Pozicija

2019.07.25 09:00

Mantas Adomėnas. Rūpestis švietimu: nuo deklaracijų prie darbų, Prezidente!

Mantas Adomėnas, Seimo TS–LKD frakcijos narys2019.07.25 09:00

Išsyk po priesaikos Seime Prezidentas Gitanas Nausėda įvardijo, ką Lietuvoje sieks pakeisti. Paskutinis įvardytas siekinys – švietimas: „Žvelgiant į ateitį, manau, pats svarbiausias rodiklis yra švietimo kokybės pažanga. Mes privalome baigti niekaip nesibaigiančias švietimo reformas, pasiekti nacionalinį susitarimą dėl švietimo pokyčių, kuris nebus peržiūrimas keičiantis valdžiai, ir investuoti lėšas ir laiką į savo vaikų išsilavinimą, nes tai – pati prasmingiausia investicija.“

Be abejo, čia penktasis, paskutinis tarp įvardytų siekinių ir prioritetų, tačiau, kaip iš Prezidento žodžių atrodo – svariausias. Įgyvendinus ir šį vieną tikslą – pakelti Lietuvos švietimo kokybę, – tai būtų įspūdingas pasiekimas ir įsimintina kadencija. Juoba, kad būtent nuo jo priklauso ir kitų išsikeltų tikslų įgyvendinimas – galimybė esmingai pajudinti Lietuvą gerovės valstybės link.

Kol kas vienintelis konkretus įvardytas žingsnis, vienintelis siūlomas įrankis švietimui keisti – nacionalinis susitarimas. Nacionalinio susitarimo idėja patraukli, ir ne sykį buvo keliama. Vis dėlto pastarųjų metų įvykiai parodė ir jos problemiškumą. Kodėl šis įrankis netinkamas – ar tiksliau, nėra atsakymas į Lietuvos švietimo problemas?

Pirma, jeigu bus laikomasi nuostatos, kad pirmiausia reikia susitarimo, tik tada galima pradėti kažką iš esmės keisti, visas reformų įkarštis ir garas gali sueiti į švilpuką. Pats susitarimo siekimo procesas, labai tikėtina, suris visą politinę energiją ir laiką, kuris politikoje yra bene brangiausia valiuta (galima prisiminti, kaip Saulius Skvernelis, nepasinaudojęs turimu populiariu mandatu pradėti reformoms išsyk po Vyriausybės patvirtinimo, įstrigdino reformas nesibaigiančiuose politiniuose procesuose ir prarado pagreitį jo nė neišvystęs, prapildamas savo ambiciją tapti „refomų premjeru“).

Antra, nacionalinio susitarimo formavimo procese neproporcingą įtaką neišvengiamai įgyja veiksniai ir dariniai, kurie nesuinteresuoti kardinaliais status quo pokyčiais: švietimo ideologai, atsakingi už dabartinę apgailėtiną Lietuvos mokyklos būklę ir manantys, kad jų prirašytų vaistų tiesiog buvo per mažai – reikia padidinti dozę ir viskas būsią gerai; menamiems regionų „interesams“ atstovaujančios struktūros, kurios bijo mokyklų uždarinėjimo ir tinklo optimizavimo; profsąjungos, tarp kurių būtinai atsiras viena arba dvi balsingai besipriešinančios bet kokiems pokyčiams. Galiausiai, tarp politinių jėgų irgi beveik neišvengiamai atsiras norinčių politizuoti nacionalinio susitarimo procesą ir pasinaudoti juo kaip tribūna ar politinių mainų objektu.

Todėl, trečia, po suinvestuotų didelių politinių kaštų ir prarasto laiko nacionalinio susitarimo turinys gali būti bedantis – dar vienas toks dokumentas, kuris „pašpakliuoja“ esamą būklę, bet nesudaro prielaidų esminei kaitai. Paprastai kalbant, nacionalinis susitarimas yra visuomenės nuostatų atspindys. Inertiškos, pokyčių bijančios visuomenės nuostatas išreiškiantis susitarimas vargu ar gali būti pagrindu esminėms permainoms.

Tad ką reikėtų daryti?

Pirmiausia įvardykime švietimo sistemos šlubavimo priežastis.

Pirma, mokytojo profesijos demoralizacija, apie kurią jau tikrai labai daug kalbėta. Netgi po viso viešosios erdvės bruzdulio „sugrąžinti prestižą mokytojo profesijai“, po visų išgarsintų valdžios pastangų kurti prestižinius nacionalinius mokytojų rengimo centrus, stojančių į edukologiją mažai, į aukščiausius reikalavimus keliančias edukologines STEM profesijas – dar mažiau.

Akivaizdžios ir tos demoralizacijos pasekmės – pedagogų korpuso senėjimas, aukšto lygio specialistų trūkumas (kuris neproporcingai atitenka regionams), ugdymo raidos inertiškumas. Paradoksas – inertiškumas neprieštarauja kartkartėmis vis kylantiems naujų švietimo iniciatyvų vajams, kurie nuraibuliuoja mokyklos gyvenimo paviršiumi, bet nepakeičia pamatinės jos būklės.

Mokytojai, užspeisti nepakeliomos smulkmeniško atsiskaitinėjimo naštos, tačiau neturintys aiškių, sveiku protu suvokiamų kokybės orientyrų, netekę vilties, kad jų profesijos padėtis iš esmės keisis, neretai tiesiog nuleidžia rankas, atsiduoda inercijai ir rutinai.

Antra, nepasiteisinusi švietimo ideologija, kurios adeptai vis dar giliai įsitikinę, kad švietimo tikslas – ne ugdyti fundamentalius įgūdžius, kaip kad skaityti, suprasti tekstą, rašyti, skaičiuoti, suprasti matematines tikroves ir fizikos dėsnius, bet užkrėsti ugdymo procesą madingais terminais, kuriems lietuvių kalboje net nėra žodžių, todėl reikia prasigalvoti vis naujų terminų ir iš tapsmo akivarų neišnyrančių metaforų.

Tai švietimo politikos formuotojų instinktuose dar tebeglūdintis mąstymo virusas, kuris šnibžda, kad matematikos geriausiai gali išmokyti ne tas, kuris kaip žuvis vandeny jaučiasi tarp skaičių ir lygčių, o tas, kuris geriausiai įsisavino naujausią edukologijos žargoną, kad lietuvių kalbą ir literatūrą geriausiai išdėstys ne tas, kuris perskaitė daugiausia knygų visokiausiomis kalbomis, bet tas, kuris geriausiai moka atkartoti VIENINTELĮ PAŽANGŲ IR TEISINGĄ Žemaitės interpretavimo būdą taisyklinga, svetimybių neužteršta gimtąja kalba.

Ta švietimo ideologija, įsitvirtinusi ŠMSM viduriniame lygmenyje ir daugumoje institucionalizuotų kalbėjimo apie švietimą forumų, nuo vienos naujausios edukologinės literatūros užkaboriuose išskaitytos panacėjos eina prie kitos, dar naujesnės, po savęs palikdama švietimo griuvėsius. O kai kas nors į tuos griuvėsius parodo pirštu, sako, kad tiesiog jos rekomenduojamų „vaistų“ buvo per mažai – kaip tame anekdote apie Štirlicą, sugirdžiusį katei benzino. Katė paėjo kelis žingsnius ir nugriuvo. „Turbūt benzinas baigėsi“, pagalvojo Štirlicas.

Toliau, Lietuvos mokyklą (ir universitetus) itin neigiamai veikia gyvenimas besitraukiančios visuomenės sąlygomis – nuolatinis mokinių ir studentų skaičiaus mažėjimas gimdo pralaimėjimo mentalitetą ir ypač agresyvią konkurenciją dėl valstybės finansavimo. Tuo tarpu politikos kūrėjai ir formuotojai gyvena „nuosmukio vadybos“ nuotaika, neleidžiančia ambicingai galvoti apie kilimą ir plėtrą.

Galiausiai, neracionalus mokyklų tinklas suėda daugybę resursų. Dar blogiau tai, kad regionuose, ten, kur gyventojų netektis didžiausia, pustuštės mokyklos dažnai nesuteikia socializacijos galimybių vaikams, ateinantiems iš probleminės aplinkos. Turime pripažinti: lengvos migracijos – vidinės ir išorinės – galimybė ir dabartinė darbo rinkos būklė reiškia, kad ekonominis skurdas ten, kur jis yra, kyla ne iš kažkokios geografinės pasmerkties, o iš mobilumo, aspiracijų stygiaus arba elgesio skurdo.

Susikuria skurdo ratas, kai nematydami jokių kitų socialinio elgesio pavyzdžių nei šeimoje, nei mokykloje (kur į sujungtą 8 mokinių klasę ateina tos pačios probleminės aplinkos mokiniai), vaikai tampa socialinės aplinkos įkaitai, pasmerkti neišvystyti savo potencialo. Jiems suteikti alternatyvą, galimybę išsiveržti iš gniuždančios aplinkos ir mentaliteto – būtinas švietimo uždavinys. Tačiau instituciškai mokyklų tinklo pertvarka priklauso nuo savivaldybių, kurios nesuinteresuotos jo kardinaliai peržiūrėti ir optimizuoti, nes tai niekada nebūna populiaru.

Kokie tokiomis sąlygomis įmanomi reformų scenarijai?

Pirmas scenarijus – drastiška reforma, perkonstruojanti švietimo sistemą iš pagrindų, pradedanti nuo balto popieriaus lapo viską: mokyklų tinklą, mokytojų statusą ir rengimą, švietimo programas ir švietimo ideologiją. Akivaizdu, kad tai praktiškai nėra įmanoma – nei politiškai, nei finansiškai, nei dėl žmonių trūkumo, nei, galų gale, teisiškai.

Be to, neakivaizdu, ar tokia prieiga būtų pageidautina – visuotinės pertvarkos, neišvengiamo pereinamojo chaoso ir neapibrėžtumo baubas sutrikdytų daugybės gerai veikiančių mokyklų ir mokytojų veiklą, tad tiesioginis tokios pertvarkos padarinys būtų kokybės smuktelėjimas. O tai neišvengiamai turėtų neigiamų politinių pasekmių ir diskredituotų pačią reformą.

Kitas skalės polius – minimalistinis įsikišimas, arba tai, kas buvo vykdoma iki šiol: kosmetinis pašpakliavimas vienoje vietoje, apskaitos taisyklių pakeitimas kitoje vietoje, kokios nors dar vienos neįpareigojančios „Gero mokytojo koncepcijos“ paleidimas trečioje, visa tai įpavidalinant skambiais teiginiais apie esminę reformą. Bėda ta, kad šitaip sukeliami visi neigiami reformos padariniai – taisyklių kaitaliojimasis, nestabilumo, neapibrėžtumo ir netikrumo dėl ateities jausmas, – bet nėra nė vieno jos teigiamo rezultato.

Jeigu pirmasis variantas neįmanomas, tai antrasis akivaizdžiai netenkina. Ergo, reikia ieškoti variantų, kurie išsitektų tarp šių ekstremumų.

Čia reikėtų suformuluoti keletą principų, kuriais švietimo pertvarka turėtų remtis.

1. Būtina atsisakyti mąstymo apie visuotinę, visiems vienodą sistemos pertvarką. Ji turi būti targeted, „nutaikyta“ ir diferencijuota – „individualizuota“, jei norite (kadangi tiek daug kalbame apie švietimo individualizavimą). Tai nereiškia, kad pertvarka gali būti taikoma arbitraliai ir selektyviai (kai tie, kam ji neparanki, gali jos nesilaikyti). Tačiau pripažįstant švietimo prigimtinę įvairovę, daugialypiškumą, pertvarkų programa turi sudaryti sąlygas gerai veikiančioms ugdymo aplinkoms išlaikyti tai, ką jos daro gerai, o ne nuolat mėginti suformuluoti vieną taisyklę visiems primetantį reguliavimą.

2. Būtina orientuotis ne į kokią nors vieną – „naujausią“, „pažangiausią“, „moksliškiausią“ – visai sistemai švietimo ideologiją, o į sukūrimą ir įgalinimą sistemos viduje autonomiškų veiksnių, kurie gali kvalifikuotai, dinamiškai ir autoritetingai pasirinkti tinkamiausią ugdymo kultūrą ir stilių: kitaip tariant, į mokytoją. Suomijos švietimo sėkmės paslaptis yra ne naujausia ir kiečiausia švietimo ideologija, o būtent suvokimas, kad niekas nežino, kokios švietimo idėjos bus aktualios ateityje. Todėl prieš keturiasdešimt metų suomiai įgyvendino modalinį principą – turėti švietimo sistemoje elementą, kuris gali vykdyti decentralizuotą, stochastinę kaitą: kitaip tariant, sukurti elitinį korpusą mokytojų, kurie kiekvienas pats gali spręsti, kokiais metodais ir idėjomis remiantis ugdyti mokinius.

3. Būtina apie švietimą mąstyti strategiškai ir išmaniai – į pertvarkymais įgyvendinamą švietimo būklę žiūrėti ne kaip į galutinę būseną: „Padarysim ir stovės amžiais“, – ir ne kaip į sau pakankamą, ekonomiškai subalansuotą ir optimizuotą būseną. Į siekiamą švietimo sistemos surėdymą reikia žiūrėti kaip į dinamišką pereinamąjį etapą ir investiciją į ateitį.

Pavyzdžiui, kalbant apie mokyklų tinklą, turim pripažinti: taip, kai kurie regionai pasmerkti tuštėjimui – bet ne visi. Strategiškai mąstydami, turime išskirti ir įvardyti ašis, apie kurias vyks miestų ir konurbacijų plėtra ateityje, numatyti deurbanizacijos procesų galimas linkmes – ir ten išsergėti infrastruktūrą, kad ateityje tokios socialinės infrastruktūros, kaip švietimo įstaigos, stoka netaptų būsimos plėtros stabdžiu. Tai reikia suvokti kaip investiciją į ateities plėtrą – nuolat peržiūrint ją besikeičiančių tendencijų šviesoje, – o ne galvoti, kad sistema turi būti galutinai optimizuota ir ekonomiškai subalansuota iš karto ir visiems laikams.

4. Švietime reformos niekada nesibaigia. Privalu suvokti, kad tai pagrindinis valstybės ir visuomenės mechanizmas, kuris parengia jas pasitikti ir atsispirti ateities iššūkiams. Todėl jis pats nuolat turės keistis, adaptuotis, keičiantis aplinkybėms ir tendencijoms. Surasti tokio „takaus“ būvio balansą, kad reguliariai vykstantys pokyčiai netrikdytų esminės veiklos ir neįneštų chaoso, susitaikyti su nuolatine kaita, priimti dinamizmą ir ieškojimus kaip nuolatinę būseną – tai esminis konceptualinis uždavinys visai švietimo sistemai, pirmiausia – jos strategams.

5. Ai, ir dar – jei norime tikrų pokyčių, turime atsisakyti eufemizmų ir politinio korektiškumo. Bloga mokykla yra bloga mokykla, o ne „alternatyviai sėkminga“ ar „nepakankamai išvysčiusi savo potencialą“. Tinginiai, valūzai ir mušeikos mokiniai yra tinginiai, valūzai ir mušeikos – taip, jiems reikia padėti, bet neįmanoma manyti, kad jie gali pasikeisti be savo pačių pastangų, vien įvedus stebuklingą naują žaidybinę pedagogiką ar spalvotus sėdmaišius. Mokytojai, ateinantys „atkentėti“ iki savaitgalio ar algadienio ir išliejantys mokiniams savo nusivylimą neteisingai susiklosčiusiu savo gyvenimu, yra ne sistemos aukos, o žmonės, kurie neturėtų mokyklos daugiau puošti savo buvimu. Kol diagnozės nebus tikslios, negalės būti suformuluoti jokie veiksmingi receptai.

Tai kokia galėtų būti ta pertvarka? Po truputį ryškėja švietimo kaitos strategija iš keturių krypčių.

I. „Nė vieno vaiko nepalikti už borto“: užuot siekus sunkaus, ir, galimai, tuščio susitarimo dėl bendrų pertvarkos principų (arba kol to susitarimo bus ieškoma), tiesiog imtis tvarkyti prasčiausiai veikiančias Lietuvos mokyklas. Yra nepakenčiama, kad dalis Lietuvos vaikų negauna tos švietimo kokybės, kurią valstybė savo suteikiamu atestatu yra įsipareigojusi suteikti.

„Nė vieno vaiko nepalikti už borto“ – tai švietimo sistemos pareiga ir drauge jos kaitos svertas, dėl kurio svarbos gali nesunkiai sutarti visi. Todėl pertvarką ir yra geriausia pradėti nuo čia – nuo prasčiausiai veikiančių mokyklų (be abejo, atrenkant prasčiausias mokyklas vertinti reikia ne galutinį rezultatą, bet jų suteikiamą „pridėtinę vertę“ mokiniui.) Imtis 20 (ar 25) procentų blogiausių mokyklų, jas sutvarkius – imtis kitos apačioje atsidūrusios kvintilės (ar kvartilės), ir taip „iš apačios“ – iš vertinimo lentelių dugno – kelti sistemą į viršų. Juo labiau, kad Lietuvos mokyklos problema, kaip rodo tarptautiniai reitingai, – ne geriausiųjų trūkumas, o prasčiausių gausa.

Tvarkant prasčiausios ugdymo kokybės mokyklas, būtina individuali prieiga, atidžiai svarstanti kiekvieną atvejį atskirai – ir priimanti konkrečiai situacijai kalibruotą sprendimą: kartais gal užtektų pakeisti vadovus, kartais teks mokyklą uždaryti, kartais reikės investicijų į naują kokybės kultūrą, kartais transformuoti ugdymo procesą, kartais paversti šlubuojančią mokyklą kitos, sėkmingai veikiančios mokyklos filialu.

Ta „kėlimo nuo dugno“ dinamika turi nepasibaigti vienkartiniu vajumi – pabaigus vieną seriją, reikia toliau imtis kitos prasčiausios kvartilės ar kvintilės, investuoti į kaitą, sekti sėkmę ir mokytis eigoje. Būtina užkurti variklį, kuris be paliovos kels sistemą į viršų. Ir nors, viena vertus, netikiu universaliais kokybės kėlimo receptais, kurie galiotų visai švietimo sistemai across the board, bet individualios mokyklos atveju, manau, veiksmingos diagnozės yra įkandamos netgi dabartiniams švietimo valdytojams, jei tik yra aiški politinė valia ir atskaitomybės už rezultatus reikalavimas iš viršaus.

II. Kiek tik įmanoma, investuoti į mokytojų rengimą, algas, statuso kėlimą. Jei universitetai pasirodo nesuinteresuoti vykdyti edukologinių studijų, reikia investuoti į tokias programas, kaip „Renkuosi mokyti“. Tiesiog kelti profesijos patrauklumą realiomis finansinėmis paskatomis ir netiesioginėmis prestižo priemonėmis (kad ir įvedant sabbaticals – „tobulėjimo atostogas“, – suteikiant galimybę norintiems anksčiau išeiti į pensiją, arba – kodėl ne? – įsteigiant specialų valstybės ordiną geriausiems pedagogams). Būtina didinti mokytojo kompetenciją ir diskreciją asmeniškai spręsti, vertinti bei parinkti mokymo programą ir apimtis – drauge mažinant smulkmenišką biurokratinę priežiūrą, bet didinant ilgalaikę atsakomybę už rezultatus.

III. Integruoti profesinį ugdymą į ugdymo mainstreamą. Būtina vėl pastatyti ant kojų apverstą ant galvos Lietuvos švietimo piramidę, kai į universitetus stoja kelissyk daugiau abiturientų, negu įgyja profesinį išsilavinimą. Didžiavimasis nežmoniškai didele proporcija baigusių universitetą reiškia tik viena – kad daug universitetinių ugdymo programų yra nesusipratimas, aukštojo mokslo diplomu pašlovintas vidurinės mokyklos tęsinys. Programos, į kurias gali įstoti pusė abiturientų, tiesiog nebėra universitetinis aukštasis mokslas. Ekspertai Vakaruose jau kurį laiką kalba apie didėjančią universitetinio išsilavinimo devalvaciją – Lietuva gali pagrįstai didžiuotis esanti šio proceso priešakyje.

Kad profesinis ugdymas taptų realiu pasirinkimu moksleiviams ir abiturientams, reikia jį rebrandinti, reabilituoti profesinio ugdymo įvaizdį, ieškoti mišrių ir sintetinių ugdymo formų, kur pažangus profesinis ugdymas būtų gimnazijos programos pasirinkimų dalis. Galvodami apie profesinį ugdymą, turime galvoti ne apie sovietinę „profkę“, bet apie tokius žmones, kaip mano bičiulis su aukštuoju, kuris savo religijotyrinius tyrinėjimus finansuoja kartkartėmis nuvažiuodamas padirbėti suvirintoju. Arba apie elektroniką surenkančių robotų „prievaizdus“. Arba apie amatininką, praktikuojantį brangius tradicinius amatus, apsiskaičiusį istorijoje ir literatūroje, gebantį ne tik rankomis daryti daiktus, bet ir atskleisti jų simbolinį potencialą.

Naujos kartos profesinis ugdymas – tai ir rengimasis IV pramonės revoliucijai, atsakas jos keliamiems iššūkiams. Kartu ugdymo srautų peržiūra – nemažinant universitetams skiriamo finansavimo, bet nukreipiant jį mokslinių tyrimų finansavimui – būtų spaudimas universitetams orientuotis ne į masiškumą, bet į mokslo kokybę (o taip pat ir apsijungti bendrai veiklai).

IV. Reikalinga programų ir vertinimo sistemos peržiūra, pereinant prie fundamentalių gebėjimų ugdymo. Ne taip svarbu, kokiais metodais tai daroma – ar susėdus už suolų klasėje, ar ratuku ant sėdmaišių atviroje erdvėje – svarbu, kad mokykloje būtų įgyjami tie pamatiniai įgūdžiai, giluminis dalyko, jo logikos supratimas, ant kurio galima statyti sisteminio mokslinio pasaulėvaizdžio statinį. Dabar daugeliu atvejų mokoma atkartoti vadovėlio teiginius, o ne suprasti ir išmokti mąstyti. Tam reikia aukštos klasės mokytojų profesionalų, žmonių, giliai suprantančių savo dėstomą dalyką, o ne apsiimančių dėstyti fiziką šalia fizinio rengimo, nes panašiai skamba, o ir nėra kam.

Ėmusis šiuos receptus įgyvendinti, autentišką susirūpinimą švietimu įmanoma paversti pokyčių tikrove, kad jis neliktų tik dar viena skambių deklaracijų seka.

Vienintelis politinis kelias, kuris gali vesti į tikrus pokyčius, yra coalition of the willing, „norinčiųjų koalicija“, kurią sutelkti Prezidentas galėtų naudodamasis jam suteiktu tiesioginio tautos pritarimo mandatu. Prezidentas pats turi būti reformų lyderis ir ruporas, ir nešvaistyti kol kas – vis dar – turimo didžiulio politinio kapitalo ilgiems ir beprasmiams sutarimo paieškų (o iš tiesų, nebijokime įvardyti, interesų, ir dažnai labai egoistinių institucinių bei grupinių interesų, derinimo) procesams. Kol visi interesai bus suderinti, nacionalinis interesas užmirštas nyks kamputyje. O jo neapleisti turėtų būti pirmučiausia naujojo Prezidento pareiga.