Pozicija

2019.12.02 14:06

Živilė Gulla. Kaip tarptautiniai teismai tramdo naujųjų medijų „laukinius vakarus“

žiniasklaidos teisės vystymosi tendencijų apžvalga
advokatė Živilė Gulla, advokatų kontora DT LEGAL2019.12.02 14:06

Visuomenei vis aktyviau naudojantis socialinių tinklų ir viešų komentarų platformomis, greta tradicinės žiniasklaidos vis tvirčiau jaučiasi naujosios medijos – virtualios erdvės, kuriose skelbiama informacija dažnai turi juntamą poveikį konkrečiam fiziniam asmeniui arba, tarkime, verslui, prekės ženklui, o kartais ir platesnei visuomenės daliai. 

Naujųjų medijų kanalais skleidžiamai informacijai teisiškai suvaldyti iki šiol žiniasklaidos veiklai taikytų algoritmų ne(be)pakanka. Mėginant suprasti, kaip technologijų progreso kontekste vystosi žiniasklaidos teisė, verta apžvelgti kelias svarbiausias pastarojo penkmečio tarptautiniu mastu spręstas bylas, suformavusias žaidimo taisykles trims didžiosioms naujosios medijos sritims: komentarų ir skundų platformoms, socialinių tinklų platformoms ir paieškos sistemų varikliams.

Kas atsakingas už viešą komentarą?

Teisė į saviraiškos laisvę yra vienas iš pagrindinių demokratijos garantų: mes turime teisę laisvai kalbėti. Antra vertus, vieno asmens kalbėjimas negali pažeisti kito asmens teisių ir laisvių – pavyzdžiui, garbės ir orumo ar privataus gyvenimo slaptumo apsaugos.

Internetinės žiniasklaidos atsiradimas iškėlė nemažai teisinių klausimų apie tai, kaip šioje srityje užtikrinti teisių ir pareigų (atsakomybių) balansą. Pavyzdžiui: kaip vertinti komentarus – turinį, kuris į naujienų portalą patenka nekontroliuojamas ir tarsi be portalo valdytojo valios? Naujienų portalams neįsivaizduojamai išplėtus saviraiškos laisvės ribas – staiga visus įgalinus kalbėti viešai – anoniminių komentarų skiltys tapo ne visada korektiškos, o dažnai – ir kitų asmenų teises pažeidžiančios saviraiškos lauku.

Tie, kam tie įžeidžiantys, žeminantys ar tiesiog melagingi komentarai buvo adresuojami, dažnu atveju neturėjo instrumentų gintis – jei komentaras anoniminis, o komentaro autorius nenustatytas, asmeniui, kurio teisės tokiu komentaru pažeidžiamos, tekdavo su pažeidimu tiesiog susitaikyti, nes atsakomybės taikyti nebuvo kam. Taip žiniasklaidos teisėje atsirado spraga – galimybė elgtis nepaisant kito asmens teisių su labai realia tikimybe išvengti neigiamų pasekmių.

Situacija pasikeitė Europos žmogaus teisių teismui 2013 metais priėmus sprendimą byloje Delfi prieš Estiją. Teismas internetinių portalų apsisprendimą leisti laisvai ir anonimiškai komentuoti skelbiamą turinį prilygino „žurnalistinei veiklai“ bei nurodė, kad viešosios informacijos rengėjo/skleidėjo atsakomybę nustatančios normos turi būti taikomos iš esmės viso portale skelbiamo turinio, taigi, ir komentarų, atžvilgiu. Paprastai kalbant, Europos žmogaus teisių teismas nusprendė, kad už internetiniuose portaluose skelbiamus komentarus portalo valdytojas atsakingas tiek pat, kiek ir už straipsnius/reportažus.

Nors minėtas teismo sprendimas dalies interneto žiniasklaidos valdytojų buvo vertinamas kaip neproporcingai apsunkinantis jų veiklą, iš toliau aptariamos naujausios teismų praktikos akivaizdu, kad „naujoji“ žiniasklaidos teisė vystosi būtent nagrinėtame Europos žmogaus teisių teismo sprendime nubrėžta kryptimi.

Socialiniai tinklai: įmonė gali būti įpareigota valdyti asmeninių paskyrų turinį

Šių metų spalio mėnesį Europos teisingumo teismas paskelbė prejudicinį sprendimą byloje Eva Glawisching-Piesczek prieš Facebook Ireland Limited. Šioje byloje teismas sprendė dėl naujųjų medijų giganto – socialinio tinklo Facebook – pareigų ir atsakomybių, susijusių su šiame tinkle viešai skelbiama informacija.

Teismas sprendė, kiek plati turi būti Facebook, kaip socialinio tinklo platformos, kurioje teikiamos hosting‘o (prieglobos) paslaugos, valdytojo pareiga pašalinti neteisėta pripažintą informaciją. Sprendimu teismas išaiškino, kad Facebook turi pareigą pašalinti ne tik konkrečią informaciją, kuri teismo sprendimu pripažinta pažeidžiančia kito asmens teises, bet taip pat ir bet kokią, bet kurio vartotojo Facebook tinkle skelbiamą informaciją, kuri savo turiniu yra identiška ar ekvivalentiška (panaši) neteisėta pripažintai informacijai. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo būtinybe užtikrinti, kad asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, nebūtų verčiamas inicijuoti vis naujos teisinės procedūros dėl prieigos prie konkrečių žinučių pašalinimo, jei jose skelbiama informacija savo turiniu yra identiška ar ekvivalentiška tai informacijai, kuri jau yra pripažinta neteisėta.

Teismas pabrėžė, kad bendrąja prasme Facebook neturi pareigos iš anksto filtruoti socialiniame tinkle skelbiamos informacijos, tačiau taip pat nurodė, kad konkrečiu atveju socialinio tinklo valdytojas vis dėl to gali būti įpareigotas stebėti skelbiamą informaciją. Toks konkretus atvejis galėtų būti asmens prašymu teismo suformuluotas įpareigojimas stebėti, kad socialinio tinklo platformoje nebebūtų skelbiama informacija, savo turiniu identiška ar ekvivalentiška neteisėta pripažintai informacijai. Svarbu ir tai, kad tokie įpareigojimai gali būti nustatyti viso pasaulio mastu, t. y. Facebook gali būti įpareigojamas panaikinti (riboti) prieigą prie asmens teises pažeidžiančios informacijos visose pasaulio teritorijose, kur Facebook tinklas yra pasiekiamas elektroniniais ryšiais.

Teisė būti pamirštam

Apžvelgiamame kontekste verta paminėti ir „didžiąją virtualiąją biblioteką“ – paieškos sistemos variklius, kurie, regis, amžinai saugo bent kartą paskelbtos informacijos pėdsakus. Tarkime, „Google“ sistemoje nuorodos į paskelbtą informaciją išlieka net ir tuomet, kai pirminis skleidėjas, pavyzdžiui, naujienų portalas, pašalina informaciją iš savo valdomos erdvės.

Nagrinėdamas informacijos (jos „pėdsakų“) išlikimo virtualiojoje erdvėje klausimą, Europos teisingumo teismas pasisakė apie asmens, apie kurį informacija (ar jos „pėdsakai“) yra išlikusi internetinės paieškos sistemų varikliuose. Tam tikrais atvejais paieškos sistemos variklio valdytojas asmens prašymu iš sistemos privalo „išvalyti“ bet kokius informacijos likučius ir bet kokias nuorodas į anksčiau apie tą asmenį skelbtą informaciją.

Šią pareigą Europos teisingumo teismas siejo su asmens teise būti pamirštam. Teismas išaiškino, kad pareiga pašalinti anksčiau teisėtai paskelbtą informaciją (jos „pėdsakus“) paieškos sistemos variklio valdytojui gali kilti tuomet, kai informacija apie konkretų asmenį tampa nebeaktuali ir ji nėra/nebėra susijusi su jokiu viešuoju interesu.

Aptartos svarbiausios su naujosiomis medijomis susijusios pastarųjų metų bylos leidžia manyti, kad tarptautiniai teismai nuosekliai formuoja tokias naujųjų medijų atsakomybės reguliavimo tendencijas: asmuo, kurio teisės pažeidžiamos viešai paskleista informacija, privalo turėti pakankamų priemonių efektyviai apsiginti, o gynybos įgyvendinamumas užtikrinamas pareigas ir atsakomybes už viešai skelbiamą informaciją pirmiausiai priskiriant tam, kas valdo patį sklaidos kanalą, t. y. naujienų portalų, socialinių tinkų ar paieškos sistemų variklių valdytojams.