Lietuvos bėda ta, kad mūsų praeitis mums rūpi labiau, negu mūsų ateitis. Visos vasaros mėnesių aistros virė dėl lentelių ir paminklų – taip, tai opu, taip, istorija yra svarbi, nesiginčiju, taip, vieši atminimo ženklai išreiškia visuomenės gilumines nuostatas ir formuoja (beje, ne itin reikšmingai formuoja) jaunosios kartos vertybes, – bet vis dėlto tai yra praeities žymės.
Apie ateitį (kaip ir dabartį), ką vienas ar kitas sprendimas reiškia mūsų būsimam visuomenės gyvenimui, toje diskusijoje kalbama beveik visai nebuvo. Visi klausimai buvo apie praeities vertinimą, apie tai, kas kaltas, kas – nekaltas, kas savo kaltę išpirko, o kieno kaltės neišperkamos.
Visiškai panašiai, tik dar primityviau, nutiko su Vėlinėmis. Nesupraskit neteisingai: man gražios Vėlinių tradicijos ir aš jas miniu. Ir tam man nereikia papildomos nedarbo dienos, nes katalikui Vėlinių mirusiųjų pagerbimas trunka visą oktavą, aštuonias dienas – užtektinai laiko aplankyti artimųjų kapus.
Tuo metu Seime buvo prikalbėta visokių nesąmonių: kad įvedus dar vieną nedarbo dieną, ant kapų parskris emigrantai, kad „mes tuo ir skiriamės nuo kitų tautų, kad turime ypatingą savo ryšį su savo mirusiais artimaisiais, ir neatsitiktinai mes tame ryšyje kartais randame ir savo ramybę“, kad jeigu nepaskelbsime Vėlinių švente, „mes kaip tauta neilgai ir išliksime“.
Brrr – ne dėl Vėlinių, bet dėl šitokio praeities egzaltavimo. Nemarusis Bronius Br. galiausiai viską apibendrino mesteldamas: „Žmonės ir taip prastai gyvena, nors tegul tas dienas nuvažiuoja, aplanko savo gimines, kapus ir visa kita.“ Varguoliai. Tegu bent ant kapų nuvažiuoja – vis prajovas: turbūt taip reikėjo šitą suprasti. Tegu pasidžiaugia kapeliais, nes vis tiek jokios ateities jiems nėra.
Na, ir Baltijos kelias. Mes jį padarėm tautiniu atsiminimų–pageidavimų koncertu, kur visi nostalgiškai dalinsimės reminiscencijomis: kurioje kelio Vilnius–Panevėžys atkarpoje stovėjome; kokios spalvos „Žiguliukas“ ar „Moskvičius“ mus atvežė; kaip po to mes, penkiamečiai, pakylėtai jautėmės (šaržuoju ir meluoju: man buvo 16, niekas manęs niekur nevežė, buvau žmonių gumule prie Katedros.)
Esmė, kurią noriu pasakyti, štai kokia: liūdna, kad Baltijos kelią mes matome vien tik kaip nostalgijos nuspalvintą praeities paveikslą, palydimą ašaringų atsidūksėjimų: „O kokie mes tada buvom vieningi! Ne tai, kaip dabar...“ (dėl tos tautos vienybės, beje, – tai įsikalbėtas gražus melas. Baltijos kelyje dalyvavo max. 800 tūkstančių lietuvių, tai nė ketvirčio tuometinės Lietuvos gyventojų netempia. Jie ir buvo tarpusavyje vieningi, bet ne visa visuomenė.) Šiandien Baltijos kelias mums yra nieko daugiau, tik istorija.
„O kaip kitaip gali būti? O kas dar Baltijos kelias gali būti, jei ne istorija?“ – įsivaizduoju klausiant. Tai va, šiandien yra ištisi milijonai žmonių, kuriems Baltijos kelias yra ne tolima nostalgiška istorija, o gyvas ir telkiantis kovos už laisvę simbolis. Toks pat paveikus, kaip kad kairuoliams – banditas Che Guevara ant maikučių, tik kiečiau. Nes Baltijos kelią simboliu pasirinko ne kokie minkštakiaučiai leftistai, o Honkongo demokratai, kurie Baltijos kelią kaip vėliavą iškėlė prieš kulkosvaidžiais grasinančių komunistinio Kinijos Mordoro orkų ordas.
Tai žmonės, kurie, kai komunistinė policija pradėjo juos vaikyti guminėmis kulkomis ir ašarinėmis lazdomis, galiausiai užsiundė ant jų su lazdomis mafiją – Honkongo triadas – jie tik pradėjo dvigubai gausiau eiti į mitingus. Kai karinio Honkongo garnizono vadas pagrasino susidoroti ginklu, jie tik eidami į mitingus paliko namuose vaikus ir suintensyvino protestus.
Thirty years after 2 million people formed a 600km human chain, linking Estonia, Latvia & Lithuania, Hong Kongers are planning to recreate the Baltic Way this Friday night with the Hong Kong Way, totalling ~32km. https://t.co/joj7QM5Ixe pic.twitter.com/XYC07iHK1T
— Mary Hui (@maryhui) August 19, 2019
Tai va, Honkonge per Juodojo kaspino dieną – rugpjūčio 23–iąją – vyks Honkongo kelio akcija, kuri, tikėtina, sutrauks milijoną, o gal ir du, žmonių (tiek jų dalyvavo ankstesnėse protesto akcijose). Jos organizatoriai kviečia žmones į Honkongo kelią platindami plakatus apie „Baltijos kelio metines“, o vienas iš oficialių akcijos grotažymių (hashtagų) – #BalticWay30.
Tie drąsūs žmonės kitoje pasaulio pusėje jau daugiau kaip du mėnesius niekaip nesutinka kapituliuoti prieš žvėrišką komunistinės Kinijos galybę ir tyliai žengti į totalitarinę vergovę bei pasaulio užmarštį. Ir štai tiems honkongiečiams mes, mūsų Baltijos kelias, yra įkvėpimas ir taikios kovos už laisvę pavyzdys. Mūsų istorinė nuotrauka su lietuviška trispalve ir besišypsančiais sukibusiais rankomis žmonėmis tampa jiems ikoniniu demokratinio pasipriešinimo vaizdiniu.
Ir tai ne pirmas toks atvejis istorijoje, kai Baltijos kelio idėjos ir vaizdiniai tapo kitų tautų kovos už laisvę dalimi. Prieš 15 metų, 2004 m. vasario 28 d., du milijonai žmonių Taivane susijungė į 500 kilometrų ilgio gyvą grandinę, nusidriekusią nuo šiauriausio salos taško iki paties piečiausio, protestuodami prieš komunistinės Kinijos grasinimus karo jėga prisijungti Taivaną ir deklaruodami nepriklausomybės siekį. Vėlgi, įkvėpimas šiai akcijai buvo tas pats – Baltijos kelias, kuris pasauliui yra sukoncentruotas mūsų Sąjūdžio ir mūsų išsilaisvinimo iš Sovietijos vaizdinys.
Vien per šiuos du pavyzdžius (buvo dar ir katalonai, berods, 2013–iaisiais metais) matyti, kad Baltijos kelias, be savo tiesioginio rezonanso 1989–aisiais, yra tapęs aktualiu 23 milijonams taivaniečių ir tampa svarbiu 7 milijonams Honkongo gyventojų. Aišku, šiek tiek juokinga šiame kontekste kalbėti apie skaičius, tačiau pasakykite, koks dar Lietuvos simbolis yra nuskambėjęs taip, kad pasiektų tokią auditoriją?
Kitaip tariant: Baltijos kelias yra vienas reikšmingiausių Lietuvos (ir Latvijos, ir Estijos) įnašų į laisvojo pasaulio kultūrą, į kovos už laisvę ir demokratiją tradiciją, į visą laisvos visuomenės simbolių ir vaizdinių lobyną ne tik Vakaruose, bet ir visame pasaulyje. Tai gyvybingas, aktualus simbolis, kuris galėtų tapti ir mūsų įvaizdžio dalimi pasaulyje, ir mūsų kūrybiškos, pozityvios savivokos dalimi žvelgiant į ateitį.
O ką mes su juo padarėme? Nesibaigiantį prisiminimų vakarą, nostalgijos orgiją.
Ir taip atsitiko – ir su visais mūsų istorinės patirties epizodais atsitinka, – man atrodo, dėl dviejų rimtų priežasčių. Pirma priežastis – mes paskandiname šias patirtis istorijoje, nes patys esame pasikeitę, patys nebetikime tais moraliniais ir politiniais principais, kurie Baltijos kelią įkvėpė ir padarė įmanomą. Tokiais, kaip tikėjimas besąlygišku laisvos visuomenės vertingumu ir pasibjaurėjimas visomis priespaudos formomis. Ar mums tai yra taip pat giliai ir už širdies griebiančiai svarbu, kaip buvo tuomet, Baltijos kelyje ar Sąjūdžio mitinguose?
Juk jeigu tikėtume laisve ir žmogaus orumu iš tiesų, ne tik skambiomis formulėmis, sakomomis per iškilmingus minėjimus, tai galbūt valstybės vadovai būtų radę progą pareikšti Kinijai protestą dėl brutaliai daužomų, dusinamų, išvaikomų, įkalinamų, iš darbo atleidžiamų Honkongo demonstrantų? Arba dėl uigurų, milijonais grūdamų į „perauklėjimo centrais“ pakrikštytus konclagerius, žudomų, sterilizuojamų ir supjaustomų organams išimti? Ar pareiškė?
Išskyrus laišką, kurį su dar 21 valstybe Lietuva dėl uigurų pasirašė Jungtinių Tautų vyriausiajai pareigūnei, atsakingai už žmogaus teises, – tyla. Jokių tiesioginių pozicijos pareiškimų, kaip kad kitos šalys daro, Lietuva nedaro. Nes dar supykdysim Kiniją, nepavyks daugiau dešrų ar trašų prastumti.
Bet čia kyla klausimas: ar gali nuoširdžiai stoti į tribūną Baltijos kelio minėjime žmonės, kurie nenori solidarizuotis su Baltijos kelią dabar kuriančiais honkongiečiais? Ar jie gali dalytis prisiminimais apie Baltijos kelią anuomet, jeigu bodisi pasisakyti už Baltijos kelio vertybes dabar?
Antrąją priežastį įvardyčiau taip: visuomenės visas dėmesys ir visa kalba nukrypsta į praeitį tuomet, kai ateitis nustoja būti prasmingas dėmesio objektas. Tada, kai nebėra tikslų, į kuriuos reikėtų eiti, ir nematyti tolimesnių perspektyvų. Kai nelieka pasitikėjimo savo jėgomis ir galimybe ateitį pakeisti, patiems ją kryptingai formuoti ir kurti. Kai nebėra tikėjimo ir lūkesčio, kad ateitis gali atnešti kažką geresnio. Tada autentiška politinė diskusija dėl ateities vizijos, dėl kelių į tą viziją nunyksta, užleisdama vietą begaliniam praeities skriaudų narstymui. Ir prisiminimams.
Nes nieko daugiau neliko – prisiminimai ir paminklai, kapeliuose ar už jų. (tai nereiškia, kad nereikia ieškoti istorinės tiesos ir gilintis bei mėginti įvertinti praeities nusikaltimus, kaip kad lietuvių genocidas arba Holokaustas. Reikia; bet istorinė tiesa reikalinga pirmiausia kaip pamoka ateičiai, ir ji neturi ateities užgožti.)
Ir niekas neskaldo labiau, kaip praeities santykių aiškinimasis. Galima, aišku, prievarta, per Seimą prastūmus kokį nors oficialios valstybinės istorinės atminties politikos įstatymą, užčiaupti burnas istorikams ir kitamaniams. Kaip ir pačiai visuomenei, kuri dėl savo atminties nuolat ginčijasi, šurmuliuoja, keičiasi jos požiūriai, atsiranda naujos įžvalgos ir vertybinės perspektyvos. Galima tą šurmulį nutildyti – bet tik prievarta, laisvės sąskaita.
Mat ginčuose dėl istorijos blogis yra ne pats nesutarimas, jeigu tik tas nesutarimas išsitenka civilizuotuose rėmuose. („Civilizuotais rėmais“ laikyčiau sutarimą dėl pamatinių vertybinių prielaidų – dėl žmogaus orumo, teisės į gyvybę ir nuosavybę, dėl laisvos visuomenės ir ištikimybės savo valstybei. Parlamentinės partijos atstovai, aktyviai dalyvavę viename mitinge su antisemitais ir Holokausto neigėjais, tuos rėmus peržengė.) Blogis yra tas, kad nesutarimas dėl istorijos – fundamentaliai neišsprendžiamas reikalas – tampa pagrindiniu politikos turiniu ir esmine politine takoskyra.
Juk tokiame ginče, aistrų ir išankstinių įsitikinimų kupiname dispute dėl istorijos ir istorinių simbolių, oponentų niekas nė nemėgina įtikinti ar ieškoti kompromiso su jais. Kitaip manantys (pavyzdžiui, bunkerio, o ne Vyčio šalininkai, arba vice versa – sąmoningai miniu mažiau opų atvejį) išsyk paskelbiami valstybės (arba demokratijos, arba pažangos) priešais, kuriuos galima mėginti tik sunaikinti – politikos plotmėje arba viešajame diskurse. Ir aišku, so tokiais priešais neįmanomi jokie bendri projektai, joks bendradarbiavimas dėl bendros ateities. Nes tiesiog jie tokie, kad neįmanoma turėti nieko bendro – galima tik jų nekęsti.
Ir tegu niekas nebando čia moralizuoti cituodami Tautinės giesmės žodžius – besibaigianti vasara parodė, kad dabartiniai Lietuvos sūnūs iš praeities kur kas labiau negu stiprybę sugeba semti – ir sėti – susiskaldymą bei įnirtį.
Jei Baltijos kelias gali mus šiandien ko nors išmokyti, tai vieno dalyko: jis įvyko, pavyko ir tapo didingu istoriniu įvykiu todėl, kad jame susirinkę žmonės žvelgė į ateitį ir siekė ateities, susitelkė, kad atkurtų laisvą demokratinę valstybę ir išsivaduotų iš totalitaristinės valstybės gniaužtų, o ne pliekėsi tarpusavy dėl praeities skriaudų ir nuoskaudų.
Dabar susidaro įspūdis, kad gal ir norėtume judėti į priekį, bet iš pradžių būtinai turim rasti kūlgrindą per istorijos nuoskaudų pelkę. O tą kūlgrindą kažkas seniai išardė – turbūt vidiniai priešai. Tai ieškome kaltų ir liekame ten, kur buvom – tik susirieję ir išsimaknoję. O juk galėtume tą pelkę tiesiog apeiti.
