Pozicija

2019.10.24 09:00

Mantas Adomėnas. Naujoji blogio imperija. III dalis: tai ką daryti?

Laikas permąstyti santykius su Kinija – remiantis ne gražiais mitais ir propaganda, o realistiniu Kinijos tikslų ir veikimo būdų įvertinimu. Siūlau Jums analitinį tekstą iš trijų dalių. Pirmojoje buvo apžvelgiama Kinijos Liaudies Respublikos prievarta prieš savo piliečius, sekimo ir socialinės bei politinės kontrolės technologijos. Antrojoje nagrinėtas Kinijos, kaip neagresyvios ir Lietuvai nepavojingos valstybės mitas. Trečiojoje, paskutinėje, žvelgiama į kontroversišką Šilko kelio iniciatyvą – ir pateikiami siūlymai naujai Lietuvos politikai Kinijos atžvilgiu.

Ne šilku klotas kelias

Kinijos propaguojama Šilko kelio iniciatyva (Belt & Road Initiative, arba BRI), Kinijos vyriausybės globali vystymo ir sąryšio (connectivity) strategija, aprėpianti investicijas ir infrastruktūros plėtrą 152 valstybėse (ją planuojama baigti 2049 metais) bei „17+1“, išvestinis formatas bendradarbiavimui su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nėra nežinomi Lietuvoje. Apie Šilko kelio iniciatyvą palyginti daug rašyta, tačiau dažnai ji pristatoma vos ne kaip Kinijos labdaros ir geranoriškos pagalbos mažiau pasiturinčioms šalims projektas, vos ne savotiška analogija ES struktūriniams fondams.

Todėl bus pravartu pakartoti neseniai pasirodžiusios Tarptautinio respublikonų instituto atliktos studijos, kur analizuojamas BRI poveikis, išvadas. Studijos pavadinimas iškalbingas – „Piktybinė Kinijos įtaka ir demokratijos korozija. Kinijos kišimosi į trylika raktinių šalių įvertinimas“.

Neatskiriama BRI sandėrių dalis yra neskaidrumas. Kinijos kompanijos (paprastai valstybinės įmonės) siekia užsitikrinti nekonkursinius kontraktus, kad galėtų itin palankiomis sąlygomis įgyvendinti projektus, kuriuos finansuoja Kinijos bankai. Derybų eiga ir sutarčių sąlygos beveik niekada neatskleidžiamos. Šis skaidrumo stygius yra esminis bruožas, lemiantis didžiumą žalingų BRI pasekmių: eigoje astronomiškai išaugančius kaštus ir nepalankias sutartines sąlygas, kurios permeta nepakeliamos skolos naštą BRI įsileidžiančioms šalims. Pavyzdžiui, pastačiusi Šri Lankoje giliavandenį Hambantota uostą, Kinija pasinaudojo valstybės negalėjimu išmokėti išaugusias skolas tam, kad 99 metams įsigytų šio strateginio objekto ir jį supančios teritorijos panaudą.

BRI projektų neskaidrumas sudaro reguliarias progas milžiniškai korupcijai, kurią studijos autoriai aprašo kaip pačios BRI iniciatyvos esminį bruožą (o ne nepageidaujamą šalutinį padarinį). Kinijos įmonės, siekiančios preferencinių užsakymų ir sąlygų, reguliariai moka kyšius kitų šalių pareigūnams, kurie tuomet itin noriai priima didžiulius Kinijos kreditus abejotinos vertės projektams.

Kinijos komunistų partija taip pat deda dideles pastangas, kad galėtų kaip įmanoma labiau kontroliuoti BRI dalyvaujančių šalių vidinius naratyvus apie santykius su Kinija. Kišdamasi į kitų šalių vidaus reikalus, ji dažnai imasi tiek legalių, tiek ir neteisėtų priemonių užgniaužti Kinijos veiklos jose kritiką. Kinija siekia manipuliuoti informacija ir politiniais procesais BRI dalyvaujančiose šalyse, nes tik taip gali užtikrinti pozityvų Kinijos įvaizdį ir apsaugoti vis didesnes savo investicijas besivystančiose šalyse.

Tuo pačiu Europos Sąjungos šalių įtraukimas į BRI ir 17+1 formatus skaldo bendrijos šalis ir mažina vieningos ES pozicijos kūrimo galimybes. Sukurdama sub–regioninius blokus (kaip kad 17+1, Šiaurės ir Viduržemio jūros bendradarbiavimo formatai) ir per santykių bilateralizaciją Kinija siekia padalinti ir susilpninti ES kaip politinį bloką.

Silpnose demokratijose Kinijai kartais nė nereikia dėti pastangų formuoti informacinę aplinką – Kinijai artimi nedemokratiniai režimai patys kontroliuoja viešąją informaciją. Pavyzdžiui, Kinijai beveik nereikėjo vargintis, kad užtikrintų gilėjančių Kinijos ryšių su Serbija pozityvų įvaizdį pačioje Serbijoje – tai užtikrino pati šios šalies žiniasklaida, didžiąja dalimi kontroliuojama Kinijai draugiškos valdžios.

Daugelyje valstybių Kinijos įtaka silpnina administracinius gebėjimus, stabdo ekonominį augimą ir pakerta viešosios erdvės laisvę, skatindama demokratijos nuosmukį. Kinų paskolos, kurių nesaisto demokratinė kontrolė ir geros valdysenos reikalavimai, stiprina nedemokratinių politikų ir partijų pozicijas. Šie Kinijos kultivuojami ir nuopelnus už ateinančias Kinijos investicijas pasirengę sau priskirti politiniai veiksniai įgyja galią demokratinių institucijų sąskaita – nepaisant to, kad ilgalaikėje perspektyvoje tos investicijos dažnai pasirodo esą žalingos. Praktikuodama korupciją ir kryptingai formuodama viešąjį informacijos lauką, Kinija užsiima politinių, ekonominių, socialinių elitų „užvaldymu“.

Negana to, Pekinas taip pat demonstruoja stebėtiną gebėjimą išlaikyti įtaką ir netgi išplėsti įtaką BRI dalyvaujančiose valstybėse net ir po to, kai Kinijai draugiškas režimas netenka valdžios. Tai liudija Kinijos įgūdį kultivuoti platų šalies elitų skerspjūvį ir giliai įtvirtinti valstybių priklausomybę nuo tęstinio Kinijos finansavimo.

Dar galima pridėti, kad BRI projektu Kinija siekia formuoti globalią susisiekimo (plačiąja prasme) architektūrą, kurią ji kontroliuos ir kuri bus alternatyva atviriems, tarptautinei teisei paklūstantiems dabar egzistuojantiems susisiekimo kanalams.

Kinija netgi sukūrė naują tarptautinį tribunolą – Kinijos tarptautinį komercinį teismą (China International Commercial Court), – kuris spręs su Šilko kelio iniciatyva susijusius disputus ir į kurį kreiptis bus įpareigojamos BRI dalyvaujančios bendrovės iš kitų šalių. Šio teismo teisėjai, nereikia nė sakyti, paklus priesakui, kurį metiniame raporte pernai suformulavo Kinijos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Zhou Qiang: sergėti Komunistų partijos „absoliučią lyderystę“ Kinijos teismų darbe – Kinija atmeta teismų nepriklausomumo principą, vadindama jį klaidingu vakarietišku idealu.

Išvados

Šis išsamus dėstymas reikalingas tam, kad būtų galima pagrįstai konstatuoti kelias apibendrinančias įžvalgas.

1. Genocidas, koncentracijos stovyklos, kitaminčių persekiojimas, persekiojamų mažumų atstovų žudymas organų prekybai, totalitarinė informacijos, viešosios erdvės ir istorinės atminties kontrolė, totalinio sekimo iniciatyvos, esminių žmogaus ir piliečio teisių nepaisymas, politinė komunizmo ideologijos hegemonija rodo, kad Kinijos Liaudies Respublika yra totalitarinis režimas, praktikuojantis nusikaltimus žmogiškumui, negerbiantis žmogaus gyvybės ir pamatinių žmogaus teisių.

2. Dabartinė Kinija mato Vakarus kaip egzistencinį priešininką, su kuriuo modus vivendi galimas tik tam, kad būtų sukauptas potencialas jam neutralizuoti ir perkonstruoti pasaulio tvarką Kinijai parankiu būdu.

3. Kinija yra agresyvus režimas, pažeidinėjantis tarptautinius susitarimus ir kuriantis prielaidas agresyvios, ekspansionistinės politikos vykdymui ateityje, taip pat ir karinėmis priemonėmis.

4. Tai režimas, visomis priemonėmis siekiantis aplenkti Vakarus kariniu, ekonominiu, technologiniu požiūriu.

5. Kinija yra režimas, telkiantis ir skatinantis „antidemokratinį internacionalą“, nukreiptą prieš Vakarus, ypač prieš JAV ir jos sąjungininkus.

Kitaip tariant, Kinija, dar labiau negu Brežnevo Sovietų Sąjunga, nusipelno garsiojo Ronaldo Reagano apibūdinimo – tai yra naujoji Blogio imperija.

Tai ką daryti?

Ar yra prasmingų veiksmų, kurių Lietuva gali imtis, susidūrusi su šiuo totalitariniu Leviatanu? Taip, yra. Štai keletas rekomendacijų – žingsniai, nuo kurių būtų galima pradėti toliau siekiančią Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu peržiūrą.

1. Pirmiausia – netylėti! Kelti į viešumą genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, žmogaus teisių pažeidimus, priespaudos ir persekiojimo atvejus yra kiekvieno laisvę mylinčio ir laisvės likimu susirūpinusio piliečio pareiga. Tačiau mes, lietuviai, kurie penkis dešimtmečius kentėme totalitarinių režimų persekiojimus ir priespaudą, šaukdamiesi laisvojo pasaulio paramos ir dėmesio, turime ypatingą moralinę pareigą padėti laisvę mylintiems taivaniečiams (beje, talkinusiems nepriklausomos Lietuvos diplomatams Šaltojo karo metais), už demokratiją kovojantiems Honkongo gyventojams, genocidą patiriantiems uigurams ir tibetiečiams ar nuožmiai persekiojamų religinių mažumų atstovams. Lietuvos ir jos piliečių balsas – net jei kartais atrodo, kad šaukiama tyruose – padeda formuoti pasaulio opiniją ir suteikia stiprybės tiems, kurie dabar yra priešakinėse kovos su totalitarizmu linijose.

2. Informacija. Patirtis ir tyrimai rodo, kad Kinijos komunistinio režimo galimybės veikti ir skvarba silpnesni tose valstybėse, kurių visuomenės žino apie Kinijos grėsmę ir turi įrankius ginti savo santvarką bei vertybes. Dažnai nurodoma Australija, kaip sėkmingo pasipriešinimo Kinijos įtakai pavyzdys – tai lėmė nepriklausomos žiniasklaidos aktyvus vaidmuo, reikalą suprantantys pilietinė visuomenė, politinės partijos ir verslas, vertę reikalauti didesnio skaidrumo ir atskleidę KKP įtaką. Australijoje svarbu buvo ir tai, kad dalies etninės kinų diasporos bendruomenės aktyvi pilietinė laikysena padėjo išviešinti Kinijos pastangas per ją skleisti savo įtaką.

Tikslios informacijos apie Kinijos veikimo būdus ir tikslus prieinamumas įgalina platesnį viešą debatą dėl to, kaip reaguoti į Kiniją, kaip formuluoti apsaugos priemones ir atoveiksmį, reikalauti atskaitomybės iš politinių lyderių ir veiksmingai apginti savo valstybės interesus.

3. Politinis lygmuo. Lietuvos Vyriausybė turėtų pasitraukti iš 17+1 formato ir įšaldyti dalyvavimą Šilko kelio iniciatyvoje.

Taip pat turime denonsuoti Lietuvos pasirašytą gėdingą ekstradicijos sutartį su komunistine Kinija, pagal kurią Kinija gali reikalauti išduoti jai taivaniečius ar Honkongo piliečius (pernai pagal analogišką sutartį Ispanija išdavė komunistinės Kinijos teismų mėsmalei 94 Taivano piliečius.)

Reikia plėsti ryšius su Taivanu – galime pradėti nuo Lietuvos prekybinės atstovybės Taivane atidarymo, kaip siūlė ir kolegos Seimo nariai. Technologiškai pažangi, sparčiai besivystanti dvidešimt pirmoji pagal dydį pasaulio ekonomika mums bendradarbiavime gali duoti daugiau, negu agresyvi Kinija. Taip pat turime paremti Taivano dalyvavimą tuose tarptautiniuose formatuose, kurie nereiškia betarpiško valstybingumo pripažinimo – tokiuose, kaip Pasaulio sveikatos organizacija, Interpolas ir Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija.

Turime prisidėti formuojant realistinę vieningą Europos Sąjungos poziciją ir naują politiką Kinijos atžvilgiu, neleisdami ES skaldyti tokiomis iniciatyvomis, kaip 17+1. ES lygiu reikia spausti Kiniją gerbti žmogaus teises, laikytis tarptautinės teisės ir tarptautinių standartų.

Galiausiai, Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse bei JAV, egzistuoja „Magnickio sąrašas“, į kuriuos įtraukti žmoniškumui nusikaltę Rusijos veikėjai patiria ES ir JAV sankcijas. O prieš kelias dienas JAV paskelbė sankcijas 28 Kinijos įmonėms, besinaudojančioms Sindziango koncentracijos stovyklų kalinių darbu. Lietuva galėtų imtis lyderystės ir inicijuoti kiniškojo „Magnickio sąrašo“ priėmimą – arba praplečiant esamą „Magnickio sąrašą“ kinų komunistų vardais, arba sukuriant atskirą sankcijų sąrašą Kinijai, ir į jį įtraukiant nusikaltimuose žmoniškumui dalyvavusius Kinijos pareigūnus, politikus ir kariškius.

4. Ekonomika. Manote, sakysiu – „neprekiauti su Kinija“? Ne, anaiptol, kodėl gi ne – bet prekiauti reikia taip, kad ta prekyba nepavergtų. Prekiauti yra gerai, bet iš pradžių nusistatykime, kas parduodama, o kas – ne. Nes kol kas geriausiai sekasi prekiauti savo laisve.

Turėdami omeny, kad prekybą Kinija naudoja kaip ginklą, turime, viena vertus, stengtis per daug nesusisaistyti, netapti priklausomais nuo Kinijos. Dabar eksportas į Kiniją sudaro apie 189 milijonus eurų per metus – tai daugiau nei 10 kartų mažiau, negu į Vokietiją; pavojingas lygis dar nėra pasiektas. Reikia sutarti, koks tas leistinas lygis, ir jo neviršyti.

Kita vertus, privalome ieškoti alternatyvų – aplink Kiniją dar 500 milijonų žmonių gyvena sparčiai augančiose Pietryčių Azijos valstybėse: mūsų nedidelę eksporto galią tai visiškai patenkintų, tik turime būti kūrybiškesni ir proaktyvesni, investuoti į naujų rinkų paiešką.

Lietuvoje veikia investicijų stebėsenos mechanizmas, neleidžiantis Kinijai, Rusijai ar kitoms panašioms valstybėms investuoti į Lietuvos strateginius sektorius. Tačiau jis nebus veiksmingas, jeigu tokio mechanizmo nesilaikys visa ES – taigi turime padėti įtvirtinti privalomą investicijų stebėsenos mechanizmą visoje Europos Sąjungoje.

5. Švietimas ir kultūra. Pažinti Kinijos grėsmes reiškia išmanyti ten vykstančius procesus, pažinti dabartinę Kinijos visuomenę. Tam reikia rengti mandarinų kalbos specialistus – tačiau tai daryti dera ne Kinijoje, kur sekimo, indoktrinavimo, spaudimo ir verbavimo galimybės išlieka labai aukštos, o, pavyzdžiui, Taivane, kur kinų kalbų ir kultūros specialistus rengia JAV valstybės institucijos: Kinijos Liaudies Respublikoje tai daryti paprasčiausiai nesaugu.

Lygia greta reikia pasistengti, kad kinų kalbas ir kultūrą ir Lietuvoje dėstytų ne tik Pekino maloniai parūpinti dėstytojai, bet specialistai iš Taivano ar Honkongo laisvų universitetų. Ir tuo pačiu jau metas baigti partnerystę su prastai pagarsėjusiu Konfucijaus institutu – net jeigu dabar jo padalinys Vilniaus universitete ir nėra naudojamas propagandai skleisti ir vykdyti spaudimą akademinei bendruomenei, nereikia ateičiai palikti kėpsoti šito Trojos arklio.

6. Parama Kinijos demokratizacijos iniciatyvoms. Turime pagal išgales palaikyti protestuojančius Honkongo demokratus, už savo teises kovojančius tibetiečius ir uigurus, persekiojamus krikščionis ar Falun Gong atstovus, prireikus – teikti jiems prieglobstį Lietuvoje.

Privalome ruoštis ilgam žaidimui, tolimai perspektyvai. Nes Kinijos žmonės, kaip ir Rusijos žmonės, nusipelno būti laisvi. Ir vieną dieną tokie taps.

O mes turime parodyti, kad laisvė ir demokratija veikia – tiek savo pačių, tiek jų labui.