyvumu. Jūsų sprendimas neprisideda nei prie vienos iš šių sąlygų.

Todėl verčiau būtų rinktis kitą sistemos demokratinimo kelią – konsensuso su visomis visuomenės grupėmis, net jei laikome jas priešiškomis, paiešką ir aktyvesnį piliečių bei skirtingų sričių ekspertų įtraukimą į teisėkūros procesus. Deja, turint omenyje pastarųjų metų valdančiųjų laikyseną ir, konkrečiai, šį sprendimą dėl „kartelės mažinimo“, nepanašu, kad būtų įsiklausoma į kitas nuomones. Užsiimama ne tikru, bet parodomuoju, tik atskiroms grupėms naudingu, rinkimų sistemos tobulinimu.

Šitaip priimtas rinkimų įstatymo pakeitimas rodo ne didesnį demokratiškumą, bet polinkį į laikinos daugumos tironiją. Tokia tendencija gali būti tragiška menkos politinės kultūros valstybei. Iš esmės įteisinamas principas, pagal kurį kiekviena nauja dauguma, tik dėl to, jog turi pakankamai balsų, gali keisti esamą sistemą vadovaudamasi ne nuosekliai apsvarstytais argumentais, bet savo trumpalaikiais interesais.

Dar daugiau, šis precedentas įrodo, kokia nesubrendusi demokratija esame. Tik silpnos demokratinės savivokos šalys keičia rinkimų įstatymus valdančiosioms partijoms ar jų partneriams palankia linkme prieš pat parlamento rinkimus. Turime atkreipti dėmesį į tai, kad už demokratinių rinkimų priežiūrą atsakinga Europos Tarybos Venecijos komisija rekomenduoja nedaryti rinkimų įstatymų pokyčių likus mažiau nei metams iki rinkimų ar bent atidėti jų įsigaliojimą nuo dar kitų rinkimų.

Turime pastebėti, kad demokratijos tvirtumas neatsiejamas nuo žmonių pasitikėjimo demokratiškai išrinkta valdžia. Šis pasitikėjimas pelnomas esant atsakingiems politikų sprendimams ir sklandžiai parlamento veiklai. Ar tai matėme per trisdešimt Nepriklausomybės metų? Mažai. Menkas visuomenės pasitikėjimas Seimu nėra vien šios kadencijos politikų nuopelnas. Bet būkite sąžiningi prieš save – šiais sprendimais minėtieji iššūkiai nėra sprendžiami, bet tik gilinami.

Nėra skatinama rinkti atsakingesnių politikų, bet atveriamas kelias į valdžią patekti visuomenės pasitikėjimą praradusiems. Nesiekiama valstybei būtinų nuoseklių ir ilgalaikių reformų, bet supaprastinamas naujų politinių jėgų atėjimas, kurios visko mokysis ir viską pradės iš naujo. Nekuriamas sklandžiau veikiantis parlamentas, bet skatinama jo fragmentacija, nesusikalbėjimas ir, potencialiai, dažna ministrų kabinetų kaita, nes pasikeitus aplinkybėms vienas mažasis koalicijos narys bus lengvai keičiamas kitu. Tikėtina ilgalaikė tokio sprendimo pasekmė – didesnis visuomenės nusivylimas Seimu ir Vyriausybe, kartu ir demokratija, o galiausiai ir Lietuvos valstybe.

Gerbiamasis Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai,

ne įstatymai, kurie Lietuvoje šiuo metu tikrai leidžia rinkti ir siekti būti išrinktiems, padaro valstybę nedemokratiška, bet žmonės, kurie niekina įstatymą savo intereso vardan ir keičia jį pagal savo užgaidas. Nuoširdžiai tikimės, kad Jums užteks išminties bei valios tai suprasti. Tam reikia nedaug – vengti bet kokių bandymų keisti rinkimų taisykles iki naujų Seimo rinkimų, o ir vėliau tai daryti tik rimtai ir giliai apsvarsčius galimus šių pokyčių padarinius, vadovaujantis bendrojo gėrio principu, bet ne paskirais įtakos turinčios mažumos ar formalios daugumos interesais.

Pagarbiai,

politologai

Antonovič, Marijuš (Vilniaus universitetas)

Bielinis, Lauras (Vytauto Didžiojo universitetas)

Dementavičius, Justinas (Vilniaus universitetas)

Dumbliauskas, Vytautas (Mykolo Romerio universitetas)

Giedraitytė, Ieva (Vilniaus universitetas)

Gudžinskas, Liutauras (Vilniaus universitetas)

Ibenskas, Raimondas (Bergeno universitetas)

Jakniūnaitė, Dovilė (Vilniaus universitetas)

Janeliūnas, Tomas (Vilniaus universitetas)

Jankauskaitė-Jokūbaitienė, Vitalija (Vilniaus universitetas)

Janužytė, Audronė (Mykolo Romerio universitetas)

Jastramskis, Mažvydas (Vilniaus universitetas)

Jonavičius, Laurynas (Vilniaus universitetas)

Jurkonis, Vytis (Vilniaus universitetas)

Kaminskas, Dominykas (Vilniaus universitetas)

Karalius, Gintas (Vilniaus universitetas)

Koreivaitė, Ieva (Vilniaus universitetas)

Krūminas, Pijus (ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas)

Lašas, Ainius (Kauno technologijos universitetas)

Matonytė, Irmina (ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas)

Nakrošis, Vitalis (Vilniaus universitetas)

Novagrockienė, Jūratė (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija)

Petronytė-Urbonavičienė, Ieva (Vilniaus universitetas)

Pukelis, Lukas (Viešosios politikos ir vadybos institutas)

Spurga, Saulius (Mykolo Romerio universitetas)

Strupinskienė, Lina (Vilniaus universitetas)

Šlekys, Deividas (Vilniaus universitetas)

Ulinskaitė, Jogilė (Vilniaus universitetas)

Urbonaitė, Rima (Mykolo Romerio universitetas)

Valentinavičius, Virginijus (Mykolo Romerio universitetas)

Žukauskas, Aivaras (Vilniaus universitetas)