Pozicija

2019.12.10 14:38

Gabrielius Landsbergis. Privalome grąžinti pasitikėjimą valstybe

Gabrielius Landsbergis, TS-LKD partijos pirmininkas2019.12.10 14:38

Su GEROVĖS VALSTYBĖS koncepcija matau dvi problemas. Pirmasis klausimas susijęs su aktualijomis. Kokių sąlygų reikia, kad gerovę valstybėje galėtume kurti. Mechanizmas atrodo savaime suprantamas: atsineši įstatymą į Seimą, pasakai, kad reikia didesnio perskirstymo valstybėje, o Seimas turėtų balsuoti, nes visi vienodai supranta ir gerovė auga.

Tačiau pamirštas bene svarbiausias dalykas. Pamirštas pasitikėjimas. Be pasitikėjimo, be bendro sutarimo rasti, kuriuo keliu tą gerovę kurti, neįmanoma.

Apaštalas Paulius pirmame laiške korintiečiams rašė: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, – aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“. Man atrodo, kad mūsų kalbos apie gerovę ir jos kūrimą ir yra tie patys „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“. Nes nėra to, kas valstybei šiandien yra svarbiausia – nėra pasitikėjimo valstybe.

Kaip galima pasitikėti valstybe, kuri prašo iš manęs susimokėti – šimtą eurų ar daugiau už būstą, keletą šimtų eurų už automobilį – jeigu aš žinau, kad tie pinigai gali nueiti vienam iš valstybės vadovų nutiesti keliuką šalia jo namų. Kaip aš galiu pasitikėti, kad aš galiu atiduoti dalį savo sunkiai uždirbtų pinigų, kai jie bus išleisti nežinia kur, gal kokiam valstybės pastatui renovuoti, gal kokiam aukštam valstybės pareigūnui algą pakelti.

Prieš ketverius metus kilo vadinamasis auksinių šaukštų skandalas. Pasak Viešųjų pirkimų tarnybos, virtuvės įrankius Lietuvos kariuomenė įsigijo maždaug aštuonis kartus brangiau, nei tuo metu jie kainavo rinkoje. Mano pirmoji reakcija į šį skandalą buvo, kad tai yra valstybės išdavystė. Ir kolegos, ir aplinkoje daug kas kalbėjo, kad nereikia karščiuotis. Suma, kuri buvo galimai neteisingai išleista, valstybės biudžeto kontekste esą nėra tokia didelė. Bet jausmas, kad tai – valstybės išdavystė, neapleido. Ir kodėl?

Todėl, kad mes praradome daug daugiau nei pinigus. Mes praradome pasitikėjimą karo Ukrainoje kontekste, Rusijos agresyvumo kontekste, visų problemų, kurių šalia mes gyvename, kontekste. Valstybės gynyba yra mūsų valstybės saugumo pamatas. Kai žmonės pradeda dvejoti, kad pinigai, kuriuos jie suneša į valstybės biudžetą ir mes juos skiriame valstybės gynybai, yra leidžiami teisingai, tikslingai, tai mažina pasitikėjimą. Netikėdami, mes nebegalėsime gintis, nebegalėdami gintis, mes nebeturėsime valstybės.

Ir šiandien aš jaučiu, kad panaši tema sukasi apie gerovę. Labai lengva yra kalbėti apie gerovę, nes mes norime, kad visi gyventų geriau. Bet ką mes esame dėl to pasiruošę padaryti? Ar mes esame pasiruošę atsisakyti dalies savo asmeninės gerovės? Vieni per mokesčius, kiti per privilegijas, kurios visuomenei yra nesuprantamos.

Kai prasidėjo diskusija Seime ir kai buvo atneštas pirmasis biudžetas, aš kreipiausi į valstybės vadovus, ypatingai į premjerą, prašydamas, jeigu jūs tikitės nors mažiausio palaikymo Seime, kad būtų pritarta naujiems mokesčiams ir kitiems dalykams, susimildami, išimkite visus Seimo saldainius, pastatų tvarkymus, didesnes algas valstybės politikams ir aukštiems pareigūnams ir t.t. Nesitikėkite, kad žmonės sutiks sumokėti daugiau į valstybės biudžetą, matydami, kad tie pinigai eina bala žino kur.

Čia dar buvo iki keliukų, iki pietukų ir iki konstitucinių teismų teisėjų paskyrimų, kuriais dabar yra nuspalvintas visas valstybės biudžeto svarstymas.

Atkreipiu dėmesį į TS–LKD Tarybos priimtą „Įsipareigojimą dėl garbingo elgesio politikoje.“ Dokumento logika ir yra tokia, kad kritikuoti galime, turime, tokia mūsų konstitucinė pareiga būnant opozicijoje. Bet yra vienas ypatingai svarbus klausimas – ką mes esame pasirengę padaryti patys? Todėl parengėme šį dokumentą. Pasirašyti šį įsipareigojimą kviesime visus su mūsų politine organizacija, su mūsų partija į rinkimus eisiančius žmones.

Pats svarbiausias dalykas, kad esant dvejonei ir abejonei dėl skaidrumo, jeigu politikas negebės atsakyti į klausimus žiniasklaidai ir visuomenei, jis turės trauktis. Tai yra mūsų indėlis, kad Lietuvoje grįžtų diskusija apie politinę kultūrą, apie įsipareigojimą ir apie sąžiningumą. Jeigu taip atsitiktų, kad po rinkimų tektų formuoti valdančiąją daugumą, ieškoti kolegų ir partnerių, su kuriais galėtume tai daryti, diskusija apie politinę kultūrą ir apie įsipareigojimų prisiėmimą turėtų būti viena iš kertinių.

Niekada negalvojau, kad teks grįžti prie politinių pavyzdžių, kurie buvo praeityje. Tačiau prezidentas Algirdas Brazauskas turėjo politinės valios ir atsakomybės paraginti trauktis premjerą Adolfą Šleževičių, kuris, pasinaudojęs savo politiniu svoriu, pirmas atsiėmė indėlį iš bankrutuojančio banko. Šios dienos situacija su premjero keliuku yra analogiška ir mes privalome reikalauti Vyriausybės atsakomybės.

Tai, kas dabar vyksta, yra naudojimasis politine padėtimi ir ieškojimas teisinių argumentų, kodėl tai nėra klaida. Tai tik dūmų uždanga.

Antras uždavinys, apie kurį reikia pakalbėti, irgi yra susijęs su gerovės valstybe. Mes turime užduoti sau klausimą: kodėl mums reikia gerovės? Aš asmeniškai ypatingai pasigendu šitos diskusijos.

Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionių demokratų partija yra ta partija, kuri bemaž trisdešimt metų buvo valstybės pusėje. Mūsų vienas pagrindinių tikslų ir uždavinių yra valstybės tvarumas ir tęstinumas. Mes dalyvavome valstybę kuriant, mūsų partijos steigėjai yra ir valstybės kūrėjai, mes dalyvavome valstybę saugant. Mūsų esminis uždavinys, kad valstybė būtų ir kai mūsų nebus. Nieko mums nėra svarbiau.

Ieškodamas atsakymo į tai, kas yra gerovė, gerovės valstybė šiandieninei Lietuvai ir kodėl jos reikia, aš čia ir radau atsakymą. Jos mums reikia tam, kad valstybė gyvuotų, kad ji būtų tvari, valstybės sutarimas viduje ateinantis iš pasitikėjimo valstybės institucijomis, taip pat yra valstybės tvarumo ir ilgaamžiškumo garantas.

Ir sau atradau vieną tokį atsakymą, skaitydamas Jono Žemaičio biografiją apie diskusiją, kuri vyko Minaičių bunkeryje 1949 m. dar iki Vasario 16 d. Kuomet partizanų vadai, Radviliškio rajone, diskutavo apie tai, ką mes šiandien galėtume pavadinti proto–konstitucija – tai kas buvo iki konstitucijos, tai kas buvo mūsų valstybės pamatas, tai kas mus sujungia su tarpukario valstybe ir Kovo 11–osios valstybe.

Yra viena pastraipa, kurioje buvo diskutuojama apie tai, kas šiandien yra istorijoje – 19–asis punktas 1949 m. Vasario 16 d. Deklaracijoje. Jis kalba apie socialinę valstybę ir socialinę rūpybą. Partizanai, kurie buvo bunkeryje, retą kurį iš jų galėtum pavadinti kairiuoju, jie buvo, tikrąją to žodžio prasme, valstybininkai. Vienintelis jų noras buvo, kad tikroji Konstitucija būtų rašoma ne bunkeryje, o valstybės rūmuose turint visų Lietuvos žmonių pasitikėjimą. Ir diskusija buvo apie tai, koks turėtų būti valstybės įsipareigojimas savo žmonėms. Noriu priminti, kad valstybė buvo okupuota neįvedus visuotinio socialinio draudimo, Smetona ruošė dokumentus, tačiau nespėjo to padaryti. Ir tos skandinaviškosios arba vokiškosios Bismarko valstybės nespėjome sukurti, jai betrūko, rodos, trijų mėnesių ir įstatymas būtų įsigaliojęs.

Partizanai diskutavo, kad valstybė privalo rūpintis tais, kurie savimi rūpintis negali, jei norime turėti valstybę, kuri pajėgtų save apginti, būtų stipri, įsiklausiusi į visų skirtingų grupių interesus ir svarbiausia – būtų apginama. Tokiu būdu toje proto–konstitucijoje atsirado gerovės valstybės idėja, kaip valstybės tvarumo garantas.

Mes perėmėme tą vėliavą. Jeigu mes esame už ilgaamžę valstybę, tvarią valstybę, už apginamą valstybę, kurios Konstitucija buvo parašyta jau ne bunkeryje, kurios Konstitucija bus apsaugota ne bunkeryje, aš tikiuosi, mes turime priimti tai kaip savo uždavinį, kurį mums perdavė tuomet už laisvę kovojusieji. Aš tikiuosi, kad mano pasvarstymai gal prisidės prie vykstančios diskusijos, kaip ir vakar vykusioje konferencijoje. Aš tikiuosi, kad mes kiekvienas sau užduosime daugiau klausimų, negu jų kyla Seimo salėje, kur klausimai kartais būna ganėtinai primityvūs, bet kartu paaiškinsime ir visuomenei kodėl, už ką mes kovojame ir kodėl mes esame šiandien čia kaip Tėvynės sąjunga– Lietuvos krikščionys demokratai, kodėl mes esame čia kaip konservatoriai? Nes mes giname valstybę.

Parengta pagal Gabrieliaus Landsbergio kalbą TS–LKD Tarybos posėdyje 2019 m. gruodžio 7 d.