Pozicija

2019.11.25 13:34

Mindaugas Tarnauskas. Nenori šešėlio – iškirsk krūmą

Kova su šešėliu yra tapusi gerų politinių manierų mantra. Ją nuolat kartoja įvairių partijų veikėjai, ministrai, premjerai. Ją, kaip poterius beria paties įvairiausio rango valstybės tarnai. Kova su šešėliu yra tapusi šių dienų politinės darbotvarkės iššūkiu. Dėl jos posėdžiauja komisijos, sudarinėjami planai, rengiami priemonių paketai.

Politikai brėžia ambicingus tikslus. Štai, dabartinė valdžia viešai įsipareigojo kitais metais iš šešėlio išgelbėti 200 mln. eurų. Planas geras, tik bus labai sunku patikrinti, ar tas euras, patekęs į valstybės biudžetą, atkeliavo iš tamsaus šešėlio, ar buvo sąžiningai sumokėtas pareigingo piliečio.

Garso daug. Ir veiksmo nemažai. Bet rezultatai vis dar kuklūs. 2018 metais šešėlinė ekonomika sudarė 24 procentus viso bendrai sukuriamo vidaus produkto. Europos Sąjungos statistinėse lentelėse pagal šį kriterijų esame kuklioje vietoje. Lietuvos nelegali ekonomika yra trečdaliu didesnė, negu ES vidurkis.

Kaip skelbia Valstybės kontrolė, 2017 metais vien dėl nesurinkto PVM į valstybės biudžetą nepateko 1,1 milijardo eurų. Tai yra milžiniška suma. Panašiai tiek Lietuva per metus išleidžia krašto gynybos reikmėms.

Kodėl mums nesiseka? Ką darome blogai? Kodėl šalyje, kurioje ir taip mažai saulės, toks didelis šešėlis? Vieno atsakymo nėra. Tačiau daug kas slypi požiūryje ir pasirinktose kovos su šešėliu priemonėse.

Kiekybė beveik niekada nereiškia kokybės. Valstybės kontrolė suskaičiavo, kad kovai su šešėline ekonomika, Lietuva naudoja net 36 ginklus, kai Estija jų turi tik 13, o skaidrieji švedai, kurie gali būti pavyzdys visam pasauliui, apsiginklavę tik 8 ginklais. Tai reiškia, kad daugelis mūsų valdžios pasirinktų priemonių neveikia, yra smulkmeniškos, deklaratyvios, neduodančios efekto. Daug judesio vardan judesio.

Dar daugiau, jau nuo premjero Gedimino Vagnoriaus laikų esame įtikėję, kad reidai, patikrinimai, gąsdinimai ir prievartinė kontrolė yra išsigelbėjimas siekiant surinkti daugiau mokesčių. Realybė rodo, kad toks persistengimas, dažnai duoda priešingą rezultatą. Jau vien tas faktas, kad Lietuvoje teisę tikrinti verslo įmones turi apie 150 institucijų, nuteikia nemaloniai. Juolab, kiekvienas veiklos tikrinimas siejamas su tam tikra nežinia ir nerimu.

Su ekonominiais sunkumais susidūrusi įmonė, norėdama išlikti, stengiasi iš visų jėgų, tačiau kontrolės tarnybų patikrinimas, būna paskutinis atodūsis. Tada įmonė užsidaro arba galutinai nulenda į šešėlį. Abiems atvejais valstybė praranda pajamas į biudžetą, o įmonėje dirbantys žmonės socialines garantijas.

Pats laikas Lietuvoje įteisinti mikroverslo statusą. Mikroverslu galėtų vadintis smulkios įmonės, kuriose dirba ne daugiau, kaip 10 darbuotojų ir apyvarta nesiekia dviejų milijonų eurų per metus. Tokioms, naujai susikūrusioms įmonėms, bent pirmus dvejus metus turėtų būti įvestas mokesčių inspekcijos patikrų moratoriumas. Tokia gera praktika jau dabar egzistuoja kai kuriose Europos šalyse.

Valdžios institucijos dažnai pačios tampa šešėlio priežastimi. Pertekliniai reikalavimai, painios biurokratinės tvarkos, pagaliau, neproporcingai dideli ir neadekvatūs mokesčiai, sukuria paskatas elgtis neatsakingai. Neracionalius, dažnai nelogiškus valdžios sprendimus žmonės linkę ignoruoti. Ne todėl, kad jiems tai suteiktų malonumą, o todėl, kad jie nori išgyventi.

Tai labai gerai iliustruoja Neringos žuvies rūkyklų pavyzdys. Senas, daug dešimtmečių ar net šimtmetį sulaukęs verslas, visiškai neseniai buvo ištiktas šoko. Kažkuriam valdininkui šovė į galvą mintis žuvies rūkykloms pakeisti higieninius reikalavimus. Nuo rūkstančių karšių dūmai veržiasi į gyvenamuosius pastatus, todėl rūkyklos privalo būti perkeltos ne mažiau kaip už 100 metrų nuo gyvenamųjų pastatų. Akivaizdu, kad tokių galimybių Neringoje tiesiog fiziškai nėra. Rūkyklos, kaip rūkė žuvį, taip rūkys. Tik greičiausiai tai bus daroma nelegaliai, nes principingos institucijos rašys baudas, atims leidimus už kvailų taisyklių nevykdymą.

Tai tik vienas mažas pavyzdys, kurių mūsų valstybėje galima surasti labai daug. Akivaizdu, kad šešėlis labai greitai atsiranda ten, kur išsikeroja biurokratiniai brūzgynai. Kur valdžiai yra svarbu primesti, nurodyti, uždrausti, o ne padėti. Nereikia kovoti su visu šešėliu apkritai. Geriau palaipsniui kirsti krūmą po krūmo, tam, kad šešėliui susidaryti būtų kuo mažiau vietos.

Neturėkime iliuzijų, kad šešėlinę ekonomiką įveiksime galutinai. To dar niekam pasaulyje padaryti nepavyko. Bent dalį iš 1,1 milijardo susigražinę į valstybės biudžetą, galėsime mokėti didesnius atlyginimus mokytojams, dėstytojams, medikams. Ir mokesčių didinti ar naujais gąsdinti tikrai nereikės...