Kaip galvojate, ar galima įtikinti mūsų ES kaimynus ir kitas ES šalis, kad jos solidariai prisijungtų prie Lietuvos pozicijos, nepirkti elektros iš Astravo, remiantis nacionalinės grėsmės kriterijumi? Turbūt, kažkur esate girdėję, ar patys įtikėję, kad tai mums ne pagal galias?
Yra žinoma, kad URM vadovybė, nuo 2017 m. metų, kai priimtas įstatymas, nė karto, kartoju – nė karto – nedavė tokios instrukcijos ambasadoms, nes URM vadovybė netiki šio įstatymo įgyvendinimu. Pats tą girdėjau iš jų.
Todėl savaitgalio susitikime su Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentų Europos komitetų pirmininkais, kartu su G.Kirkilu paklausėme, ar jie prisijungtų prie solidarumo deklaracijos su Lietuva. Mūsų kolegos baltai iš esmės patvirtino tokią galimybę, pareiškę pastabą, kad iš Lietuvos diplomatijos labai stinga pastangų ieškoti įtakingų draugų, kurie yra su Lietuva ir ją supranta. Manau, kadpasirašysime susitarimąsekančiame susitikime Berlyne, kur galbūt prisijungs ir vokiečiai. Na, o Lenkijos delegacija, pasiskambinusi į Varšuvą, iškart pasirašė šį dokumentą ir pažadėjo paramą, kalbantis su kitomis šalimis.
Taigi turime pirmą oficialų politinį dokumentą, kad Lenkija „solidarizuodamasi su Lietuva, mano, kad regiono ir ES valstybės neturėtų prekiauti elektros energija iš atominės elektrinės, kuri bent vienai iš ES šalių kelia grėsmę tautos išlikimui“.
Įtinkinti draugus, pasirodo, nėra taip sunku. Tada dar vienas klausimas L. Linkevičiui ir viceministrui A. Zananavičiui: kodėl nėra tokių deklaracijų iki šiol, kodėl Lietuva iki šiol neįtraukė šio klausimo į ES darbotvarkę? Ar čia iš viso įmanomas koks nors pasiteisinimas?
Ir kodėl nevykdoma prezidento G.Nausėdos aiškiai išsakyta pozicija: „Siekti ES lygiu apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, taip pat ir užtikrinant, kad nebūtų perkama jose pagaminta elektros energija“.
Mes visi suprantame, kad tik Astravo izoliacija ES lygiu bus efektyvus metodas neleisti eksploatuoti nesaugios atominės elektrinės.
