Pozicija

2019.12.03 13:20

Andrius Vyšniauskas. Britiškoji tragedija: kodėl vyksta Brexitas?

Andrius Vyšniauskas, TS–LKD Vykdomojo rinkimų štabo vadovas2019.12.03 13:20

Buvo laikai, kai Didžiosios Britanijos imperijos valdos siekė 24 proc. viso žemės ploto (1920 m.) ir 23 proc. visų pasaulio gyventojų (1913 m.). Tai buvo didžiausia ir galingiausia visų laikų imperija, kurios monarchų ir parlamento sprendimai lėmė žmonių likimus, brėžė valstybių sienas ir kreipė istorijos tėkmę. 

Šiandien Didžioji Britanija nebėra imperija, o tik iki pirminio branduolio susitraukusi Jungtinė Karalystė, kurios pasauliniai rezultatai, lyginant su buvusia imperija, yra gerokai kuklesni: vos 0,2 proc. pasaulio teritorijos ir 0,9 proc. pasaulio populiacijos.

Įdomu, kad nors imperijos pabaigos data nėra aiški, tačiau sutariama, kad šis istorinis susitraukimas vyko keliais etapais:

1944 – II pasaulinio karo pabaiga – Jungtinės Karalystės globalios galios pabaiga;

1947 – Indijos nepriklausomybė – didžiausios kolonijos praradimas, aiškiai parodęs, kad imperijos geriausios dienos jau praeityje;

1950–1970 – Afrikos kolonijų netektis – tolimesnė imperijos dezintegracija;

1973 – Jungtinė Karalystė tampa Europos bendrijos nare;

1997 – Hong Kongas perduodamas Kinijai – paskutinės didžiosios kolonijos netektis, formaliai panaikinusi ir bet kokias Jungtinės Karalystės pretenzijas į imperijos statusą. Būtent Hong Kongo perdavimas laikomas formaliuoju momentu, kai Didžiosios Britanijos imperija nustojo veikusi.

Įdomu, kad ieškant Didžiosios Britanijos imperijos pabaigos neišvengiamai turime paliesti ir Jungtinės Karalystės įstojimą į Europos bendriją, kurią dabar vadiname Europos Sąjunga. Neretas mokslininkas teigia, kad tai buvo momentas, kai ilgus šimtmečius gyvavusi Didžiosios Britanijos imperija staiga tapo nebe savarankiška pasaulio galia, o naujos pasaulinės galios – Europos Sąjungos – dalimi. Euroskeptikai dažnai sako, kad tai momentas, kai Didžiosios Britanijos imperija, dar visai neseniai valdžiusi pasaulį, susitraukė iki Europos Sąjungos kolonijos statuso. Pasak jų, tokiu būdu prarasdama savo nepriklausomybę ir suverenitetą.

Tai svarbus politinio mąstymo momentas, nes jis labai tiksliai apibrėžia jau 50 metų vyraujančią Jungtinės Karalystės politikos takoskyrą, kurios išsiveržimą ir regime Brexito kulminacijoje. Būtent nostalgija seniesiems laikams, nenoras pripažinti, kad imperijos era jau praeityje, o Jungtinės Karalystės vieta yra Europoje, šalia kitų mažųjų valstybių, kurios tik būdamos kartu sudaro pasaulinio lygmens galią, ir lemia tą britiškąją tragediją, kurią matome šiandien.

Šioje vietoje noriu uždėti akcentą: nostalgija seniesiems laikams, o ne imigracija ar įvairūs europiniai reguliavimai, kaip tai teigia euroskeptikai, lemia Brexitą. Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES yra pilna apimtimi tik Jungtinės Karalystės vidaus politikos procesų nulemtas procesas.

Netikite? Štai paanalizuokime imigracijos klausimą. Nuo imperijos laikų Jungtinė Karalystė visados buvo šalis, priimanti milijonus imigrantų. Iš Indijos, Pakistano, kitų Azijos ir Afrikos valstybių. Imigracijos procesas sparčiai vyko ir prieš du šimtus, ir prieš šimtą metų, jis nestojo ir prieš įstojimą į ES, ir nenutrūko buvimo ES metu, nenurims ir po Brexito.

Nenustebčiau, kad būtų kaip tik atvirkščiai: po Brexito, Jungtinės Karalystės sienos imigrantams iš buvusių kolonijų atsivers dar plačiau. Tikimybė, kad Jungtinės Karalystės ekonomika po Brexito stipriai susitrauks, yra didelė. Tai reikš, kad reikia mažinti kaštus tiek valstybei, tiek verslui, o vienas iš būdų tam yra, be abejo, pigesnė darbo jėga. Taigi tikimybė, kad ir imigracija iš senųjų kolonijų augs, yra didelė. Ir daugelis tų, kurie šiandien kovoja už Brexitą, dėl naujo, spartaus imigrantų antplūdžio ne liūdės, o džiaugsis, nes tai bus būdas išjudinti savo pačių sugriautą ekonomiką.

O kaip dėl tų mitais apipintų ES reguliavimų? Jeigu Jungtinė Karalystė norės išlaikyti savo vietą ES rinkose (o ji nori), ji turės prisitaikyti prie ES reguliavimo. Tai reiškia, kad standartai turės išlikti tokie pat, bet įtakos jų nustatymui Jungtinė Karalystė jau nebeturės.

Beje, dabar, artėjant naujiems rinkimams, vyksta įdomus debatas dėl būsimo reguliavimo vaistams. Pasitraukusi iš ES, Jungtinė Karalystė turės trauktis iš europinio vaistų reguliavimo mechanizmo, t.y. Europos medicinos agentūros. O tai reiškia, kad Britanijos salos negalės pasiekti tie vaistai, kurie yra sertifikuojami ES. Didžiosios pasaulio farmacijos kompanijos gana aiškiai pasakė, kad prie atskiro, tik Jungtinėje Karalystėje taikomo vaistų sertifikavimo ir reguliavimo mechanizmo, taikytis neketintų, nes Jungtinės Karalystės rinka viena pati yra per maža.

Todėl Jungtinė Karalystė turės arba išlaikyti savo buvimą ES vaistų sertifikavimo ir reguliavimo mechanizme (o tai nedera su Brexito tikslais), arba atskira sutartimi prisijungti prie JAV vaistų sertifikavimo ir kontrolės sistemos. Tokiu atveju tik „pabėgusi“ nuo Europos ji savo suverenitetą bent jau vienoje srityje turės perduoti JAV administracijos žinion. Bet kuriuo atveju, bent jau šioje srityje laukia priklausomybė nuo kitų didžiųjų galių. Paradoksalu, ar ne?

Grįžtant prie Brexito priežasčių verta paminėti, jog faktą, kad Brexito procesą kursto ir į priekį veda nostalgija, įrodo dar ir tai, kad aktyviausiai už Brexito pasisako tie rinkėjai, kuriems yra 65+. Senoji, vyresnioji anglų karta, kuri ne tik aktyviai dalyvauja rinkimuose, bet ir dar pamena senus gerus imperijos laikus, paskutiniąsias jos dienas. Tai žmonės, kurie savo širdyje niekados nepriėmė fakto, jog jų mylimos imperijos nebėra.

Pabrėžiu, kad tai išimtinai yra vyresnio amžiaus Anglijos rinkėjai. Ne visos šalies teritorijos (Škotija ir Šiaurės Airija buvo prieš išstojimą iš ES), bet pagrindinio branduolio – Anglijos – kurio žmonės save laiko tais, kurie kūrė ir puoselėjo senąją imperiją. Jie taip pat sudaro didžiumą Konservatorių ir Brexito partijų rinkėjų. Amžiaus ir geografijos skirtis, persidengianti su nuostatomis Brexito klausimu bei nostalgijos prieskoniu, yra bene svarbiausios šių dienų Jungtinės Karalystės politinės takoskyros, užgožiančios visas kitas.

Gruodžio 12–ąją Jungtinė Karalystė, jau trečią kartą pratęsusi išstojimo iš ES terminą, turės neeilinius rinkimus. Jie bus be galo įdomūs, o taip pat ir be galo svarbūs, nes, tikėkimės, galutiniai nulems šalies pasitraukimą arba likimą ES, o taip pat ir nubrėš sąlygas, kuriomis šis procesas judės toliau. Bet kuriuo atveju, rinkimuose matysime vieną labai aiškią tendenciją: virš kitų temų dominuos Brexitas, kuris persidengs su nostalgija seniesiems laikams, kai anglai valdė pasaulį, o apie tokią politikos makalynę, kokia vyksta dabar, buvo galima skaityti tik mokslinės fantastikos romanuose.

Apie rinkimus – kitame tekste. Stay tunned...