Laikas permąstyti santykius su Kinija – remiantis ne gražiais mitais ir propaganda, o realistiniu Kinijos tikslų ir veikimo būdų įvertinimu. Siūlau Jums analitinį tekstą iš trijų dalių. Pirmojoje apžvelgiama Kinijos Liaudies Respublikos ideologinė tapatybė. Antrojoje nagrinėjamas Kinijos kaip neagresyvios ir Lietuvai nepavojingos valstybės mitas. Trečiojoje žvelgiama į rezonansinę Šilko kelio iniciatyvą – ir pateikiami siūlymai naujai Lietuvos politikai Kinijos atžvilgiu.
Nepavojingos Kinijos mitas – ir tikrovė
Daugumai Lietuvos piliečių pasakius, kad Kinijos Liaudies Respublika nėra, mandagiai tariant, švelnus pūkuotas meškutis, jiems iš burnų pasklinda skeptiškas mykimas ir murmėjimas, kuris, kai pavyksta jį paversti artikuliuota žmonių kalba, tampa vienu iš keleto teiginių:
„Ai, nu ką aš žinau“;
„Kinija didelė, nėr čia ko prieš ją šokinėti“;
„Kinija toli ir mums nekliudo“;
„Tai čia pas mumis Vakaruose demokratija visokia, o ten jie gal kitaip ir negali, reikia stiprios rankos“;
„Reikia su Kinija prekiauti“.
Su pirmaisiais dviem teiginiais nesiimsiu ginčytis – abuojumas ir bailumas yra psichinės dispozicijos, o ne argumentai.
Ketvirtasis teiginys yra akivaizdžiai neteisingas, nepaisant to, kad pati komunistinė Kinija primygtinai bando įteigti, jog „kinų civilizacijai“ demokratija yra svetima santvarka. Tačiau kinų civilizacija dar grynesniu, nes komunizmo nesubjaurotu pavidalu, negu Kinijos Liaudies Respublikoje, yra išsaugota Taivane, kur demokratija klesti ir puikiausiai dera su tradicinėmis kiniškomis vertybėmis.
Būtent todėl Taivano buvimas yra tokia didelė rakštis vienoje jautrioje kinų komunistinio režimo vietoje: jeigu demokratija gali veikti Taivane, nėra priežasčių, kodėl ji negalėtų veikti ir žemyninėje Kinijoje. Ir tai neramina komunistus, nes Kinijos kitoniškumo ir išskirtinumo mitas yra neatskiriama dalis jų ideologinio naratyvo, aiškinančio, kodėl kinams „iš prigimties“ netinka Vakarų demokratinė politinė santvarka.
O kaip su trečiuoju teiginiu – kad Kinija mums „nekliudo“ ir niekaip mums negresia?
Čia ir glūdi problema. Nežinau, kaip komunistinei Kinijai pavyko lietuvių – kaip ir daugelio vakariečių – sąmonėje įtvirtinti mitą, kad ji esanti iš esmės taiki, neagresyvi, teritorinių pretenzijų niekam nekelianti valstybė, neturinti jokių geopolitinių interesų Europoje.
Tačiau toks mitas tikrai yra. Ir jis yra toks pats klaidingas, kaip ir kai kurių senovės graikų įsitikinimas, jog lyja tada, kai Dzeusas šlapinasi.
Geriausiai nuo tokio mitinio mąstymo pagydyti galėtų pats Xi Jinpingas. Negavęs iš Nepalo sutikimo išduoti Tibeto politinius pabėgėlius atgal į komunistinę Kiniją, Kinijos lyderis pyktelėjo ir trumpam atskleidė savo tikrąjį veidelį: „Visi, kas bandys atplėšti bet kokį regioną nuo Kinijos, pražus, jų kūnai bus sutriuškinti, o kaulai sumalti į miltus“, pareiškė jis. Tikro taikdario žodžiai.
Šie grasinimai taikomi Honkongo demokratams, kurie nieko panašaus ir nedaro, – jie tik prašo atšaukti ekstradicijos į Kiniją įstatymą ir nori balso teisės. Bet totalitarinės paranojos akys didelės.
Bauginimai nukreipti ir prieš Taivaną, kuriam komunistinė Kinija reguliariai grasina ginklu, nes traktuoja šią de facto nepriklausomą, demokratinę ir pažangią 23 milijonų žmonių valstybę, dvidešimt pirmą pagal dydį pasaulio ekonomiką, savo maištaujančia provincija.
Kinijos veikimas prieš Taivaną ypač suaktyvėjo pastaruoju metu. Kinija vieną po kito „perperka“, finansinių injekcijų pažadais arba grasinimais priverčia nutraukti su Taivanu diplomatinius ryšius jo „diplomatinius sąjungininkus“ – valstybes, kurios pripažįsta Taipėjų, o ne Pekiną. Vien per rugsėjį nuo Taivano nusigręžė net du diplomatiniai sąjungininkai – Kiribatis ir Saliamono salos. Kinija taip pat siekia – ir kol kas jai neblogai sekasi – išstumti Taivaną iš visų tarptautinių organizacijų, net jei narystė jose ir nereiškia valstybingumo pripažinimo: Pekinas vetuoja Taivano dalyvavimą Pasaulio sveikatos organizacijoje, Interpole ir Tarptautinėje civilinės aviacijos organizacijoje.
Taip pat skaitykite
Karinė eskalacija
Xi Jinpingas grasina ne vien žodžiais – jo žodžiai, deja, nesiskiria nuo darbų. Tarp 2009 ir 2018 finansavimas Liaudies išlaisvinimo armijai (People’s Liberation Army, arba PLA) padidintas 83 procentais (atmetus infliaciją). PLA iš esmės reorganizuota padidinant skirtingų kariuomenės dalių sąveiką ir parengiant ją agresyviam karui prieš Taivaną bei JAV ir jų sąjungininkus. Sukurtos dvi naujos pajėgų rūšys – Strateginės palaikymo pajėgos (Strategic Support Force), nukreiptos prieš NATO komunikacijas, kurios koordinuoja karą kosminėje, kibernetinėje, elektroninėje erdvėje bei psichologinį karą, ir Raketų pajėgos, kurių taikinys – JAV karinės bazės ir lėktuvnešiai.
Nuolat išbandomi nauji ginklai: elektromagnetinės superpatrankos, Mach 5 greičiu skriejančios raketos ir bepiločiai krovininiai lėktuvai – tai tik keli pastarųjų metų pavyzdžiai. Iki 2050 metų Xi Jinpingas yra užsibrėžęs paversti PLA „pasaulinės klasės“ armija, karine galia viršijančia JAV pajėgas.
Ir ta karinė eskalacija vykdoma anaiptol ne tam, kad komunistinio režimo vadai galėtų saugiai jaustis namuose. Kariuomenės modernizacija ir plėtra vykdomos koja kojon su ekspansijos ir galios projekcijos gebėjimų auginimu. 2012 m. Kinijos komunistų lyderis Hu Jintao iškėlė tikslą padaryti Kiniją „didžiąja jūrine galybe“ ir pradėjo kurti okeaninį karinį laivyną (blue–water navy). Jo įpėdinis Xi Jinpingas tai tęsia – pasak Vašingtone veikiančio analitinio centro Center for Strategic and International Studies, „turėdamas 300 karinių laivų korpusų, PLA laivynas yra didžiausias laivynas pasaulyje, skaičiuojant lėktuvnešius, kreiserius, eskadrinius minininkus, fregatas, korvetes, povandeninius laivus ir amfibinius puolimo laivus“.
Per Pietų Kinijos jūrą keliauja trečdalis visos pasaulinės prekybos srautų, o dėl jos vandenų Kinija turi teritorinius ginčus su Brunėjum, Malaizija, Filipinais, Vietnamu ir Taivanu. Būtent čia Kinija, pažeisdama tarptautinės teisės normas, neseniai pasistatė septynias naujas karines bazes, kai kurias – dirbtinai sukurtuose atoluose. Tai gerokai išplečia Kinijos karinės įtakos ribas ir apsunkina galimą JAV karinių jūros ir oro pajėgų prieigą.
Prieš metus tuometinis JAV Ramiojo Vandenyno laivyno štabo vadas admirolas Harry Haris teigė, jog vis agresyvesnės Kinijos teritorijos pretenzijos Rytų ir Pietų Kinijos jūrose esančios „koordinuotos, metodiškos bei strateginės ir naudoja savo karinę bei ekonominę galią, kad ardytų laisvą ir atvirą tarptautinę tvarką“. 2017 metų vasarą Kinijos karinis laivynas atidarė karinę bazę Džibutyje – pirmąją karinę bazę už Kinijos ribų.
Karinis ir politinis bendradarbiavimas su Rusija
2017 metais Kinija visus gerokai nustebino bendromis su Rusija karinėmis laivyno pratybomis Baltijos jūroje. Tačiau tokių pratybų dabar jau įvykdyta per dešimtį. O didžiausiose per 40 metų Rusijos karinėse pratybose Vostok-2018 Rytų Sibire šalia 300 tūkstančių Rusijos karių, 1000 lėktuvų ir 36 tūkstančių tankų bei šarvuočių dalyvavo ir kinai su 3200 karių ir 900 tankų bei šarvuotų kovos mašinų.
Bendros Kinijos ir Rusijos karinės pratybos tampa vis labiau įprastos ir kelia vis didesnį nerimą: modernizuojamai, reorganizuojamai ir naujausiomis technologijomis aprūpintai, tačiau keturias dešimtis metų kare nedalyvavusiai Kinijos armijai Rusijos kariai perteikia labai svarbią šiuolaikinio mūšio lauko patirtį, įgytą ką tik vykusių ar tebevykstančių karų Sakartvele, Ukrainoje ir Sirijoje metu. Abiejų šalių kariuomenes jungia ir bendras hipotetinis priešas – JAV ir NATO.
Galiausiai, Vladimirą Putiną ir Xi Jinpingą sieja ir asmeninis ryšys, grįstas neapykanta „spalvotosioms revoliucijoms“, už kurių jie mato Amerikos ranką. Rusija ir Kinija taip pat vykdo jungtines vidaus saugumo pajėgų pratybas, kuriose treniruojasi tokius sukilimus malšinti.
Šitą bendradarbiavimą reikia matyti platesniame kontekste. Savo augančią įtaką tarptautinėje arenoje ir daugiašaliuose forumuose Kinija naudoja tam, kad gautų pritarimą savo neskaidrioms finansinėms praktikoms trečiosiose šalyse, susilpnintų žmogaus teisių tarptautinę apsaugą ir formuotų naujas, antidemokratines normas tokiose srityse, kaip interneto laisvė ir kibernetinis saugumas. Kinija tyliai telkia platų „antidemokratinį internacionalą“ ir skatina demokratijos erozijos procesus daugelyje šalių. Kinija veikė išvien su Rusija, blokuodamos tarptautinius veiksmus prieš genocidą vykdančius despotiškus režimus Sirijoje ir Sudane.
Pekinas remia antiliberalius politinius veiksnius, propaguodamas savo politinį modelį kaip geresnį modernizacijos ir industrinės raidos katalizatorių, ir eksportuoja autoritarinius įrankius bei praktikas. Pavyzdžiui, Kinijos komunistų partija (KKP) vykdo plataus masto mokymus apie Kinijos valdymo ir raidos modelį kitų šalių politikams ir biurokratams. Tokioms šalims kaip Kambodža suteikiami mokymai, kaip įsidiegti represyvią kibernetinio saugumo politiką. Pakistano valdžia savo pastangas gniaužti žodžio laisvę modeliuoja pagal Kinijos „Didžiąją ugniasienę“, cenzūruojančią ir valdančią interneto prieigą modelį. Be to, KKP tiekia išmanią sekimo technologiją ir įrangą vis didesniam valstybių skaičiui – nuo Kambodžos iki Serbijos.
Tačiau grįžkime prie Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimo. Kas iš esmės jungia Kiniją ir Rusiją, kurios dar neseniai matė viena kitoje priešą ir grėsmę? Jų profilis visiškai skirtingas – Kinija, kylanti supervalstybė, turi mažai ką bendro su savo pačios nuosmukio procesų nesugebančia sukontroliuoti Rusija. Vis dėlto kelios fundamentalios bendrybės gimdo tą netikėtą, nors gal ir neilgalaikę, Maskvos ir Pekino sąjungą, kurios susidarymas Vakarams yra labai pavojingas:
1) pasak The Economist, „Rusijos ir Kinijos požiūris į tai, kaip pasaulis turi būti pertvarkytas, vis labiau suartėja. Jos nori vėl iškelti valstybių vaidmenį virš individų ir pilietinės visuomenės, sugriauti Amerikos sukurtas sąjungas ir primesti „darnius“ (t.y., vergiškai nuolankius) santykius šalims, esančioms jų orbitose.“ Abi valstybės demokratiniuose Vakaruose, o ypač JAV, įžvelgia egzistencinį priešą;
2) jeigu Vakarai linkę santykius su Kinija bei Rusija konceptualizuoti kaip „varžybas“, taikią konkurenciją, tai šioms dviems šalims tai yra žūtbūtinės „grumtynės“ dėl išlikimo ir įsigalėjimo pasaulyje;
3) Rusija ir Kinija mato savo santvarką ne kaip „(dar) neišsipildžiusią demokratiją“, bet kaip atsaką į, jų nuomone, pavojingą ir nepavykusį demokratijos eksperimentą Vakaruose, kaip demokratijos įtampų išsprendimą ir kaip modernizacijos modelį, alternatyvų vakarietiškajam. 2017 m. 19-tajame KKP suvažiavime Xi Jinpingas teigė, kad Kinija „nutiesė naują kelią kitoms besivystančioms šalims pasiekti modernizaciją... Ji siūlo naują galimybę kitoms šalims ir tautoms, kurios nori pagreitinti savo raidą, išsaugodamos savo nepriklausomybę“ (turima omeny „nepriklausomybė“ nuo tarptautinių teisės normų ir žmogaus teisių standartų);
4) Rusija ir Kinija linkusios totalizuoti karo sąvoką, išplėsdamos jį į tas sritis, kurias Vakarai mato kaip taikos meto veiklas – ekonomika, informacija, kultūra, mokslas yra paverčiami ginklais (weaponised) ir išnaudojami „politinėje karyboje“ (political warfare), kuri vyksta taikos metu ir pakloja pamatus kariniams sprendimams – ar netgi pakeičia juos, padaro juos nebereikalingus.
Kaip The Standpoint apibendrindamas rašo Ross Babbage, „Rusija ir Kinija, naudodamos nacionalinį ir tarptautinį spaudimą, siekia priversti, suvaržyti, įgąsdinti, įtikinti ir pakirsti šalis, institucijas, verslus, individus ir grupes, kurios gresia ar trukdo jų režimams. Technikos apima plačią skalę – nuo labiau politinių priemonių, kaip kad kategoriška diplomatija, intensyvios medijų kampanijos, ekonominės sankcijos, ardomoji veikla, korupcija ir intelektualinės nuosavybės vagystės, iki labiau strateginių priemonių, kaip antai, prievartinio spaudimo taikymas panaudojant galingas paramilitarines ir karines pajėgas.“
Ekonomika, kultūra ir kiti karo instrumentai
Būtent toks Kinijos modus operandi, tokia veikimo logika paaiškina neišvengiamai asimetrišką sąveikos su Vakarais dinamiką kitose tarpusavio santykių srityse - ekonomikoje, moksle, kultūroje, infrastruktūros vystyme. Vakarai į jas linkę žiūrėti kaip į politiškai neutralaus bendradarbiavimo erdves, tuo tarpu Kinija čia mato galimybę vykdyti karą kitomis priemonėmis.
Ekonomikoje Kinija per investicijas siekia įgyti politinės įtakos svertus ir panaudoti juos Europos Sąjungos vertybiškai nuosekliai bei vieningai pozicijai ardyti. Kinija linkusi pirkti strateginius objektus (Pirėjo uostas, Portugalijos valstybinė energetikos kompanija – mėgintas, bet nepavykęs sandėris), taip įgydama politinių bei ekonominių svertų tų šalių vyriausybėms. Iš dalies prasidėjusios didžiulės Kinijos investicijos į Vengrijos ir Serbijos infrastruktūros vystymą pavertė šias valstybes Kinijos klientelistinio tinklo dalimi; Serbijoje Kinijos skvarba tokia, kad ten netgi pradėjo patruliuoti kinų policininkai.
Per statytinius, tarpines kompanijas, mažuosius akcininkus ir kitus panašius instrumentus Kinijos bendrovės mėgina prasiskverbti į Vakarų strategines pramonės sritis ir ateities technologijas, įsigyti akcijų paketus strateginių projektų subrangovuose bei tiekėjuose ir tuomet judėti gamybos grandine aukštyn, į pačius strateginius projektus.
Kyla realus pavojus, kad Kinija gaus prieigą prie Europos Sąjungos strateginių objektų ir projektų, kurie blogiau apsaugoti, negu JAV. Kinų mokslininkais Vakarų akademinėse insitucijose Kinija naudojasi intelektualinės nuosavybės vagystėms ir industriniam-technologiniam špionažui. Ištisos aukštųjų technologijų sritys buvo nusavintos, suteikus Vakarų pramonei galimybę investuoti Kinijoje mainais už pasidalinimą technologijomis, kuomet jos buvo tiesiog pavogtos; šitaip į Kiniją iškeliavo greitųjų traukinių gamybos ir saulės energetikos know-how.
Technologijų ir intelektualinės nuosavybės vagystės glaudžiai susiję su Kinijos tikslu technologiškai aplenkti Vakarus. Šios pastangos ypač ryškios paskirose srityse, kur įmanomas ir karinis pritaikymas, pavyzdžiui, dirbtiniame intelekte ir robotikoje. Toliau vystant šias sritis karo tikslais Kinijai padeda tai, kad jos, kitaip nei Vakarų valstybių, nevaržo asmens teisių apsaugos reikalavimai ir humanistiniai kriterijai.
Reguliuodama prieigą prie milžiniškos, tačiau uždaros, griežtai reguliuojamos, tarptautinių taisyklių nesaistomos Kinijos rinkos, jos valdžia įgyja ekonominių sankcijų svertus, leidžiančius skatinti arba bausti Kinijai palankų ar nepalankų elgesį (kaip kad Kinijos keršto NBA už trenerio paramą Honkongui atveju – Kinijos rinkos uždarymas kainuotų NBA 500 milijonų dolerių metinių pajamų).
Analogiški ekonominių sankcijų mechanizmai kuria minkštą savicenzūros praktiką ir kultūros srityje. Pavyzdžiui, Holivudo filmai kuriami taip, kad neerzintų KKP ir neprieštarautų Kinijos apie save pasakojamam naratyvui, kad galėtų praeiti Kinijos cenzūros filtrą ir taip patektų į milžinišką šios šalies rinką. Tiksliniais veiksmais gerą Kinijos Liaudies Respublikos kaip senos civilizacijos ir kultūringos šalies įvaizdį kuria gausios kultūrinės Kinijos iniciatyvos.
KKP valdo gausų ir vis didėjantį instrumentarijų savo naratyvui skleisti: visur brukamą oficialią propagandą, tyrimų ir akademinių institucijų finansavimą, iš pažiūros nekenksmingų kultūrinių ir kitų „minkštosios galios“ institucijų tinklą kultivuoti užsienio partneriams ir užgniaužti Kinijos atžvilgiu kritiškus naratyvus. Per Konfucijaus institutus skleidžiamas pačios komunistinės Kinijos apie save suformuotas ideologinis naratyvas. Daugelyje šalių Konfucijaus institutų dėstytojai turi praeiti ideologinio patikimumo patikrą; institutų akademinis personalas ir studentai naudojami užgniaužti Kinijai kritiškas nuomones ar sabotuoti Tibeto ar Taivano šalininkų veiksmus. Konfucijaus institutai daug kur (laimei, ne Lietuvoje) naudojami ir kaip Kinijos minkštosios galios instrumentas bei priedanga agentų verbavimui ar Kinijai palankių intelektualų („naudingų idiotų“) pritraukimui.
Kinijos komunistų partija naudojasi kinų diasporos balsais ir politine įtaka kaip savo interesų tenkinimo įrankiu. Ji siekia kontroliuoti kinų išeivių žiniasklaidą ir paversti kinų studentus bei verslus savo politinės įtakos agentais, kuomet Vakarų šalyse įsikuriantys išeiviai suburiami į informacijos rinkimo ir įtakos sklaidos tinklus. Verbuojant kinus dalyvauti tokių tinklų veikloje apeliuojama į „didžiosios Kinijos“ patriotinius jausmus, kuriuos pastaruoju metu ypač akcentuoja Xi Jinpingas, arba imamasi šantažo, grasinant sankcijomis Kinijoje pasilikusiems šeimos nariams. Toks tinklas veikia ir Lietuvoje – Lietuvoje gyvenančių išeivių iš Kinijos asociacijos pavidalu; asociacijos steigimas tiesiogiai siejamas su Kinijos žvalgybų veikla. Asociacijos narius Kinijos ambasada pasitelkė, kad sabotuotų Honkongo demokratus palaikantį mitingą.
Šalia to, kas išvardyta, dar reikėtų pridėti tokias „įprastas“ veiklas, kaip špionažą, kibernetines atakas, dezinformacijos skleidimą, ir bus matyti kone visa Kinijos veiksmų Vakaruose paletė. Kinija jau seniai Vakarų atžvilgiu vykdo kryptingą ir nuoseklų Šaltąjį karą – o Vakarai iki šiol, deja, vengia šią į akis žvelgiančią geopolitinę tikrovę deramai įvardyti.
