Jau seniai žinoma, kad kiekviena žmonių karta turi tik sau būdingų charakterio ir psichologinių savybių, kurias dažniausiai formuoja laikmetis, kuriame šie augę. Nereikia ilgai ieškoti, kad internete atrastume gausybę straipsnių – tiek mokslinių, tiek publicistinių – kalbančių apie šių kartų skirtumus ir esminius bruožus.
Tiesa, apie paskutiniąją – Z kartą – minėtų straipsnių pabaigose, beveik kaskart užsimenama, jog tai – labai jauni asmenys, paaugliai, todėl jiems augant, kai kurios savybės gali keistis. Ir visgi, manau, jog jau galime matyti pirmuosius Z kartos charakterio savybių daigus, pradėjusius dygti mūsų visuomenėje.
Tačiau pirmiau trumpai aptarkime šiuos žmones – kas jie? Kalbant paprastai, tai asmenys gimę nuo 1997–ųjų (Lietuvoje – nuo 2003–ųjų), augę technologijų apsuptyje, dėl ko gebantys greitai surasti jiems reikalingą informaciją. Dėl to, jų pasaulis nebeapsiriboja tik kiemo draugais ir pasaulio įvykių nuogirdomis iš tėvų diskusijų prie stalo – turėdami prieigą prie kone beribio informacijos šaltinio ir naujienų srauto, jie ne tik nenusileidžia, bet dažnai yra kur kas geriau pasikaustę už savuosius gimdytojus temose, kurios sparčiai plėtojasi ar apima viso pasaulio reikalus.
Kita vertus, tai žmonės, augę be didesnių rūpesčių, dėl ko, kaip pažymi kai kurie kritikai, minėtos kartos atstovai perdėtai pasitiki savo jėgomis (nes niekada nėra šių išbandę), labiau linkę siekti lengvo gyvenimo (savotiško nerūpestingos vaikystės pratęsimo), be to, augę technologijų padiktuotame atnaujinimų (angl. update) amžiuje, kur kas labiau linkę į vartotojiškumą.
Tiesa, kiti pažymi, jog Z karta – dėl informacijos apsupties – savo sąmoningumo lygiu auga kur kas sparčiau, nuo mažens juos domina ne tik žaidimai, bet ir pasaulio problemos – suaugusiųjų užsiėmimai. Tai gal ir neturėtų stebinti, nes tyrimų duomenimis, 70 proc. 7–10 metų vaikų savęs jau nevadina vaikais.
Matydami tiek neteisybės ir problemų, natūralu, kad jie stebisi visuomenės neveiksnumu – suaugusieji mėgsta frazę „nuo manęs niekas nepriklauso“, o politikai, vaikydamiesi reitingų ar siekdami išlaikyti valdžią, vengia inicijuoti svarbias reformas. Dėl to šiandieniniai jaunuoliai yra ypatingai darbštūs, globalias problemas spręsti pasiruošę ir pasaulį su visomis jo neteisybėmis iš pagrindų pertvarkyti norintys idealistai, pasirengę aukotis dėl kilnios idėjos. Viltis šiuolaikiniam pasauliui.
Kita vertus – kas vaikystėje nebuvo idealistas? Būtent dėl to kai kurie ekspertai ar tiesiog kritikai pažymi, jog kai kurios šios kartos savybės, tokios kaip idealizmas, didelis dėmesys žmogaus teisėms, socialiniam ir ekonominiam teisingumui, šiems bręstant ir bandant įsilieti į visuomenę, bus įkištos į, vaizdžiai tariant, gyvenimo skalbyklę, iš kurios visi spalvoti ir gražūs drabužėliai ištraukiami susitraukę ir išblukę, iš viso minėto gėrio pasiliekant ne tokiam jau geram besaikiam vartotojiškumui. Kitaip tariant – vieni šiandienos paauglių veiduose regi tuos, kurie išgelbės pasaulį, kai kiti – tuos, kurie jį galutinai sunaikins.
Paminėtina ir tai, jog rugsėjį surengtame diskusijų festivalyje „Būtent!“ dalyvavusi politikos mokslų daktarė Eglė Verseckaitė–Grzeskowiak, kalbėdama apie skirtingų kartų psichologinius bruožus, paminėjo tyrimą, kurio metu „paaiškėjo, kad net 40 proc. šios [Z] kartos atstovų mano, kad bus direktoriai“.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tokie rezultatai tik patvirtina dažnai minimą perdėtą šiuolaikinių jaunuolių pasitikėjimą savimi, tačiau pažvelkime į šį tyrimą kitoje šviesoje – ką reiškia būti direktoriumi? Ko siekiama šiuo titulu? Sutikite, būti direktoriumi taip pat reiškia ir būti svarbiu, girdimu, galiausiai – gerbiamu. Bet galbūt dar svarbiau – tai galimybė daryti įtaką, prisidėti prie pokyčių konkrečioje sferoje. Ar gali būti, kad paauglių siekis būti direktoriais maskuoja būtent šį norą?
Šioje vietoje, mano manymu, dera prisiminti visus tuos, ko gero, visą Vakarų pasaulį pasiekusius protestus Fridays For Future, už aktyvesnę kovą su klimato kaita. Pagrindiniai šių protestų, įvairiais duomenimis pritraukusių nuo 4–ių iki 7.6–ių milijonų žmonių, iniciatoriai ir dalyviai buvo būtent paaugliai – Z kartos atstovai. Būtent šie egoistai ir į telefonų ekranus „sulindę“ vartotojai yra tie, kurie šiandien demonstruoja ypatingai aukšto lygio pilietinį aktyvumą bei brandą, kurios jiems gali pavydėti dažnas suaugęs asmuo.
Kentukyje (JAV) gyvenanti 15–metė klimato kaitos aktyvistė Lily Gardner, interviu Our Changing Climate, yra minėjusi, jog „mes save vadiname GND (angl. Green New Deal) karta“. Nežinantiems, šių metų pradžioje JAV kongreso atstovė Alexandria Ocasio–Cortez, kartu su Ilham Omar, pasiūlė radikalų planą, kurį įgyvendinus JAV būtų žengtas reikšmingas žingsnis kovoje su klimato kaita.
Šiai iniciatyvai buvo suteiktas „Green New Deal“ (liet. Naujojo žalio susitarimo) vardas, tiesa, minėta iniciatyva Kongrese sulaukė viešų pašaipų ir buvo atmesta. Būtent šio susitarimo vardu Z karta Jungtinėse Valstijose ir nori būti vadinama: „mes nebūsime vadinama Z karta, paskutine karta... Vietoje to, būsime GND karta“, – teigia L. Gardner.
Rodos, minėta karta jau beldžiasi į visuomenę. Skirtingai nei kritikai manė, nepanašu, kad šių žmonių vertybės būtų skalbiamos. Priešingai – regime, kad ne visuomenė transformuoja jaunuolius, bet jaunuoliai keičia visuomenę, reikalaudami iš jos daugiau sąmoningumo kai kuriose ypatingos svarbos srityse.
Jei minėtas pavadinimas – GND – prigytų, ši karta net formaliai nebebūtų pilkos raidės karta (egzistuoja X, Y kartos) – tai būtų protesto, kovotojų karta. Ir nors vertinti – vis dar anksti, tačiau viltis ateitimi išlieka.
