Pozicija

2019.12.05 09:22

Dominyka Navickaitė. Snaudžiantis biudžeto drakonas

Dominyka Navickaitė, Seimo narės I. Šimonytės patarėja2019.12.05 09:22

Lietuvoje jau tapo įprasta apie valstybės biudžetą kalbėti tarsi apie mistinę būtybę – Drakoną, miegantį ant krūvos pinigų. Rengiami įvairūs ritualai, meilikavimo Drakonui varžybos, kad tik išprašytume kuo didesnę dalį jo saugomo lobyno. Biudžeto svarstymas taip pat neretai primena laiško Kalėdų Seneliui rašymą – „buvau gera, todėl dabar noriu daugiau pinigų“. Taigi Drakonas saugo savo lobyną, o mes visi tesame nuo jo priklausomi kaulytojai.

Beje, prie tokio biudžeto įvaizdžio labai prisideda tai, kad apie jį diskutuojama specializuotais terminais, kuriuos supranta tik labai nedidelė grupelė žmonių, o šiaip jau dauguma politikų šiuos terminus priima kaip užkeikimus, kuriuos paprasčiausiai dera reguliariai kartoti, kalbant apie biudžetą. Kaip ir, pavyzdžiui, rimtu veidu pasakoti apie pasyvus ir aktyvus, nelabai žinant, iš kokio molio pastarieji drėbti.

Tačiau pabandykime į valstybės biudžetą pažvelgti kiek kitaip – tai yra mūsų visų bendra piniginė, kurioje yra tiek pinigų, kiek sugebame, esame sutarę į ją įdėti. Jei norime padalinti, apsispręsti, kam šiuos pinigus išleisti, pirmiausia juos reikia į tą piniginę įdėti.

Taip pat biudžetas yra ne kas kita, kaip visuomenės susitarimas, kiek ir kokio valstybės aktyvumo mes norime, kokius įsipareigojimus prisiima valstybės institucijos. Ši sutartis nėra vien techninio pobūdžio – kiekvienas biudžetas yra jo rengėjų vertybinių nuostatų atspindys.

Kalbant apie valstybės biudžetą, svarbu iškelti bent tris klausimus:

Kiek pinigų realiai turime?

Kokių tikslų siekiame ir kokius poreikius yra įvardijusios visos visuomenės grupės?

Kaip paskirstyti pinigus taip, jog tai būtų sąžininga, padėtų siekti iškeltų tikslų ir tenkinti, kiek tai realu ir tikslinga, išsakytus poreikius, taip pat kokius ilgalaikius padarinius būtent toks paskirstymas gali turėti?

Įprasta, pateikiant biudžeto projektą, girtis, kad tai „skurdo įveikimo“, „atskirties mažinimo“ ar dar koks nors biudžetas. Dažniausiai toks įvardijimas tėra veiksmingo užkeikimo, stovint prie įėjimo į Drakono olą, ieškojimas, ne daugiau. Jei labai reikia pavadinimo kitų metų biudžetui, galima jį vadinti „neištesėtų pažadų“ biudžetu.

Tiesą pasakius, ar galėjo būti kitaip? Mes atkakliai nenorime pripažinti, kad kiekvienas politinis sprendimas turi savo padarinius. Negalima tarsi grybo iš biudžeto išrauti milijardo ir naiviai tikėtis, kad jo vietoje išaugs kitas. Du kart du yra keturi, net jei tai sako opozicija.

Kai vietoj pyrago tenka dalinti pyragėlį, akivaizdu, kad daug kas liks alkanas. Šis alkis objektyvus ir jo nepasotinsi deklaracijomis apie gerovę tuo labiau, kad valdantieji, norėdami išsaugoti koaliciją, ieškojo ne veiksmingiausių, bet tokių sprendimų, kurie esą turėtų labiausiai patikti žmonėms.

Vaiko pinigų didinimas – skamba labai gražiai, tačiau, ar tai tikrai sąžiningiausias, teisingiausias būdas dalinti pyragą? Ar normalu, kai tėvams teks dar didesnius pinigus mokėti korepetitoriams ar privačioms gydymo įstaigoms?

Kai tenka dalinti pernelyg mažą biudžeto pyragą, ypač svarbu aiškiai įvardinti strateginius tikslus, kuo plačiau sutarti dėl principų, pagal kuriuos pyragas bus dalinamas.

Deja, noro tartis biudžeto rengėjai neturėjo. Ne tik su opozicija, bet ir su tomis visuomenės grupėmis, kurios įsitikinusios, kad tas pyrago gabalėlis, kurį gauna, yra neteisingai per mažas. Atrodo, kad projektas parengtas paskubomis ir monologiškai, be menkiausio noro diskutuoti ir tartis.

Apmaudu tai, kad, trūkstant aiškaus supratimo, ko norima pasiekti, valdžia pradeda vadovautis ne teisingumo siekiu, bet paprasčiausiai reaguoja į triukšmą. Ten, kur jis stipriausias, ten esą poreikiai didžiausi. Kantriai dirbantys galiausiai lieka be nieko.

Tokie pasirinkimai turi savo ilgalaikius padarinius. Jų nepanaikins siekimas tapti Tadu Blinda, atimant iš turtingųjų ir atiduodant vargšams. Tuo labiau, kad galiausiai už viską tenka sumokėti tiems patiems vargšams.

Makabriškai galima įsivaizduoti apskritą stalą, prie kurio sėdi Vyriausybės atstovai ir galvoja, iš ko kiek atimti ir kam kiek atiduoti. Dažniausiai galvojama apie greitai atsiperkančius, pragmatiškus dalykus – juk ir „perspektyvios“ specialybės labiau remiamos, nes tie pinigai sugrįš. Užtat sritys, kurios yra pamatinės, laikančios visus „perspektyvius“ polius yra apstekenamos, nes, na, kas iš to švietimo, socialinio darbo, ligoninių ar meno dirbtuvių. Jei „reikalingumą“ ar nusipelnimą matuoja skaičiai juodu ant balto ir penkmečio planai – tai šios sritys niekada nelaimės. Ir pažadai apie prestižą virsta veikiau ironiška pašaipa, o ne kažkuo realiai planuojamu įgyvendinti. Švietimo dugnas tamsus, kaip bebūtų ironiška.

Atimti žaislą iš to, kuris ramus ir nori dalintis, ir duoti jį tam, kuris rėkia ir daužo kojomis žemę – labiau apsimoka. Nes triukšmo nesinori. Jo visada bus, bet kuo mažiau decibelų, tuo geriau.

Toks biudžeto projektas gąsdina ir neleidžia be sąžinės graužaties pažvelgti į akis visiems mokytojams, medikams, kultūrininkams ir jauniems žmonėms, kurie šią valstybę paveldės. Prieštaringi šiandienos politiniai sprendimai turės padarinių ateičiai. O ekonominis ir politinis klimato atšalimas jau kraunasi lagaminą ir artinasi. Ar tikrai vėl jį neigsim?