Pozicija

2019.10.21 15:00

Vytautas Valentinavičius. Žmogaus teisių darbotvarkės nustatymas šalyje. Misija įmanoma?

Vytautas Valentinavičius, Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas, KTU politikos mokslų doktorantas2019.10.21 15:00

Viešosios politikos darbotvarkės teoretikai įsitikinę, kad ne visi socialiniai klausimai, tarp kurių ir žmogaus teisių problemos, patenka į viešąją politinę darbotvarkę. Dėl jų atsiradimo darbotvarkėje vyksta arši kova – grumtynės tarp viešosios politikos formuotojų bei suinteresuotų grupių, kurios turi įtakos tam tikrų klausimų atsiradimui politinėje darbotvarkėje.

Klausimams atsirasti darbotvarkėje reikia visuomenės pritarimo – palaikymo bei lyderių noro veikti, imtis problemų sprendimo, todėl pateikdamos darbotvarkės klausimus kaip vienus svarbiausių interesų grupės įvairiais galios instrumentais, tarp kurių ir žiniasklaida, formuoja politinę darbotvarkę.

Štai, LRT tyrimas atskleidė, kad valstybė per pustrečių metų išleido per 50 mln. eurų žiniasklaidai siekdama formuoti šalies gyventojų nuomonę. Taigi, žiniasklaida tampa įtakingųjų įrankiu visuomenės palankumui tam tikrais darbotvarkės klausimais pasiekti.

Žmogaus teisių darbotvarkė nebuvo šalies prioritetas. Tik neseniai tam tikri žmogaus teisių aspektai tapo sudėtine Vyriausybės programų dalimi, tačiau nuosekliai vertinant Vyriausybės programas galima teigti, kad tai deklaratyvios nuostatos, nepasibaigusios sisteminiu žmogaus teisių apsaugos klausimų įtraukimu į politinę darbotvarkę. Tiesa, smurto artimoje aplinkoje problema, įvardyta Penkioliktosios Vyriausybės programoje, sulaukė politikos veikėjų dėmesio ir visuomenės pritarimo, todėl priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuriuo bent iš dalies sprendžiamos smurto artimoje aplinkoje problemos, pasiūlant aukoms socialinių paslaugų paketą, taikant baudžiamąją atsakomybę smurtautojui. Tai tik vienas iš nedaugelio pavyzdžių, kai žmogaus teisių apsaugos problema pasiekė Vyriausybės ir Seimo darbotvarkę, tačiau daugelis kitų taip ir liko už jos ribų.

Žmogaus teisių aktyvistai nuogąstauja dėl žmonėms su negalia aktualių problemų, kurios nepakliūva į Vyriausybės darbotvarkę arba nepatenka nei į Parlamento ar Prezidento akiratį. Štai, Socialinių įmonių įstatymo pakeitimui, kurį, be kita ko, pasirašė prezidentas, nepritarė didžiausias nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių asmenų su negalia interesams, tinklas, jį kritikavo ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys prof. Jonas Ruškus pastebėdamas, kad socialinėms įmonėms valstybė skiria septynis kartus daugiau lėšų nei atviroje darbo rinkoje dirbantiems neįgaliesiems. Deja, asmenų su negalia įtraukimo į darbo rinką politinės darbotvarkės klausimo rungtynes laimėjo Socialinių įmonių įstatymo pakeitimams atstovaujanti jėga.

Mokslininkai teigia, jog visuomeninių organizacijų, pilietinės visuomenės aktyvumo nepakanka tam, kad probleminiai klausimai būtų įtraukti į politinę darbotvarkę, yra būtinas politikos veikėjų sąmoningumas, gebėjimas įsiklausyti bei pasiryžimas imtis realių veiksmų ieškant problemų sprendimo. Vis dėlto tam, kad socialinis klausimas atsidurtų politinėje darbotvarkėje, būtinas politikos veikėjų pripažinimas, kad problema aktuali, tačiau asmenų, turinčių negalią, problemos tokio pripažinimo šalyje nesulaukė. Tokį socialinių problemų ignoravimą rodo neišspręstų klausimų, susijusių su asmenų, turinčių negalią, įtraukimu į darbo rinką, švietimo ir mokslo įstaigų pritaikymu asmenims su negalia, paslaugų infrastruktūros sukūrimu, gausa.

Nesprendžiamų žmogaus teisių problemų egzistavimą patvirtina ir tai, kad 2007 metais šalies prisiimti įsipareigojimai ratifikavus Neįgaliųjų teisių konvenciją nėra aktualūs politinės darbotvarkės sudarytojams. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, šalyje trūksta mokyklų, kurios būtų visiškai pritaikytos mokiniams, turintiems fizinę negalią, o jų integravimas į mokyklos bendruomenę tampa ne tik našta mokyklai, pedagogams, bet ir klasės draugams, jų tėvams.

Nepilnamečių, o vėliau ir sulaukusių pilnametystės asmenų priežiūra jų tėvams tampa tikru iššūkiu, lemiančiu jų karjeros galimybes, o galiausiai turinčiu didelės įtakos jų senatvės pensijai, kuri dėl tėvų negalėjimo dalyvauti darbo rinkoje būna itin skurdi. Tai tik keletas pavyzdžių, kai visuomenės dalis (įvairiais duomenimis, negalią turinčių asmenų šalyje yra per 300 tūkst.) nėra išgirsta, o jų keliami socialiniai klausimai nepatenka į politinę darbotvarkę.

Žmogaus teisių apsauga – kertinė vykdomos politinės darbotvarkės dalis Šiaurės šalyse, į kurias lygiuojasi Lietuvos užsienio politikos formuotojai, kurdami senąjį / naująjį gerovės valstybės modelį, tačiau pamiršdami gerovės valstybės idėją, kad tai – socialinė gerovės sistema, paremta vertybėmis, tarp kurių – pagarba pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms.

Tiesos vardan reikėtų paminėti, kad kova tarp politikos veikėjų, suinteresuotų grupių vyksta ne tik dėl klausimų, kurie turėtų patekti į politinę darbotvarkę, tačiau ir dėl klausimų, kurie turėtų likti už jos, todėl nereikėtų stebėtis, kad asmenų su negalia integravimo klausimai vis dar lieka darbotvarkės užribyje. Štai, Lietuvos geležinkeliai pareiškė nenorį įgyvendinti dar 2007 metais priimto Europos Parlamento ir Tarybos patvirtinto reglamento, įpareigojančio pritaikyti traukinius ir peronus asmenims, turintiems negalią, įskaitant informacijos sistemas girdėjimo arba regos negalią turintiems asmenims, savo nenorą motyvuodami ekonomine našta – itin didelėmis išlaidomis, kurias reikėtų padengti dar šiais metais.

Reaguodama į šiuos argumentus Lietuvos neįgaliųjų organizacijų forumo direktorė Henrika Varnienė klausia: o kur buvote anksčiau? Juk reglamentas priimtas dar 2007 metais? Taip, ir reglamentas priimtas, ir Neįgaliųjų konvencija ratifikuota 2007 metais, tad ar jau galime didžiuotis pasiekimais šioje srityje? Viešoji darbotvarkė – nuožmus kovos laukas, apraizgytas painiomis taisyklėmis, kurias puikiai išmano neformalių institucijų (pavyzdžiui, korupcijos, lobizmo) propaguotojai.

Antai, A. Lašas ir V. Jankauskaitė savo straipsnyje atkreipia dėmesį į „korupcinių skandalų ir kitų išorinių šokų įtaką partinės elgsenos ir politinės darbotvarkės formavimosi procesams“. Lietuvoje politinės darbotvarkės formavimui itin didelės reikšmės turi skirtingos interesų grupės, kurios naudodamos įvairius galios instrumentus veikia politikos formuotojus.

Lietuvoje vis labiau įsigali mintis, kad žmogaus teisės ir laisvės esą pridėtinės vertės nesukuria, todėl žmogaus teisių klausimai „ištraukiami“ tik vykdant užsienio politiką – stojant į tarptautines organizacijas, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), arba rengiant ataskaitas Jungtinių Tautų Organizacijai dėl šalies tarptautinių įsipareigojimų vykdymo, bet pamirštami formuojant ir įgyvendinant šalies vidaus politiką.

Tai patvirtina ir nuolatinis užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus raginimas nepamiršti prisiimtų šalies įsipareigojimų, kviečiant Lietuvą ratifikuoti dar 2013 metais pasirašytą Stambulo konvenciją, dėl kurios savo nuomonę jau yra pateikusi Europos Tarybos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) pabrėždama, kad Stambulo konvencija grindžiama jau prisiimtais valstybių įsipareigojimais, ir akcentuodama jos svarbą kovai su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje.

Artėja diena, kai Lietuva sieks įgyvendinti savo ambicingą tikslą – tapti prestižinio Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos klubo nare 2022–2024 metais, kur Jungtinių Tautų valstybių narių aukščiausi politiniai lyderiai ir vyriausybių nariai turi galimybę pristatyti žmogaus teisių politikos gaires bei aptarti žmogaus teisių pažeidimus. Lietuva yra pradėjusi kandidatavimo kampaniją, todėl šis ambicingas tikslas, leisiantis Lietuvai pasitempti prieš tarptautinę bendruomenę, gali tapti puikia galimybe įvairioms visuomenės grupėms vienytis keliant socialinius klausimus ir siekiant atkreipti politikos veikėjų dėmesį į žmogaus teisių darbotvarkės formavimo svarbą pirmiausia Lietuvoje.