Pozicija

2019.10.10 16:15

Algirdas Žiedas. Kai socialdemokratų lyderystė pradeda bėgti per kraštus

Algirdas Žiedas, Aušros Maldeikienės padėjėjas EP2019.10.10 16:15

Nuo 2016 iki 2019 metų teko dirbti europarlamentaro, buvusio socialdemokratų kandidato į prezidentus, Zigmanto Balčyčio padėjėju. Būnant Briuselyje atsirado aktyvi, bet neoficiali socialdemokratų grupė, tad natūraliai gimė idėja atidaryti LSDP Briuselio skyrių. Žinoma, skyriaus mums atidaryti niekas neleido, tačiau buvo pasiūlyta įsteigti Vilniaus poskyrį Briuselyje. Socialdemokratų partijos nariu buvau nuo 2014–ųjų metų pabaigos. Ar bent man taip atrodė.

Pradėjęs persirašymo procesą sužinojau, jog esu apskritai išbrauktas iš savo partijos Šiaulių skyriaus sąrašo. Be jokio pranešimo, be jokio įspėjimo, be jokios įvardintos priežasties. Situacija nepasikeitė ir paskambinus į LSDP centrinę būstinę. Net ir susisiekus su LSDP sekretoriumi Linu Jonausku neišgirdau jokio paaiškinimo.

Galiausiai, atidžiau paskaitęs mūsų statutą, pats priėjau išvados, jog, matyt, buvau išbrauktas iš skyriaus sąrašų dėl to, kad išvykau į užsienį. Dirbti pas socialdemokratų kandidatą į prezidentus. Būdamas socialdemokratų partijos nariu Europos Parlamente. Į miestą, kuriame nėra socialdemokratų skyriaus, į kurį galėčiau persirašyti, kurį kaip tik su kolegomis ir sugalvojome sukurti.

Dabar Gintautas Paluckas deklaruoja, jog lyderių klausimas „jau yra išspręstas“ – suprask, Vytenis Andriukaitis, vienas turbūt istoriškai svarbiausių socialdemokratų partijos narių, dabar dar ir su eurokomisaro patirtimi, neįsiteks partijoje, kurioje jau yra kažkokia tai mistinė lyderystė. Tokia perteklinė lyderystė, kuriai nepavyko nei Vilniaus savivaldos, nei Vilniaus mero rinkimuose, nei netgi istoriškai didelį socialdemokratų palaikymą turinčioje Žirmūnų apygardoje.

Visai kitokį požiūrį Gintautas Paluckas pademonstravo Šiaulių skyriuje, kur visą eilę metų besitęsiantys Šiaulių socialdemokratų skyriaus pirmininko E. Žakario skandalai, savo šeimos ir artimojo rato bičiulių protegavimas, ir netgi atviras nepotizmas lėmė tai, kad apie trečdalį skyriaus narių paliko partiją nebeapsikentę neteisybės.

Žinoma, tai įvyko tik po to, kai buvo patikėta šiuo mistiniu Gintauto Palucko atsinaujinimu, tačiau netrukus po to, kai jis buvo išrinktas pirmininku ir perėmė partijos vairą – už jį patį agituojantys partijos nariai jau pasidarė nebereikalingi. Šitos istorijos finalas buvo toks, kad socialdemokratai Šiaulius iš esmės prarado. Pirmiausiai praradę beveik visą Šiaulių skyriaus darbingą jaunimą, kurio didžiausia klaida buvo patikėjimas Gintautu Palucku.

Akivaizdu, kad ir patiems socialdemokratams yra suvokiamas jų pačios reakcijos absurdas, gal todėl žiniasklaida tokias citatas kaip pastaroji „bet kai tu, žmogau, penkerius metus sėdėjai su 20 tūkstančių eurų alga, o partija čia arė rinkimuose, tai turėk tu sąžinės ir mesijo čia nevaidink. Mesijų čia dabar yra, o naujų atsiradimas tik sudarys sąlygas politikoje reikštis radikalams“ turi pateikti kaip „įtakingo socialdemokrato mintis.“

Todėl šiandien, kai tenka klausytis G. Palucko kalbų apie atsinaujinimą, džiaugsmus prie partijos neva prisijungiant įvairiems aukšto rango statutiniams pareigūnams ir deklaruojamus planus „susigrąžinti miestus“ – būtų pravartu socialdemokratų partijos pirmininkui priminti, kad šita išspręsta perteklinė lyderystė taip pat suvaidino svarbų vaidmenį prarandant tuos miestus.

Su tokia pirmininkavimo pradžia atvirai spjaudyti vienam ryškiausių ir etiškiausių partijos lyderių, lai ir dėl formalumų partijai nebepriklausančiam, neatrodo nei protinga, nei moralu, nei kvepia lyderyste.