Pozicija

2019.10.15 15:40

Domas Boguševičius. Jaunuolis civilizacijos užribyje

Domas Boguševičius, Vytauto Didžiojo universitetas, Academia cum laude2019.10.15 15:40

Man visada buvo artimas Apšvietos žmogaus supratimas, kad civilizacija – tai gerų manierų ir savikontrolės produktas. Veikiausiai Freudas pridėtų, kad taip pat ir didelės dalies mūsų psichikos problemų. Ir kaskart, kai imame kalbėti apie švietimo krizę, apima beveik primygtinis noras ją „perskaityti“ ne kaip konfliktą dėl atlyginimų ar statuso, bet pirmiausia kaip civilizacinių įtampų visumą, kurios epicentre – mokyklinio amžiaus jaunuolis. Ne iš didelės meilės ir rūpesčio vaikais, o elementariausiai mąstant apie mūsų kolektyvinę ateitį.

Iš karto dera pripažinti, kad bet koks kalbėjimas apie švietimą balansuoja tarp nieko reikšmingo apie šių dienų jauną žmogų nesakančių mokslo išvadų, kurios veikiau aptarnauja biurokratinį švietimo aparatą, ir atidžiu aplinkos stebėjimu bei savistaba grįsto mąstymo, kuris taikosi užduoti esminius klausimus apie žmogų mokykloje. Tačiau atsakyti į juos gali tik pasitelkdamas stebėtojo jautrumą, bet ne išsamius tyrimus. Vis dėlto šioje situacijoje vis tiek simpatizuoju empatiškam stebėtojui, nes, kaip kažkada jau esu išsitaręs kitomis aplinkybėmis, geras klausimas dažnai yra svarbesnis už atsakymą.

Stebint jaunuomenę skirtingose aplinkose (mokyklose, universitete ar tiesiog gatvėje), ne kartą yra aplankiusi mintis, kad ji iš esmės nėra bloga, tačiau kolektyvinis jos bruožas – aistros stoka. Stokojama aistros gyventi, stebėtis, klausti, ginčytis, ginti savo požiūrį ir svajoti apie teisingesnį pasaulį. Tarsi paaugliško maišto galimybė būtų mirusi anksčiau, nei atsitrenkė į gyvenimo pienovežį. O gal niekada ir nebuvo užsimezgusi?

Čia negaliu neprisiminti situacijos, kuomet prieš kokius ketverius metus savo penkiolikmečių mokinių paprašiau pasamprotauti, kam žmogui reikalingas išsilavinimas. Vyraujantys atsakymai priminė keturiasdešimtmečio (ir tai ne kiekvieno) pasaulio vaizdinį: išsilavinimas, įgytas reitingų viršūnėje esančioje aukštojoje mokykloje, gerai apmokamas darbas, didelis namas ir prabangus automobilis. Ir kad nebūtum nevykėlis „kaip bomžas“ (autentiškas kelių jaunuolių tekstas). Visa tik apie save ir nė žodžio apie supantį pasaulį. Tokiame pasaulyje geros manieros ir savikontrolė nebėra įrankis megzti socialinius saitus ir kurti pasaulį kaip savo svajonę. Civilizacijos elementai čia veikiau suprastini kaip įrankis savo asmeninei naudai realizuoti. Kaip kad studijų metais įvardijo Vytautas Kavolis – grynasis privatizmas.

Kitas kasdienybės įspūdis, kurį pasitaikė stebėti ir aptarti tiek su mokyklą baigiančia jaunuomene, tiek su jų mokytojais iš skirtingų Lietuvos mokyklų – tai akivaizdžiai mažėjantis įsimylėjėlių porelių skaičius. Kritikas sakytų, kad anokia čia problema (na, gal nebent demografinė). Dar kitas pasakytų, kad stebėtojas elementariausiai neatsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Tuo tarpu patys paaugliai situaciją irgi atpažįsta ir sieja su nesuvokiamą mastą pasiekusiu įnykimu į išmaniąsias technologijas ir jų siūlomas pramogas, pirmiausia – interneto socialinius tinklus (be galo ironiška technologiją, plečiančią asocialumo ribas, vadinti socialiniu tinklu).

Visgi tikėtina, kad negebėjimas megzti intymias draugystes (suprantant jas ne kaip erotizuotą trauką, bet pasitikėjimu grįstus bičiulystės ryšius) kyla ne iš įtraukios technologijos, bet iš savižinos ir nepasitikėjimo. Interneto tinklai, suteikę galimybę žmogui pačiam nuspręsti, kokią informaciją apie save jis nori viešinti, pabandė apsaugoti savo vartotojų privatumą, tačiau drauge leido susiformuoti simuliakrui, kuris yra tuo pačiu vardu pavadinto autoriaus kūrinys. Tam tikra prasme žmogui atsirado galimybė tapti dievu čia ir dabar, už tai sumokant savo žmoniškumo kainą.

Sąmoningai ar ne, bet interneto socialinių tinklų vartotojas atpažįsta save ir kitus kaip įvaizdį, kaip netikrą tvarinį. O jokia tikra, įsipareigojimu ir pasitikėjimu grįsta bičiulystė negali rastis tarp dviejų hologramų. Galiausiai pasiekiamas toks santykių lygmuo, apie kurį kažkuris klaviatūros genys yra parašęs: „kai sutinki gatvėje žmogų, kurį pažįsti tik kaip savo feisbuko kontaktą, nebežinai ką daryti – pasisveikinti ar palike'inti.“

Ir visgi būtų netikslu sakyti, kad šiandienos jaunuolis iš tiesų yra emociškai bekraujis, į asocialumą linkęs ir abejingas pasauliui. Vieną tikrą, autentišką, reikšmingą emociją pastebėti labai nesunku pamokose, gatvėje, kriminalinėse suvestinėse – pyktį, peraugantį į nevaldomą chamizmą ar fizinę išraišką – agresiją. Tiesa, norint užčiuopti šias jaunimo pykčio apraiškas tenka atsiriboti nuo viešojoje erdvėje beįsitvirtinančio stereotipo, kad pyktis ir smurtas yra vienakrypčiai, kur tik suaugusieji smurtauja prieš vaikus, vyrai prieš moteris ir niekaip kitaip (matyt, dėl to viename valdiškame pastate Kaune skirtingose jo pusėse veikė du, moterų ir vyrų, krizių centrai.)

Ir čia nesvarbi pykstančiojo socialinė, kultūrinė ar ekonominė aplinka. Nesvarbios nė aplinkybės: pažymio (ne realaus išsilavinimo – tik skaitinės išraiškos!), daiktų, dėmesio reikalavimas, elementari konkurencija ar kas kita. Pykčiu mėgaujamasi, jis su pasigardžiavimu demonstruojamas prieš bendraamžius ir vyresniuosius. Ir, liūdniausia, kad šis gimstantis ir bujojantis pyktis yra ne kūdikiškas žiaurumas, paženklintas tyrėjo smalsumo išnarstant sraigės kiautą, bet savitikslis, niekaip neartikuliuotas, laiku nedisciplinuotas destrukcijos impulsas, virstantis mielai demonstruojamu savo galios pojūčiu, didžiule jėga parbloškiančiu ir smurtautoją, ir jo aukas. Galiausiai, visuomenę.

Dažnas paauglišką pyktį ir smurtą yra linkęs „nurašyti“ hormonams ir socialinio statuso tarp bendraamžių kūrimui, yra ir sakančių, kad tai – begalinio socialinio ir/ar emocinio nesaugumo išraiška. Kaip ten bebūtų, dera nepamiršti, kad civilizacija randasi ne iš nevaržomos savirealizacijos, bet iš savidisciplinos, kuri leidžia žmogui tapti savimi neatimant tokios galimybės iš aplinkinių. Būtent šią švietimo sistemos dedamąją sėkmingai pametėme per pastarąjį trisdešimtmetį, nutarę, kad jei nebeturime ugdyti indoktrinuoto „blogio imperijos“ valdinio, tai galime neugdyti ir civilizuoto žmogaus apskritai.

Ir visgi, nepaisant visagalio pesimizmo, persmelkiančio švietimo bendruomenes, džiugina vienas kitas jaunuolis, šeimos ir mokytojų išugdytas ar bent turintis potencialą būti ugdomas taip, kad matytų save kitų žmonių draugėje, nestokotų empatijos ir išsilavinimo prasmės pojūčio, bendrojo gėrio suvokimo, leistų išsaugoti viltį, kad auganti karta grįš iš civilizacijos užribio į jos kūrimą. Bet tai jau tema optimistiniam rašiniui.