Laikas permąstyti santykius su Kinija – remiantis ne gražiais mitais ir propaganda, o realistiniu Kinijos tikslų ir veikimo būdų įvertinimu. Siūlau Jums analitinį tekstą iš trijų dalių. Pirmojoje apžvelgiama Kinijos Liaudies Respublikos prievarta prieš savo piliečius, sekimo ir socialinės bei politinės kontrolės technologijos.
Rugpjūčio 23–iąją komunistinės Kinijos ambasada, pasitelkusi žvalgybos ir tėvynainių pajėgas, mėgino sužlugdyti solidarumo akciją su demokratiniu Honkongu ir nepriklausomos valstybės, ES ir NATO narės centrinėje Katedros aikštėje jautėsi vos ne šeimininkais.
Spalio 1–ąją Vilniuje suplanuota komunizmo Kinijoje 70–čiui skirta šventė, kilus viešam pasipiktinimui, buvo atšaukta – užsakyti fejerverkai taip ir nebuvo iššauti.
Šis kontrastas nusako per daugiau nei mėnesį įvykusį lūžį Lietuvos viešosios erdvės santykyje su Kinija. Kinija ir jos grėsmė liovėsi būti tabuizuota tema, kurią buvo stengiamasi tylomis apeiti, kad neduokdie nepakenktų santykiams su Kinija – arba apie tai kalbėdavo tik būrelis Tibeto šalininkų, kurių mažai kas klausydavo. Todėl dabar laikas ramiai pažvelgti į Kiniją ir jos politiką, kad galėtume pradėti rimtą diskusiją: o kokia turėtų būti Lietuvos valstybės politika komunistinės Kinijos atžvilgiu?
Septyniasdešimt prievartos metų
Kokia gi ta valstybė–jubiliatė, kuri į savo gimtadienio šventimą mėgino įvelti ir Lietuvos piliečius (o penki Seimo nariai net ir įsivėlė)?
Turbūt šioje vietoje dera priminti ir kitus du apvalius šios valstybės jubiliejus: lygiai prieš 60 metų Kinija okupavo Tibetą, o prieš 30 – pasiuntė tankus prieš taikius studentus, demonstruojančius Tiananmeno aikštėje.
Per septyniasdešimt gyvavimo metų Kinija sugebėjo nužudyti tarp 45 (pats minimaliausias skaičiavimas) ir 100 (viršutinė riba) milijonų savo piliečių. Dažniausiai nurodomas skaičius – apie 65 milijonus. Nužudytų. Savo piliečių. Ne karo metu, ne priešo nukautų.
Nužudytų sąmoningai – persekiojant ir žudant kitaminčius, klasinius priešus, lazdomis uždaužant inteligentiją, badu marinant „klasiniu požiūriu atsilikusius“ valstiečius, vykdant genocidą tautinių mažumų atžvilgiu, žudant ir kalėjime supūdant disidentus, vykdant vidinius partinius valymus, kulkosvaidžiu iššaudant taikius studentus, demonstravusius už demokratiją Tiananmenio aikštėje – ten pat, kur šių metų spalio 1–ąją vyko grandiozinis jubiliejinis karinis paradas. Per septyniasdešimt metų – beveik po milijoną kasmet.
Sakysite – „Tai istorija, nėra čia ko knaisiotis praeityje“?
Pirmiausia – Kinijos komunistinis režimas niekada nesigailėjo dėl nė vieno nužudytojo, nenubaudė nė vieno budelio, neatsiprašė nė vienos aukos artimųjų. Dar daugiau – Tiananmeno aikštės žudynių trisdešimtmečio išvakarėse aukštas Kinijos kariškis pareiškė, kad tai buvęs „teisingas sprendimas“. Kol neįvyko atsiribojimas, pasmerkimas ir teismas, nusikaltimai prieš žmoniškumą tebežioji kaip atvira žaizda.
Antra, nuožmi valstybinė prievarta anaiptol nėra vien praeitis. Šiuo metu Kinijos Liaudies Respublikos konclageriuose (dar vadinamuose „perauklėjimo stovyklomis“, o oficialiai eufemistiškai pavadintuose „profesinio ugdymo ir mokymo centrais“) kalinamas vienas milijonas uigurų – Kinijos šiaurės vakaruose, Sindziango (Xinjiang) regione gyvenančių tiurkiškai kalbančių musulmonų.
Okupuotame Tibete tebevykdoma etninio valymo ir nutautinimo politika, sąmoningai griaunant tradicinį tibetiečių gyvenimo būdą, draudžiant praktikuoti religiją, mokyti tibetiečių kalbos, užtvindant Tibetą kinų kolonistais. Tradicinės Tibeto šventovės griaunamos ir uždaromos, o tibetiečių tankiai gyvenami kvartalai ir gyvenvietės šluojami nuo žemės paviršiaus, pakeičiant juos tipiniais būstais, iškart apgyvendintais kinų kolonistais. Tibetiečių vaikai atplėšiami nuo šeimų, mokomi kiniškose mokyklose ir siunčiami į kitus Kinijos regionus, kad ten nutautėtų. Bet kokie pasipriešinimo ir protesto veiksmai, kuriuos kartkartėmis atlieka Tibeto budistai vienuoliai ir paprasti tibetiečiai, baudžiami nuožmia prievarta.
Prievartinio nutautinimo politika vykdoma ir prieš uigurus. Uigurų šeimoms priskiriami privalomi „globėjai“ iš komunistų Han kiniečių, kurie prižiūri, kad uigurai nepraktikuotų religijos ir negalėtų perduoti tautinės savimonės. Vaikai išsiunčiami mokytis į kitus Kinijos regionus kaip „kinifikacijos“ (sinicization) projekto dalis. Uigurų mečetės griaunamos arba paverčiamos Kinijos Komunistų partijos patalpomis. Uigurų miestuose vykdomas totalinis sekimas vaizdo kameromis, naudojant veidų atpažinimo programas ir nuožmiai baudžiant už bet kokį nepaklusimą komunistų nustatytoms drakoniškoms taisyklėms.
Jauni uigurai, ypač moterys, kaip ir persekiojamos Falun Gong religijos atstovai, grobiami organų persodinimui. Kaip atskleidė ilgai medžiagą rinkęs China Tribunal, vadovaujamas autoritetingo teisininko sero Geoffrey Nice, QC, paliudyta daug atvejų, kai jaunesni uigurai, Falun Gongo išpažinėjai ir politiniai kaliniai suėmus yra mediciniškai testuojami, o po kiek laiko dingsta be žinios – nužudomi. Jų organai – kepenys, inkstai, širdis, akių ragenos, kaulų čiulpai, netgi oda – parduodami persodinimui.
Religijų persekiojimas
Užsiminiau apie Falun Gong. Šios religijos, kaip ir radikalios protestantiškos krikščionių sektos Visagalio Dievo Bažnyčios (Church of Almighty God) sekėjai patiria ypač nuožmų persekiojimą – daugybė išpažinėjų įkalinta, aktyvesni religijos skleidėjai kankinami arba mirė kalėjime įtartinomis aplinkybėmis.
Persekiojimus patiria ne tik jie. Į valdžią atėjus dabartiniam Kinijos prezidentui Xi Jinpingui, sunuožmėjo visų religijų persekiojimas. Jau nekalbant apie tai, kad visi tikintieji verčiami jungtis į valdžios kontroliuojamas bažnyčias ir religines asociacijas (budistai – į Kinijos Budistų asociaciją, musulmonai – į Kinijos Islamo asociaciją, protestantai – į Triasmenį Patriotinį judėjimą, katalikai – į Kinijos Patriotinę katalikų asociaciją, kurią Vatikanas kontroversiškai ir netoliaregiškai pripažino 2018 m.).
Tačiau net ir šitų „valdiškų“ organizacijų nariai yra terorizuojami, verčiami „padovanoti“ savo pastatus Kinijos komunistų partijai (KKP), kryžiai ir kiti išoriniai religijos ženklai griaunami, Biblijos konfiskuojamos, o bažnyčiose vietoj Dekalogo liepiama iškabinti Xi Jinpingo pamokymus. Valdžios nepripažintų religinių judėjimų nariai apskritai neturi jokių teisių ir yra nuolat vykdoma atkakli kova su privačioje erdvėje gyvuojančiomis „namų bažnyčiomis“. Prezidentas Xi Jinpingas paskelbė visų religijų „kinifikacijos“ (sinicization) programą, reikalaudamas, kad jos turi būti „kiniškos savo orientacija“, o valdžia turinti „teikti religijoms aktyvų vadovavimą, kad jos galėtų prisitaikyti prie socialistinės visuomenės“.
Praktikoje tai reiškia visišką religijos praktikos kontrolę, sąžinės bei tikėjimo laisvės neigimą ir religijos autonomijos nuo komunistinės ideologijos atmetimą.
Totalinis sekimas
Totalinę valstybės kontrolę siekiama išplėsti ne tik į religijos sritį, bet ir į privatų gyvenimą: teisės į privatumą Kinijos komunistų partija nepripažįsta. Yra nemažai rašyta apie vadinamąją „socialinių kreditų“ sistemą, kuri, centralizuotai apdorodama registrų informaciją, vaizdo stebėjimo kamerų duomenis, skaitmenines operacijas ir kitus big data, leidžia kaupti duomenis apie įmonių bei asmenų elgesį ir paskirti sankcijas arba privilegijas už, atitinkamai, socialiai žalingą arba naudingą veikimą.
Nors šiuo metu sistema vystoma pirmiausia tam, kad būtų sukurtas juridinių asmenų patikimumo, kreditabilumo ir sąžiningumo registras, vis dėlto dvylika Kinijos miestų eksperimentuoja su socialinių kreditų taikymu asmenų kontrolei. Už socialiai žalingą elgesį (eismo taisyklių pažeidimus, šiukšlinimą arba baudų nemokėjimą) asmenims kol kas taikomos gan švelnios sankcijos – gėdinimas viešai iškabintuose ekranuose ir pan. Tačiau nekyla abejonių, kad tokią stebėjimo ir nuobaudų / paskatų sistemą galima lengvai adaptuoti politiniam sekimui.
Juoba kad prieš keletą metų Kinijos valdžia užsakė vystyti programinę įrangą, kuri leistų nustatyti „teroro pavojų“ keliančius asmenis remiantis jų profesine karjera, finansiniu elgesiu, vartojimo įpročiais, hobiais ir vaizdo stebėjimo kamerų duomenimis. Tokį algoritmą nesunkiai galima pritaikyti ir politinių disidentų „išskaičiavimui“ – ir galima spėti, jog tokio pobūdžio programinė įranga jau yra naudojama prieš uigurus.
Totalinio sekimo sistemos vystymui gali būti naudojamas ir duomenų apie piliečius bei įmones valdymo centralizavimas, kurį Kinijos valdžia yra užsibrėžusi užbaigti iki 2020 m. Centrinė duomenų bazė eventualiai turėtų sukaupti ir visų piliečių biometrinius duomenis. Visoje Kinijoje taip pat imami kraujo mėginiai nacionalinės DNR duomenų bazės sudarymui, tačiau šie duomenys ypač sparčiai renkami uigurų gyvenamame Sindziango regione, kur, kaip manoma, DNR duomenys gali būti naudojami vietos gyventojų sekimui ir galimų prievartinės organų donorystės aukų numatymui.
Šalia „socialinių kreditų“ eksperimentuojama ir su kitomis kontrolės formomis. Pavyzdžiui, „išmanaus saugumo gyventojų bendruomenių“ schema šiuo metu aprėpia dešimtis tūkstančių bendruomenių po visą šalį. Sukurta tariamai gyventojų saugumui užtikrinti, ji leidžia kaupti ir analizuoti biometrinius, elektroninius ir vaizdo įrašų duomenis, identifikuoti ieškomus asmenis, fiksuoti asmenų judėjimą, įpročius, bendravimo tinklus. Pasiekia duomenys apie tai, kad ši sekimo sistema naudojama suvaržyti privatumą bei apriboti judėjimo laisvę režimo oponentams ar persekiojamoms mažumoms.
2018 m. Kinijoje viešose vietose – nuo gatvių iki stadionų ir universitetų auditorijų – buvo pastatyta 200 milijonų vaizdo kamerų, aprūpintų naujausia veidų atpažinimo programine įranga, veikiančia dirbtinio intelekto pagrindu. Kaip tuomet teigta, ji skirta „besislapstančių nusikaltėlių paieškoms“. (Žadama, kad 2020 m. tokių kamerų jau bus 626 milijonai – arba po vieną kamerą dviems Kinijos gyventojams.)
Kol kas sekimo sistemos ir duomenų centralizavimas išskaidytas per daugelį projektų ir, atrodo, tebėra vystymo bei eksperimentavimo stadijoje. Tačiau juos apjungus į vieną veikiančią politinės ir socialinės kontrolės sistemą – ir, reikia prisiminti, Kinijos nevaržo tokie „supuvusių Vakarų prasimanymai“, kaip asmens duomenų apsauga – George’o Orwello aprašytas Didysis Brolis prieš ją atrodytų kaip Vingių Jonas. Jau dabar Kinijos vystomus projektus ekspertai įvardija kaip „ambicingiausią skaitmeninės socialinės kontrolės eksperimentą pasaulyje“.
Informacinės erdvės kontrolė
Šalia visuotinio asmenų sekimo dar reikia pridėti totalų istorijos klastojimą žiniasklaidoje ir švietimo sistemoje (pavyzdžiui, Tiananmeno žudynės yra orweliškai ištrintos iš istorijos), visuotinę kibernetinės erdvės kontrolę – pradedant „Didžiąja ugniasiene“ (Great Firewall), sistema, blokuojančia šimtus tūkstančių tinklapių, ir baigiant „Auksiniu skydu“ (Golden Shield), plataus internetinio stebėjimo sistema, bei „Didžiąja patranka“ (Great Cannon) – internetiniu įrankiu, skirtu užpulti „priešiškiems“ tinklapiams.
Kinijos cenzoriai gali suspenduoti vartotojų interneto ar socialinių tinklų paskyras, jeigu jie siunčia žinutes su įtartinais raktiniais žodžiais, pavyzdžiui, „Tiananmeno įvykiai“, „Taivano demokratija“ ar „Tibeto nepriklausomybė“. Vykdomo duomenų rinkimo mastas indikuoja, kad ilgalaikis tikslas yra surinkti informaciją apie visas operacijas – sandėrius, aplankytus tinklapius ir išsiųstas žinutes, – kurias atlieka visi 830 milijonų Kinijos interneto vartotojų. Galiausiai, gruodžio 1 d. įsigalios naujas įstatymas, reikalaujantis, kad piliečiai, norėdami įsigyti naują telefoną ar instaliuoti internetą, turi praeiti veido atpažinimo tekstą – taip esą siekiama „pagerinti interneto saugumą ir kovoti su terorizmu“.
Čia dar reikėtų pridėti, ką dauguma europiečių formaliai žino, bet dažnai pamiršta – kad Kinija yra vienos partijos valdoma totalitarinė valstybė, verčianti piliečius pripažinti oficialią komunizmo ideologiją. Kad Kinijos piliečiai neturi pamatinių žmogaus teisių, garantuojamų demokratinių valstybių konstitucijose – tokių, kaip teisė į asmens neliečiamybę, sąžinės laisvę, nuosavybės neliečiamumą, teisingą teismą ar teisę rinkti valdžią.
Kinija daug labiau, negu dabartinė Putino Rusija, primena Brežnevo ir Stalino Sovietų Sąjungą – kurią Ronaldas Reaganas, kaip žinia, buvo pavadinęs „Blogio imperija“ – ir net lenkia ją represijų mastu ir nuožmumu.
