Pozicija

2019.11.11 18:11

Matthias Sonn. Mano labai asmeniškas šimtmetis: 1918-2019

Matthias Sonn, Vokietijos ambasadorius Lietuvoje2019.11.11 18:11

Mano senelis ir mano tėvas tarnavo Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Dvi mažų mažiausiai psichiškai ir morališkai sunkiai pažeistos kartos. Tuo tarpu Europos taika, laisvė ir gerovė, kurioje galėjau užaugti, tęsiasi jau daugiau nei septyniasdešimt metų. Ar pakankamai vertiname mūsų beveik neįtikėtiną laimę? Ar mes, kaip europiečiai, kaip vokiečiai, darome pakankamai, kad ją išsaugotume?    

Kiekvienais metais mane tai sujaudina tarsi stebuklas: Vokietijos ambasadorius kartu su tuometiniais pagrindiniais priešais – kolegomis iš Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos – mini 1918 m. lapkričio 11 d. pasirašytas paliaubas. Beveik visame pasaulyje.

Lietuvai Pirmojo pasaulinio karo pabaiga buvo ypatingai reikšminga: kartu su kitomis senomis ir išdidžiomis valstybėmis ji pirmą kartą po šimtmečių tapo nepriklausoma valstybe. Ši istorija buvo išsamiai nušviesta praeitais, 2018-aisiais, metais minint valstybingumo šimtmetį. Jos dokumentiniu įrodymu galima pasigėrėti čia, Vilniuje, Signatarų namuose. Leiskite man šiandien – 2019-aisiais – nukreipti žvilgsnį toliau ir pažvelgti į 1918 m. lapkričio 11 d., kaip Europos dieną.

Išvados: 17 milijonų žuvusiųjų. Tuo tarpu 20 milijonų, daugiausia civilių gyventojų, tapusių daugybės vėlesnių karų, epidemijų ir ligų, revoliucijų, bado ir „etninių valymų“ aukomis, net neįtraukti į aukų skaičių.

Senajame Europos branduolyje plyti ištisos vietovės, kur dar ir šiandien, praėjus šimtui metų, matome ketverius metus trukusio visa niokojančio apkasų karo padarinius. Surandėjusius, bet neužgijusius.

Dalyvavo: šešios didžiosios Europos valstybės, taip pat daug nedidelių valstybių ir regionų. Trims iš šių šimtmečius gyvavusių senųjų imperijų – Austrijai-Vengrijai, carinei Rusijai ir Osmanų imperijai – Pirmasis pasaulinis karas buvo jų gyvavimo pabaiga. Visai Europai – nenuginčijamo pasaulinio dominavimo pabaiga. Pralaimėjo visi, net pergalę iškovojusių valstybių Europoje ekonomika buvo sugriauta, politikos ir moralės požiūriu teliko ankstesnių jų pačių šešėlis. Prarastoji sužlugdytų žmonių karta.

Pokario tvarka – po ambicingų tikslų siekiant „Taikos visiems karams baigti“ (Woodrow Wilson): iš tiesų „taika visai taikai baigti“: keletas sutarčių, dėl kurių didelis vėlesnis konfliktas buvo bent jau labai tikėtinas, kai kurių istorikų nuomone – beveik neišvengiamas. Keldami didžiulę grėsmę demokratijai jau netrukus pradėjo grėsmingai kelti galvas totalitariniai režimai, dešinieji ir kairieji. Buvusių imperijų pakraščiai dar ir šiandien kenčia nuo smurtinio nestabilumo.

Ar mes, europiečiai, pasimokėme? Taip, tačiau tik po antrojo didžiojo, dar baisiau nuniokojusio ugnies uragano Europoje, po 1945-ųjų. Dažnai sakoma, kad Pirmasis pasaulinis karas iš tikrųjų buvo Trisdešimtmetis karas, nuo 1914-ųjų iki 1945-ųjų.

Ko mes išmokome? Kelias link bedugnės prasideda nuo nacionalizmo, savo šalį, savo tautą apibrėžiančio kaip etninę ir išskirtinę bei iškeliančio aukščiau kitų. Kitomis kalbomis kalbančių, kitų kultūrų, odos spalvų, religijų ir politinių įsitikinimų žmonių nepripažįstančio kaip sau lygių, iš esmės su tais pačiais žmogiškais poreikiais ir gebėjimais, o apibrėžiantis juos kaip visiškai kitokius, juos atskiriantis. Iki jų teisių atėmimo, kovos su jais kaip priešais tuomet lieka tik vienas loginis žingsnis.

Ką mes nuveikėme? Praėjus 30 metų po 1918-ųjų paliaubų, tuomet dar jaunos Jungtinės Tautos 1948 metais priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Joje aiškiai išmoktos XX amžiaus pirmosios pusės totalitarinio košmaro pamokos: visi žmonės, kad ir kur jie bebūtų, iš esmės turi tokias pačias individualias teises, kurias turi galėti ginti nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose. Gruodžio 10 d. paminėsime jos sukaktį.

Mes, Vakarų europiečiai, padedami JAV, po truputį atstatinėjome ne tik fiziškai nuniokotą pusę mūsų žemyno, bet ir mūsų demokratijas bei jų teisinę valstybę. Tačiau visų pirma mes pastatėme bendrą statinį, kuris pirmiausia yra ir teisinis statinys. Tai – šiandieninė Europos Sąjunga. Nuo 1990-ųjų entuziastingai prisijungė ir tie europiečiai, kurie iki tol neturėjo galimybės įgyventi šios savo teisės. Europa – visa ir laisva.

O šiandien? Ar mes, europiečiai, šiandien galime patogiai ilsėtis ant istorinės šio taikos kūrinio sėkmės? Ar kiti žemynai šiandien gali pasakyti: tai mūsų neliečia, tai – ne mes? Tikriausiai kiekvienas į šį klausimą ras savo atsakymą.

Manasis būtų toks: vienas vienintelis žvilgsnis į šiandieninio mūsų pasaulio būklę, netgi ir palyginti idiliškoje Europoje, mums parodys, kokia grėsmė nuolat kyla teisei, laisvei ir demokratijai. Ginkime jas kartu, kiekvieną dieną! Labai didžiuojuosi, kad šiandien mano šalis būtent Lietuvoje ir kartu su Lietuva kiekvieną dieną gali prie to prisidėti.