Pozicija

2019.12.11 19:48

Ciniškas chirurgas. Seniai žinoma tiesa – Karalius nuogas! Nemokamo gydymo nėra!

Ciniškas chirurgas2019.12.11 19:48

Infliacija, recesija, rezervai ir t.t. tėra tik dūmų užsklanda, kad paprastas žmogus pasiklystų net nepradėjęs ieškoti galų. Aš ne ekonomistas, tai ne mano daržas, ne mano pupos, bet aš kasdien susiduriu su „aš moku (mokėjau) mokesčius, dabar duok“. Duok visko, dabar, daug ir čia.

Sveikatos apsauga velniškai daug kainuoja, ypač tiems, kuriems ji niekada nerūpėjo. Deja, bet ne leprikonai atitempia aukso puodus į sveikatos draudimo fondą (PSDF).

Tai kuo varoma ši velnio mašina?

Pagrindinis ir esminis kuras – marksizmo ir leninizmo doktrinos išgimdytas „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“. O kas, jeigu galimybės yra mažesnės nei poreikiai? Jei poreikis gauti gydymą, konsultaciją, reabilitaciją, operaciją yra didesnis nei galimybės? Mes seniai pripratom gyventi ne pagal išgales: pirkti butus ir mašinas, kuriems neturim pinigų, imti greitąjį kreditą, kad nuvažiuotume į Sharm El Sheikho šiukšlyną pasnorklinti tarp plastiko maišelių, patvirtintume deficitinį biudžetą esant ekonominiam augimui. Paskui ramiai sau traškiname sucharikus laukdami, kol draugas atsineš sumuštinį sau ir draugui. Mes norim visko, geriausio ir dabar, nors mokėti už tai nenorim.

Pamenat pirmuosius banketus su švediškais stalais? Pavėlavai penkias minutes – stalas tuščias, nes visi prisikrauna, kiek paneša, o paskui dalis atsiduria šiukšlių dėžėse, kita dalis rankinuke vaikams. Gaila tų vaikų, kuriuos maitindavo sutrintais vieno kąsnio sumuštiniais iš rankinuko, atsiduodančiais ne pačiais geriausiais kvepalais ir ištepliotais lūpdažiu. Šitie dalykai po truputį išsivadėjo, bet tik ne medicinoje, ji ir toliau veikia suneštinio stalo principu. PSD – „priverstinis“ sveikatos draudimas mokamas visų, kurie negali nuo jo pasislėpti, arba valdžia leido prie baliaus neprisidėti.

###

Muzika groja, visi ramiai šnekučiuojasi, kam reikia prieina prie stalo pasiima užkandį ir toliau grįžta prie bendravimo. Tada staiga koja atidaromos durys, į salę užeina valdžia su alkana svita. Numeta tris rūkytas dešras ant stalo, nuo kurių tik rėmenį graužia ir pareiškia, kad mes irgi IN. Visi susižvalgo, bet niekas nieko nedrįsta pasakyti. Pliki vyrukai pasitaria, kad nėra čia ko viską ant akių laikyti, reikia bent trečdalį į sandėliuką padėti, o kad niekas į sandėliuką nelįstų – pastato trigalvį cerberį – Valstybinę ligonių kasą. Bus galima rezervą užusienio ekspertams parodyti, kokie mes taupūs ir atsakingi.

Alkana minia, pamačiusi, kad stalą nurinkinėja puola prie jo ir čiumpa, kas papuola po ranka: kas sąnarį, kas kompensuojamą vaistuką, kas naują lęšį, kas slaugą, kas chemoterapiją, jei tik pavyksta po porą. Barmenas su padavėja vos spėja suktis, o užsakymų vis daugėja. Ir iš kamerinio furšeto lieka tik kaimo vakaruška.

Nors valdžios vyrai ramina, kad visko visiems užteks, sustokite gražiai į eilę, bet spalio vidury ant stalo lieka tik apgraužta vištos subinė. Sandėliuke maisto ir gėrimų dar yra, bet raktą prarijo VLK, teks laukti, kol pats išeis. Minia niršta, stumdosi, reikalauja iš barmeno, kad trauktų viską, ką turi iš po baro. Vieni bando susitarti, kiti grasina ir rašo straipsnius, treti nusprendžia, kad nėr čia ko nervų gadintis ir eina pas kaimynus, kur mažiau triukšmo.

Baliui pasibaigus, padavėja surenka trupinius nuo stalo ir neša namo. Trupinius persismelkusius ne pačiais geriausiais kvepalais ir ištepliotus lūpdažiu. Vaikams.

###

Aš tikrai nekenčiu dabartinės valdžios. Akivaizdu, kad jausmas abipusis.

Ciniškas chirurgas – tinklaraštininkas, anonimiškai rašantis medicinos temomis.