Pozicija

2019.10.03 17:56

Artūras Žukauskas. Būti konkurencingais pigumo sąskaita jau mokame, laikas atlikti svarbesnius namų darbus

Artūras Žukauskas, profesorius, Vilniaus universiteto rektorius2019.10.03 17:56

Šiandien Lietuva yra įstrigusi žemos ir vidutinės pridėtinės vertės ekonomikos spąstuose. Ir nors tai ne paslaptis, didžioji dalis visuomenės ir politikų vis dar linkę vertinti verslą pagal sukuriamos vertės apimtis. Tačiau, jeigu paskaičiuotume, kokia sukuriamos vertės dalis tenka vienam darbuotojui konkrečiame versle, dažnai būtume priversti pasidėti savo rožinius akinius į šalį.

Būti konkurencingais pigumo sąskaita jau mokame, tačiau norint sukurti gerovės valstybę, būtina ugdyti kuo daugiau žmonių gebančių kurti aukštą pridėtinę vertę (nereikėtų pamiršti, kad aukštą ekonominę vertę galima kurti tik aplinkoje, kurioje lygiagrečiai kuriama ir aukšta kultūrinė bei socialinė vertė).

Šios problemos sprendimas slypi švietime, o ypač – universitetinėse studijose, kurias baigusieji turėtų reikšmingiausiai prisidėti prie ekonominės, socialinės ir kultūrinės gerovės kūrimo. Vienas iš namų darbų, kurį turėtumėm atlikti spręsdami šią problemą – skatinti aukštojo mokslo tarptautiškumą, įveikti jį varžančius mitus.

Aukštojo mokslo tarptautiškumas nėra sudėtingas burtažodis. Studijas ir mokslą tarptautišku galima laikyti tada, kai universitetas vykdo tarptautinius „protų mainus“. Toks aukštasis mokslas pritraukia reikšmingą skaičių studentų, dėstytojų ir mokslininkų iš užsienio, todėl universitetas tampa svarbiu dalyviu tarptautinėje erdvėje. Galbūt skambės paradoksaliai, tačiau būtent tarptautiškai veikti gebantys universitetai gali geriausiai užtikrinti nacionalinius šalies interesus, kurie šiandien yra neatsiejami nuo valstybės gebėjimo „žaisti tarptautinėje lygoje“.

Paradoksalu, kad viduramžiais Lietuvos aukštasis mokslas buvo gerokai tarptautiškesnis negu dabar. Tuo metu Vilniaus universitete studijavo daugybė studentų iš kitų valstybių, ženkli dalis dėstytojų buvo užsieniečiai. Vėliau už geležinės uždangos slypėjusi Sovietų Sąjungos sistema užvėrė duris ir aukštojo mokslo tarptautiškumui. Vakaruose universitetai išliko atviri, o mūsų judėjimas buvo suvaržytas. Tai tapo vienu esminių veiksnių, sustabdžiusių Lietuvos pažangą.

Taigi, atrodytų gerosios viduramžių patirties turime, savo netolimos praeities bėdas suprantame, esame patrauklūs užsienio dėstytojams, studentams – tai kur stringame? Esminės priežastys, stabdančios mūsų judėjimą aukštojo mokslo tarptautiškumo link, yra finansavimo trūkumas ir nepagrįstas baimes sėjantys mitai. Abu šie dalykai yra tarpusavyje persipynę: jeigu nebūtų mitų, atsirastų supratimas apie tarptautiško mokslo vertę, o tuomet – ir lėšos.

Kone jautriausias reakcijas kelia mitas, kad aukštojo mokslo tarptautinimas yra tiesioginis skatinimas emigruoti protams. Kadangi tarptautiško mokslo pagrindu yra vykdomi tarptautiniai mainai – studentai, dėstytojai ir mokslininkai yra taip pat kviečiami įgyti patirties užsienio universitetuose. Ir taip, dalis išvykstančių studijuoti į svečią šalį gali ten likti ilgam ar net visam likusiam gyvenimui. Tačiau, akivaizdu, kad kuomet universiteto tarptautinė veikla pasibaigia ties „mainais“, šie tampa vienakrypčiu protų nuotėkiu, iškreipdami pačią mainų sąvoką. Norint, kad tarptautiniai mainai būtų visaverčiai ir vyktų abiem kryptimis, universitetas privalo turėti ką pasiūlyti tiek užsienio studentams, tiek užsienio dėstytojams ir mokslininkams, tarp jų – ir užsienyje patirties įgijusiems Lietuvos piliečiams. Pastarųjų žinios ir kompetencijos yra ypač paklausios Lietuvoje ir reikšmingai prisideda prie mūsų šalyje kuriamos ekonominės, socialinės ir kultūrinės vertės.

Antrasis mitas yra apie tai, kad Lietuvai eksportuoti išsilavinimą į užsienio valstybes yra nenaudinga. Išties, Lietuvos kultūrinis ir politinis patrauklumas, taip pat aukštojo mokslo kokybės ir kainos santykis sukūrė paskatas talentingiems kitų valstybių piliečiams siekti aukštojo išsilavinimo būtent čia. Viena vertus, iš pirmo žvilgsnio gali būti sunku suprasti, kaip užsienio studentai įgydami aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje ir grįždami namo, gali kurti vertę Lietuvai. Atsakant į šį klausimą, turime suvokti, kad konkurencija tarptautinėje aukšto mokslo arenoje sukuria stiprias paskatas nuolat tobulėti – kelti dėstytojų kvalifikaciją, atnaujinti mokslo, studijų ir socialinę infrastruktūrą.

Kitas dalykas yra tas, kad mūsų studentai, studijuodami kartu su užsienio studentais, yra ugdomi tarptautiškoje aplinkoje. Tokioje erdvėje ugdomi tarpkultūriniai įgūdžiai, mezgami tarptautiniai ryšiai, skatinamas daugiakalbiškumas, keičiamasi idėjomis, išauga absolventų gebėjimas veikti globaliai. Kita vertus, ne visi užsienio talentai grįžta namo po studijų Lietuvoje. Dalis jų lieka čia ir prisideda prie gerovės kūrimo mūsų valstybėje. Taigi studijų tarptautinimas padeda mums konkuruoti globalioje talentų rinkoje – svarbiausioje iš visų rinkų.

Dar viena nepasverta baimė – tariamas nacionalinio tapatumo praradimas. Mąstymas, kad aukštojo mokslo tarptautiškumas kelia grėsmę tautiniam savitumui, turi būti perorientuojamas, įžvelgiant galimybę plačiau supažindinti tarptautinę bendruomenę su šalies kalba ir kultūra. Turime atsikratyti įsivaizdavimo, kad mūsų kalbą ir kultūrą esą būtina „ginti“ nuo užsienio įtakos. Niekas labiau neprisideda prie užmaršties ir nykimo kaip uždarumas, kai tuo tarpu žinoma, kad geriausia gynyba yra puolimas. Tarptautiškumo skatinimas, atsivėrimas pasauliui per mokslą ir studijas demokratijos ir įvairovės vertės supratimo sąlygomis, mums ne tik nekelia grėsmės ištirpti homogeniškos Europos įvaizdyje, bet ir atveria galimybės išplėsti mūsų tautinio savitumo ribas už savo valstybės ribų. Tai reiškia, jog aukštojo mokslo tarptautiškumas leidžia Lietuvai būti pastebėta ir prisidėti prie vienos svarbiausių Europos vertybių – jos daugiakultūriškumo ir daugiakalbiškumo – puoselėjimo.

Nusikračius stabdančių mitų galima būtų pamatyti tikrąją tarptautiškumo vertę. Jeigu mūsų universitetuose būtų reikšminga, bet neužgožianti dalis tiek užsienio studentų, tiek dėstytojų – apie 25 procentai – aukštasis mokslas maksimaliai efektyviai realizuotų nacionalinę misiją. Jos esmė yra ta, kad studentai, baigę studijas tarptautinėje aplinkoje, tampa labiau konkurencingais pasaulyje. Šių studentų mąstymas, požiūriai ir pasaulio suvokimas yra platesnis. Tokie žmonės yra imlesni ir kūrybiškesni, jie tampa pagrindine konkurencingos ekonomikos, socialinės sferos ir kultūros plėtros varomąja jėga. Tai reiškia, jog aukštojo mokslo tarptautiškumas prisideda ne tik prie universitetų, bet ir prie valstybės sėkmės.

Šiandien aukštosios mokyklos ieško naujų galimybių tarptautiniam bendradarbiavimui. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas su universitetais iš Ispanijos, Austrijos, Vokietijos, Italijos, Norvegijos ir Prancūzijos įkūrė Europos aljansą ARQUS, kuriuo siekiama aktyvinti universitetų dalijimąsi gerąja praktika vykdant mokslinę veiklą, organizuojant studijas ir dalyvaujant įvairiuose socialiniuose projektuose. Panašių aljansų dalyviais jau tapo ir Kauno technologijos universitetas bei Klaipėdos universitetas. Ir nors tai yra itin didelis žingsnis tarptautiškumo link, ne tik pačios aukštojo mokslo įstaigos, bet ir valstybės politika turėtų būti orientuota į mokslo ir studijų tarptautiškumo skatinimą.