Iki 1990–ųjų, kol nebuvo atkurta mūsų nepriklausoma valstybė, savaime suprantama atrodė tai, kad mokslo ir kultūros Lietuvų buvo dvi: viena – krašte, o kita – išeivijoje. Okupaciniam režimui tolygiai silpnėjant, egzilyje gyvenusiems ir kūrusiems lietuviams tapo svarbu ir vis labiau įmanoma į pavergtą tėvynę atnešti tai, kas pasaulyje naujausia, įdomiausia ir naudingiausia jos mokslui ir menui. Tai vyko išeivių vizitų į Lietuvą metu. Atvykėliai buvo akylai sekami specialiųjų tarnybų, tačiau intelektinė „geležinė uždanga“ nebuvo neįveikiama.
Mums atgavus laisvę, lygiai taip pat akivaizdu turėjo būti tai, kad Lietuva nuo tol bus viena, nepriklausomai nuo to, ar lietuviai mokslininkai ir menininkai gyvena Vilniuje, Kaune, kituose šalies miestuose, ar yra išvykę į užsienį.
Deja, šiandien yra nepaneigiama, kad tas dviejų srovių upės susiliejimas į vieną įvyko tik iš dalies. Taip, moksleiviai mokyklose skaito Joną Aistį, Algimantą Mackų; menininkai studentai laisvai gali rasti ir naudotis tuo, kas sukurta tautiečių užsienyje ir per okupaciją, ir mūsų laikais; mokslininkai nuolat skraido į stažuotes – atrodytų, lietuvių mokslas ir menas gyvuoja ir vystosi laisvai visame pasaulyje. Ir vis dėlto, atskirtis išlieka. Ją lemia mūsų, kaip diasporinės tautos, nesusivokimas, kad išvažiavusieji yra mūsų žmonės, tik ne čia, o ten.
Tokiuose kontekstuose 1969 metais grupelė lietuvių išeivijos studentų Amerikoje ėmėsi organizuoti ir surengė pirmąjį Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą. Jame diskutavo, ginčijosi ir sutarė, aptardami aktualiausias ir svarbiausias pasaulio lietuvių mokslo ir meno problemas.
Svarbu buvo ir tai, kad simpoziumas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose įsisiūbavus laisvamaniškumo bangai, kuri galimai suaktyvino labiau iniciatyvius studentus. Vienas iš jų buvo ir lietuvių išeivis Kalifornijos universiteto studentas Algirdas Antanas Avižienis, šiandien žinomas kaip kosminio palydovo „Voyager“ kompiuterių kūrėjas, matematinio Avižienio algoritmo autorius bei atkurtojo VDU rektorius. Ar anuometinės simpoziume A. A. Avižienio ir kolegų formuluotos idėjos pasiekė Lietuvą, šiandien galime pasitikrinti pagal tai, kiek technikos mokslus kremtančių dabartinių technikos mokslų studentų yra domėjęsi šio mokslininko veikla. Kiek Lietuvos technologinių universitetų buvo pakvietę prof. A. Avižienį skaityti viešų paskaitų? Lietuva vis dar nepajėgi pripažinti tų, kuriems lenkiamasi beveik visame pasaulyje.
Tai, kad šiais metais, lapkričio 14–16 dienomis Kaune vyks jau XVI–asis Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas, yra Vytauto Didžiojo universiteto, bendradarbiaujant su Pasaulio lietuvių bendruomene bei kitais partneriais, nuopelnas, prerogatyva ir idėjinė pareiga. Vienas svarbiausių šio simpoziumo tęstinumo veiksnių buvo ir tebėra tas, kad lietuvių mokslininkus ir menininkus, išsibarsčiusius po pasaulį, reikia ne pusiau prievarta grąžinti į tėvynę, o paskatinti jų idėjų ir sumanymų apykaitą. Universitetai yra erdvė, kurioje geriausia diskutuoti apie klausimus, susijusius ne su siaura specializacija, o su plačiais ir kontekstus turinčiais politiniais, kultūriniais, socialiniais bei moksliniais reiškiniais. Šis diskusijų lauko išplėtimas – išskirtinė šių metų simpoziumo ypatybė.
XVI Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas gali sukurti ne siaurai intelektinę, bet intelektualinę terpę, kurioje kristalizuotųsi iš esmės revoliucinis mūsų visuomenės judėjimas, pagrįstas teiginiu, kad nėra dviejų mokslo ir meno Lietuvų. Vaizdžiai sakant, simpoziumas, remdamasis ilgamete tradicija, gali būti pasakytas teiginiu: „Atsimerkite, negyvename okupacijoje, sienos laisvos – nenurašykite tų, kurie pasirinko gyventi ir tyrinėti, kurti ne Lietuvoje!“.
