Pozicija

2019.10.03 11:28

Vytautas Mitalas. Etatinis įvestas: ar tai viskas, ką reikėjo pakeisti švietime?

Vytautas Mitalas, Vilniaus miesto vicemeras, Laisvės partijos narys2019.10.03 11:28

Nacionaliniai švietimo profesionalai Seime ir Vyriausybėje vėl sveikins mokytojus su jų amato diena. Ta proga iš tribūnų aidės naujai seni pažadai bei siūlymai mokytojo darbą paversti prestižiniu jei ne kitąmet, tai bent jau iki 2025-ųjų. Visi jie bus mažų mažiausiai gražūs, kai kurie gal net teisingi. Deja, bėda ta, kad švietimo, o ir daug kitų strategijų Lietuvoje yra suvokiamos tik per žmogiškųjų išteklių ir finansų valdymo prizmę, o net ir sprendžiant vien pastaruosius klausimus pergalių nėra daug.

Būkime atviri – valstiečių priimtų pokyčių švietime rezultatai tėra minimalūs, dažnai kosmetiniai pinigų srautų dėliojimai iš vienaip pavadintų buhalterinių lentelių į šiek tiek kitaip pavadintas. Etatinis mokytojo darbo apmokėjimas esmės juk nepakeitė ir prestižo mokytojo profesijai nei sugrąžino, nei sugrąžins iki idėjos Lietuvai formate nubrėžtų 2025-ųjų.

Jo įvedimas buvo skubotas, prastai apgalvotas žingsnis, kuris sukėlė sumaištį, streikus ir iš dalies švietimo ministrės atstatydinimą. Dėl etatinio apmokėjimo nuvertėjo kontaktinės mokytojo valandos su mokiniais didelėse klasėse, jie buvo priversti prasimanyti gudrias schemas, kaip užsipildyti savo etatą įrodinėdami būtus ir nebūtus darbus. Tai žeminantis, mokytojo profesiją subiurokratinantis procesas.

Prezidentas Gitanas Nausėda kviečia politines partijas susitarti dėl nacionalinės švietimo politikos. Neaišku, kiek toks susitarimas realus likus metams iki Seimo rinkimų, tačiau iš kitos pusės taktinių politinių manevrų ir kapstymosi smėlio dėžėje laikas Lietuvai jau praėjo. Pafrontės valstybei negalima delsti ne tik dėl kariuomenės pajėgumų vystymo, bet ir dėl ambicingos švietimo politikos, nes būtent ji atsakinga už laisvę suvokiančių ir norinčių ją ginti žmonių ugdymą.

Lėšų mokytojams klausimas svarbus ir savaime suprantamas. Jei finansavimas bus didinamas, kad ir naudojantis etatiniu modeliu, tai bus vis šis tas. Tačiau jau du metus viešoje erdvėje kalbame tik apie etatinį apmokėjimą, bet tai juk neapima visų sisteminių pokyčių, kurie yra būtini Lietuvos švietimui.

Pirmiausia šiandien mokyklose trūksta ne tik mokytojų ir ne tik jų atlyginimai vargani, tačiau lygiai taip pat reikia ir švietimo pagalbos specialistų – logopedų, psichologų, mokytojo padėjėjų, socialinių ir specialiųjų pedagogų. Vien Vilniaus miesto mokyklose ir darželiuose švelniausiais apskaičiavimais vasaros pabaigoje trūko bent 400 tokių specialistų.

Šiandien mažai kas ginčijasi, kad XXI a. mokykla nėra industrinei visuomenei aptarnauti sukurtas fabrikas – ji daug labiau turi atsižvelgti į mokinių individualų tobulėjimą. Juk yra gabių vaikų, kuriuos iš mokymosi devintukais, galima pastūmėti į olimpiadininkus ir jaunuosius išradėjus, o kitiems vaikams tiek pat pastangų prireiks tam, kad dalykus suprastų septynetui, tačiau tiek su vienais, tiek su kitais reikia dirbti. Be to, šiais laikais vis geriau suprantame, kad daugybė vaikų turi specialiųjų poreikių, kad jiems įmanoma padėti ir kad tai ne nuosprendis.

Lyginant su kitomis pasaulio šalimis, nesame dideli gyventojų skaičiumi, todėl neturime privilegijos švaistyti savo žmonių. Privalome pasirūpinti jais visais ir realiai galime tai padaryti sukurdami prieinamą švietimo sistemą, tačiau tam būtina deramai investuoti į papildomą pedagoginio personalo paruošimą mokyklose. Jo šiandien labai trūksta, o, kol trūksta, tol veltui švaistome savo vaikus ir jų talentus.

Antra, daug kalbėdami apie mokytojų atlyginimus kartais pamirštame, kad ne vien atlygis lemia pasitenkinimą darbu. Viena mokytoja man yra pasakiusi, kad kartais dėl visuomenės spaudimo ir nepalankios atmosferos darbe ji pasijaučia tarytum vienišiausios profesijos atstovė. Galimybė dirbti oriai ir jausti kolegų, visos mokyklos bendruomenės, o kartu ir švietimo vadovų palaikymą yra labai svarbi ir neturi būti paliekama kaip nereikšmingas papildinys. Dabar gi mokytojų galimybės patiems rinktis mokymo metodus, taikyti gerąsias praktikas apribotos įvairiais nebūtinais biurokratiniais dokumentais, aprašais ir ataskaitomis.

„Vilmorus“ apklausos rodo didelį visuomenės pasitikėjimą ugniagesiais-gelbėtojais, tačiau švietimu ir mokytojais pasitikima gerokai mažiau. Ne tik tėvai, bet ir mes, politikai, nuolat reikalaujame iš mokytojų dėl ko nors pasiteisinti, nuolat kaip nors juos suvaržyti. Natūralu, kad taip ne tik atbaidome nuo mokyklų talentingus potencialius mokytojus, bet ir bukiname tuos, kurie jau moko ir ilgainiui neapsikentę nuolatinio biurokratizmo ima rezignuoti arba savo nepasitenkinimą išlieja ant vaikų.

Trečia, gyvename naujos technologinės revoliucijos aušroje, o galbūt jau ir jos vyksme tik dar patys to gerai nesuprantame. Visgi iš kitos pusės jau gerus kelis šimtus metų pasaulio istorijoje tvirtai laikosi tendencija, kad geriausiai sekasi toms valstybėms, kurios yra technologiškai labiausiai išsivysčiusios.

Kaip mes regime savo ir savo vaikų ateitį? Ar eksportuosime periferinius ir pusiau periferinius produktus, kaip baldai bei drabužiai, o turtingiausių verslininkų viršūnėse vyraus prekybininkų ir transporto kompanijos, ar visgi ateitį matysime naujų sudėtingų, aukštą pridėtinę vertę kuriančių technologijų ir idėjų sektoriaus kūrime?

Jei renkamės antrąjį variantą, tai mums iš esmės reikia peržiūrėti mokyklų ugdymo programas ir jas gerokai atnaujinti. Pavyzdžiui, kiek moksleivių realiai supranta, kaip dirba įmonės, kaip funkcionuoja pensijų sistema, sveikatos draudimas, kokius mokesčius moka verslas ir darbuotojai, kokią tai turi reikšmę valstybės, įmonės ir žmogaus sprendimams? Mažai kalbama apie skaitmeninį meistriškumą programavimo, robotikos, naujų dizaino galimybių ir fake news eroje. Šiandien daugelį šių dalykų paliekame tiesiog savieigai.

Bet klestinčiai valstybei svarbios ne tik technologinės-ūkinės kompetencijos. Jos turi susijungti su mokinių gebėjimais atpažinti ir suprasti idėjų sistemas, skirtingus politinius, ekonominius ir technologinius sprendimus grindžiančias moralines prielaidas. Tam reikia giliau ir dar mokykloje studijuoti filosofiją, psichologiją ir idėjų istoriją.

„Sapiens“ ir „Homo Deus“ parašęs Yuvalis Hararis teigia, kad vienas iš didžiausių ateityje laukiančių pavojų – žmogui kylanti grėsmė prarasti savo laisvę ir savarankiškumą, kai visus sprendimus geriau už jį patį jam pasiūlys algoritmai, tačiau reklamų, socialinio spaudimo ir socialinių tinklų forma tai egzistuoja jau šiandien. Tam, kad užbėgtume šiai grėsmei už akių ir iš tikrųjų sudarytume prielaidas augti laisvoms bei savarankiškoms asmenybėms, turime peržiūrėti ugdymo turinį kartu suprasdami, kad jis negali būti grįstas vien tik naujomis technologijomis ir pedagoginiais žaidimais – nei klasikinės darbo etikos, nei mokėjimo mokytis visą gyvenimą nauja pramonės revoliucija artimiausiu metu dar neatšauks.

Galiausiai nereikia apsigauti: nors radikalūs nacionalistai gąsdina globalizmo siekiais ištirpdyti pasaulio tautas, tikrajame pasaulyje jokio Briuselio, Vašingtono ar masonų sąmokslo prieš tautines valstybes nėra. Kaip tik priešingai – jau dabar jos net Vakarų pasaulio viduje viena su kita nuožmiai konkuruoja dėl naujų technologijų, idėjų, protų. Nuo mūsų švietimo politikos sumano priklausys, kaip mums visa tai baigsis.