Ankstesniame tekste rašiau, kad pagrindinė Brexito priežastis yra ne imigracijos klausimai, ne ES reguliavimo klaidos, o istorinis Jungtinės Karalystės, pirmiausiai anglų, ilgesys senosioms dienoms. Nostalgija imperijai, supratimas, kad kažkada būta pasaulio valdovu, o dabar esama tik dalimi kitos pasaulinės galios – Europos Sąjungos.
Tie senieji laikai jau nebegrįš, bet nostalgija ir toliau lems Jungtinės Karalystės ateitį. Viena svarbiausių stotelių šioje perspektyvoje – gruodžio 12–osios Parlamento rinkimai. Ko juose laukti?
Taip pat skaitykite
Visą Brexito proceso dramą vienu tekstu aprašyti būtų sunku. Todėl to nedarysiu. Svarbu tik akcentuoti, kad po dar vieno, jau eilinio Jungtinės Karalystės ir ES susitarimo dėl išstojimo sąlygų jo ratifikuoti parlamente nepavyko, nes tam tiesiog nėra pakankamos daugumos.
Todėl po ilgų ir dramatiškų debatų, parlamentui privertus, buvo iškovotas išstojimo datos pratęsimas trims mėnesiams iki sausio 31 d. Dėl to šaukiami nauji rinkimai, kurie vyks gruodžio 12 d. Be abejo, pagrindinė rinkimų tema bus palaikymas arba ne naujam išstojimo susitarimui, o jeigu ne – tai ar likti Europos Sąjungoje, ar iš jos trauktis be susitarimo. Šie rinkimai – tai mini referendumas dėl Brexito.
Tačiau gruodžio 12 d. rinkimai neabejotinai bus ne tik kova dėl Brexito ir išstojimo sąlygų, o ir tikrų tikriausias politinis vidaus karas dėl partijų išlikimo. Ilgus metus Jungtinės Karalystės partinę sistemą formavo dvi jėgos: Konservatorių partija ir Leiboristų partija (liet. – Darbo partija). Šalia jų visados buvo mažų, regioninių partijų bei liberalai demokratai, kurie istoriškai atstovauja šalies politikos centrui, bet nuo to laiko, kai prieš šimtmetį jų rolę kairėje užėmė leiboristai, nerenka daugiau 62 vietų parlamente (iš viso yra 650 vietos). Šiuo metu, su perbėgėliais iš kitų partijų, liberaldemokratai turi tik 20 narių.
Pastaruoju metu sustiprėjo Škotijos nacionalinė partija (SNP), siekianti Škotijos nepriklausomybės. Ji geba laimėti daugumą Škotijoje renkamų parlamento narių vietų ir tokiu būdu padarė didelę žalą leiboristų perspektyvoms. Būtent Leiboristų partija iki SNP iškilimo vyravo Škotijoje. Netekusi Škotijos, Leiboristų partija turi dar sunkiau kovoti Anglijoje.
Šiaurės Airija turi savo atskirą partinę sistemą, kurioje likusios šalies partijos nedalyvauja, bet todėl jos partijų įtaka nacionalinei politikai yra minimali, išskyrus gal Brexitą, kurio procese viskas dažniausiai kabo vos ant kelių balsų. Velsas taip pat turi savo Velso partiją (Plaid Cymru), kuriai nors ir atstovaujama Bendruomenių rūmuose, tačiau yra kur kas silpnesnė nei likusios regioninės jėgos.
Šalies partinės sistemos kovos pirmiausiai vyksta Anglijoje, kur tradiciškai pramoninėje šiaurėje dominuoja leiboristai, o pietuose konservatoriai. Londone tuo tarpu ilgus metus vyravo įvairus politinių jėgų miksas.
Ir štai čia atkeliavo Brexitas. Škotija ir Šiaurės Airija balsavo prieš išstojimą iš ES, Velsas ir Anglija už išstojimą. Londonas prieš. Didžioji dalis Konservatorių rėmėjų yra už išstojimą, Liberalai Demokratai prieš (už likimą ES), regioninės partijos prieš, Leiboristai skilę perpus. Na ir aišku dar yra euroskeptikų blokas, kuriame tradiciškai vyravo Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija (UKIP), bet dabar ją pakeitė ilgamečio UKIP lyderio Nigelo Farage'o įkurta nauja Brexito partija. Šis euroskeptikų blokas jau tris dešimtmečius kovoja už išstojimą iš ES bei veikia kaip šio intereso spaudimo grupė konservatoriams ir, mažesne apimtimi, leiboristams.
Brexitas nubrėžė labai aiškią takoskyrą ir privertė visas partija ieškoti grynų pozicijų. Todėl šiandien visas politinių jėgų spektras išsidėsto labai paprastoje išstojimo–likimo ES skalėje. Išstojimo tolimiausiame kampe yra Nigelo Farage'o Brexito partija, kuri aiškiai pasisako už išstojimą be susitarimo čia ir dabar. Toje pačioje pusėje, tik su kiek švelnesne pozicija, yra Boriso Johnsono Konservatorių partija, kuri anksčiau buvusi įvairių pažiūrų partija, galų galiausiai išsigrynino ir tapo aiškia pro–Brexito partija, siekiančia išstojimo su sutartimi. Tie partijos politikai, kurie Brexitui nepritaria, pasisako už likimą bendrijoje, iš partijos arba pasitraukė, arba buvo pašalinti, arba jiems nesuteikiama galimybė su šia partija dalyvauti rinkimuose gruodį.
Paradoksalu, kad naujo spektro centre yra Leiboristų partija, bet ne todėl, kad šiame spektre būtų koks nors nuosaikus, centristinis sprendimas. Šios partijos elektoratas yra suskilęs ir nors jame didžiąją dalį sudaro likimo ES šalininkai, tačiau Brexito šalininkų gretos, ypač leiboristams svarbioje šiaurėje, yra gana didelės. Brexito šalininkai sudaro trečdalį viso potencialaus partijos elektorato. Dar blogiau, kad partijos lyderis Jeremy Corbynas ir jo aplinka yra pagarsėję euroskeptikai.
Būtent todėl 2017 m. Brexito referendumo metu J. Corbynas atsisakė užimti tvirtą poziciją ir paliko partiją kabėti be aiškios krypties. Po referendumo jis ilgą laiką delsė formuluoti partijos poziciją, kaip Brexitas turi vykti, ir tik spaudžiamas kitų partijos politikų bei grėsmės prarasti likti ES norinčių rinkėjų balsus liberaldemokratams, oficialiai pripažino partijos palaikymą idėjai, kad dėl išstojimo iš ES sutarties turi būti rengiamas antrasis referendumas. Tačiau iki šiol kategoriškai atsisako pasakyti, kokia bus partijos pozicija tame naujame referendume: išstoti ar pasilikti. Šį politinį neapsisprendimą skatina noras dar bent kažkaip minimaliai apeliuoti į partijai artimus Brexito šalininkus, tačiau kartu ir atstumia tuos, kurie nori likti ES. O tokių yra apie 50 proc. visos populiacijos.
Liberalų demokratų partija, žalieji ir regioninės partijos labai aiškiai pasisako ne tik už antrą referendumą ir likimą ES sudėtyje, bet jau ir pamažu žada rinkimų pergalės atveju iškart atšaukti visą išstojimo procesą. Šios jėgos siekia suformuoti taip vadinamą „Likimo“ aljansą (Remain aliance). Jei tai pavyktų, partijos, kurios nepritaria Brexitui, vienos prieš kitas nekeltų savo kandidatų ir tokiu būdu sustiprintų galimybes aljansui turėti lemiamus balsus parlamente.
Visgi visa problema ir būsimų rinkimų prognozavimo sudėtingumas glūdi Jungtinės Karalystės first–past–the–post rinkimų sistemoje. Tiems, kas nežinote, paaiškinu: Jungtinės Karalystės parlamentas yra renkamas tik vienmandatėse apygardose, be antrojo rinkimų turo. Tas, kandidatas, kuris apygardoje surenka daugiausiai balsų, išrenkamas į parlamentą. Ar tai būtų 50 proc., ar 25 proc. – skirtumo nėra, tereikia būti Nr. 1 galutinėje rikiuotėje.
Šioje dėlionėje daug lemia geografija, demografija ir Brexito balsų sklaida. Visos šalies mastu išstojimą palaikančių ir jo nepalaikančių rinkėjų proporcijos yra svyruojanti ties 50/50. Tačiau jeigu iš skaičiuoklės išimame Škotiją ir Šiaurės Airiją, proporcijos jau tampa kitos: mažiausiai 55/45 Brexito šalininkų naudai.
Kadangi Brexitas sustyguoja visą pasirinkimų lauką, o pergales lemia proporcijos vienmandatėse apygardose, todėl rinkimų rezultatai tampa labai neprognozuojami. B. Johnsono rinkimų strategija remiasi tuo, kad jis tikisi surinkti didžiąją dalį Brexito šalininkų palaikymo, o konkurentai leiboristai, liberalai demokratai ir kitos partijos likimo ES norinčių rinkėjų balsus suskaldys taip, kad jos taps nekonkurencingos prieš Brexito šalininkus.
Šiuo metu nacionalinės apklausos rodo tokius skaičius:
42 proc. – Konservatorių partija
35 proc. – Lieboristų partija
13 proc. – Liberalų demokratų partija
3 proc. – Brexito partija
2 proc. – Žaliųjų partija
6 proc. – kitos, daugiausiai regioninės partijos
Jeigu į šias apklausas pažvelgtumėme per Brexito šalininkų ir priešininkų prizmę bei darytumėme prielaidą, kad abi pusės turi tolygų 50/50 palaikymą, matytumėme, kad rinkėjai dėliojasi maždaug tokiais blokais:
Brexito šalininkai:
84 proc. – už Konservatorių partiją
6 proc. – už Brexito partiją
10 proc. – už kitas partijas (taip pat ir leiboristus)
Brexito priešininkai:
70 proc. – už Leiboristų partiją
26 proc. – už Liberalų demokratų partiją
4 proc. – už kitas partijas (daugiausiai regionines)
Nors visa tai tėra projekcijos, ir intensyvios paskutinės agitacijos dienos gali daug ką pakeisti, bet skaičiai rodo aiškią tendenciją. Konservatorių partija turi puikų šansą laimėti rinkimus ir viskas priklausys nuo balsų sklaidos. Jeigu Brexito partija pradėtų augti, tai vyktų konservatorių sąskaita. Augant balsų sklaidai, atsirastų galimybė kitoms partijoms su savo rėmėjų balsais situaciją persverti. Tačiau pastarųjų savaičių tendencija, Brexito partijai atitraukus savo kandidatus iš apygardų, kuriose yra laimėję konservatoriai, rodo kitą kryptį. Brexito partija praranda net ir tą mažą, anksčiau turėtą palaikymą, todėl Brexito balsai konsoliduojasi.
Kitoje pusėje situacija yra sunki. Aštri leiboristų ir liberalų demokratų konkurencija, nesugebėjimas formuoti bendro aljanso už likimą ES, abiejų jų galimybes laimėti rinkimus padaro bemaž Sizifo darbu. Prieš kampaniją buvo tikėta, kad naują, jauną lyderę Jo Swinson išsirinkę ir perbėgėliais iš kitų partijų pasipildę liberalai demokratai gali augti. Tačiau augimo nėra daug, bet vien to, ką turi pakanka, kad anti–Brexito balsai į šipulius skaldo galimybes kuriai nors iš partijų laimėti. Todėl situacijos, kai gali būti pralaimima net labai stipriose, Brexito priešininkų dominuojamose apygardose, yra labai tikėtinos.
Štai modeliuokime tipišką situaciją, kai apygarda 55/45 proc. skirtumu balsuoja už likimą ES, pavyzdžiui, kokiame nors Londono priemiestyje. Tačiau artėjančiuose rinkimuose, dėl Brexito efekto balsai išsidėsto taip: 35 proc. konservatoriai, 25 proc. leiboristai, 15 proc. Liberalai demokratai, 10 proc. Brexito partija, 10 proc. žalieji, 5 proc. kiti ir nepriklausomi kandidatai. Tokiu atveju apygardoje, kur anksčiau laimėdavo leiboristai ar liberalai demokratai, taip pat ten gana stipriai balsavo už likimą ES, laimi konservatoriai, užėmę pro–Brexito poziciją.
Būtent ant tokių situacijų ir stato Borisas Johnsonas, siekdamas daugumą parlamente sulipdyti iš tų apygardų, kuriose anksčiau buvo stiprūs kiti, bet kur yra Brexito potencialo. Be abejo, ir konservatoriai patirs nuostolių – neabejotina, kad bus prarastas beveik visas Londonas, bus sunku išlaikyti ankstesnius laimėjimus Škotijoje ir yra tikimybė pralaimėti ten, kur Brexito priešininkų būdavo daugiausiai, bet tradiciškai stipri buvo tik viena iš opozicinių partijų, pavyzdžiui, Anglijos pietuose.
Bet opozicija irgi turės nuostolių ir jie bus didesni nei konservatorių: prognozuojama, kad leiboristai gali dar kartą prarasti beveik visas vietas Škotijoje, kur jų sąskaita stiprėja Škotijos nacionalinė partija. Tiesa, liberalai demokratai ten turėtų atsilaikyti.
Prognozės rodo, kad Konservatorių partija turėtų laimėti rinkimus ir gauti stiprią, mažiausiai 60 mandatų daugumą parlamente. Tokią nuomonę stiprina ir tai, jog Borisas Johnsonas, kuriam nors ir labai nesiseka lipdyti šalininkų daugumas parlamente, bet yra labai stiprus agitatorius. Tai žmogus, kurio stiprybė išties glūdi unikaliame gebėjime rasti ryšį su žmonėmis ir jis stipriausias būtent kampanijos procese. Tai didelis skirtumas nuo jo konkurentės Theresos May. Visa tai iliustruoja ir gana nuoseklus partijos reitingo augimas būtent rinkimų kampanijos metu. Taigi, jis turėtų laimėti.
Jeigu konservatoriams iki daugumos pritrūks balsų – yra du scenarijai. Jeigu pritrūks didelio kiekio balsų – leiboristai ir liberalai demokratai, kartu su kitomis mažomis partijomis bandys formuoti margą aljansą. Gal net koaliciją. Šiame kelyje viskas priklausys nuo to, ar Jeremy Corbynas sugebės padėti į šalį savo ambicijas ir sutiks nusileisti dėl pozicijų ministrų kabinete koalicijos partneriams, o gal net ir dėl už jį visiems priimtinesnio laikinojo premjero (Brexito proceso suvaldymui ir dar vieniems naujiems rinkimams).
Šioje vietoje svarbu akcentuoti, kad tokioje koalicijos dėlionėje svarbus vaidmuo tektų Škotijos nacionalinei partijai. Be jos balsų suklijuoti kažką rimto nepavyks, o jų reikalavimas mainais bus tik vienas – naujas referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės. J.Corbyno aplinka yra užsiminusi, kad jie būtų linkę tai suteikti.
Jeigu konservatoriams iki daugumos truks nedaug – argumentuodami tuo, jog atėjo metas pagaliau kažkaip užbaigti Brexitą ir vienintelis kelias yra B. Johnsono Vyriausybės išsiderėta išstojimo sutartis – jie suklijuos daugumą su mažosiomis partijomis ir pavieniais kitų parijų nariais.
Jeigu daugumą po rinkimų turės konservatoriai – Jungtinė Karalystė iš ES turėtų išstoti pagal paskutinį susitarimą sausio 31 d. Jeigu laimės leiboristai arba turėsime platesnę anti–Brexito koaliciją, tikėtina, kad vėl bus grįžtama į Briuselį, siekiama papildomai derėtis dėl naujos sutarties, o ji teikiama naujam referendumui. Jeigu tai nepavyks – yra tikimybė, kad bus siekiama išvis atšaukti išstojimą iš ES, kad nebereikėtų jo nuolatos atidėjinėti. Tačiau tuo niekas nesibaigs ir visa Brexito istorija bus kartojama iš naujo, ir truks dar ne vienerius metus.
Bet kuriuo atveju, neabejoju, kad gruodžio 12 d. matysime visiškai naują Jungtinės Karalystės politikos peizažą. Tai bus patys nenuspėjamiausi rinkimai per šimtą metų, nuo to laiko, kai į šalies areną įsiveržė Leiboristų partija. Šį teiginį puikiai iliustruoja faktas, jog net 30 proc. rinkėjų sakosi, ketinsiantys balsuoti ne pagal savo pirmines preferencijas, o strategiškai. Nenustebčiau, jeigu tai, ką matome, būtų dar vienas politinio lauko persigrupavimas. Panašūs procesai Jungtinėje Karalystėje kaip tik ir vyksta maždaug kas 100 metų.
Jungtinės Karalystės piliečių laukia sunkus pasirinkimas, kurio bet kurioje alternatyvoje matysime tik dar daugiau chaoso ir neužtikrintumo. Kaip tada prieš šimtus metų Didžiosios Britanijos jūrininkai drąsiai verždavosi į dar nepažintus, baugius tolimųjų kraštų vandenis, taip dabar paprasti šalies piliečiai neria į neramius, baugius ir nežinios pilnus post–Brexito tolius. Tada jūrininkai parsigabendavo neregėtus turtus, kurie imperijos kelius nudriekė per visus žemynus.
Dabar, tikėtina, tai atneš tik vargą ir politinį nuovargį, galintį pasibaigti ant Anglijos supykusios Škotijos atsiskyrimu ir drąsos įgavusios Šiaurės Airijos svarstymais dėl susijungimo su Airijos Respublika. Iš Didžiosios Britanijos imperijos, susitraukusios iki Jungtinės Karalystės, teliks tik vieniša, pikta, mažytė Anglija su vieninteliu lojalumą demonstruojančiu Velsu pašonėje.
