Pozicija

2019.07.24 10:30

Aistė Gedvilienė. Ar valstybė padės apsiginti nuo erkių?

Aistė Gedvilienė, Seimo TS–LKD frakcijos narė, Aplinkos apsaugos komiteto narė2019.07.24 10:30

Šiandien šalies žmonėms erkės tampa vis didesnė problema, kurios sprendimui reikalinga valstybės pagalba. Man asmeniškai erkė yra didelis baubas dar nuo tada, kai buvau 12 metų. Tada išvykoje į Dariaus ir Girėno žūties vietą pajutau, kad įsisiurbė erkė. Buvo tiek bjauru ir tiek baisu, kad porą metų nėjau ne tik kad į jokį mišką, bet ir toliau nuo namų į sodą.

Kasmet vis daugėja žmonių, kurie patys ar jų pažįstami susiduria su erkėmis. Kai kurie, kaip aš anuomet, tiesiog riboja save ir vengia eiti į žaliąsias erdves, kai kurie – eina ir rizikuoja, kiti – nekreipia dėmesio, sakydami, kad jos buvo visada. Yra ir tokių, kurie tiesiog tikisi, kad jeigu kas ir atsitiks, tai „ne man ir ne mano šeimai“, ir tik labai nedidelė dalis gyventojų skiepijasi.

Skiepytis motyvuoja ir kartkartėmis pasirodančios istorijos apie erkinio encefalito padarinius – paralyžių, raumenų atrofiją, traukulius, psichikos sutrikimus, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimus.

Neraminanti statistika

Vien tik per šį sezoną nuo erkių įkandimų jau mirė du žmonės, tai yra tiek, kiek per visą praėjusių metų sezoną. Kartu nustatyti 99 erkinio encefalito atvejai, kuomet pernai tuo pat metu buvo 61.

Nerimą kelią skaičiai, kurie rodo, jog tik 30 proc. susirgusiųjų iš ligoninės išvyksta visiškai pasveikę. Kiti 30 proc. pasveiksta per 1–3 metus, o visiems likusiems, persirgusiems erkiniu encefalitu, visam gyvenimui išlieka padariniai.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja skiepytis, jei šalyje fiksuojami 5 erkinio encefalito atvejai 100 tūkst. gyventojų. Lietuvoje fiksuojama beveik tris kartus daugiau susirgimo atvejų, tačiau valstybės politikos šioje srityje nėra. Vyksta tik pavienės, menkai tarpusavyje koordinuotos akcijos.

Deja, turime pripažinti, jog ir klimato sąlygos erkėms plisti Lietuvoje labai palankios. Laikotarpis kuomet erkės aktyvios vis ilgėja – net gruodžio mėnesį dar nustatoma ligų, sukeltų erkės įkandimų. Ramūs galime būti tik sausį ir vasarį. Ilgėjant aktyviam laikui, ilgėja ir galimybė erkę pasigauti. Dar didesnė rizika tiems, kurie augina kates ar šunis.

Kaip kovoja Europa?

Europoje yra geros praktikos kovojant su erkiniu encefalitu. Puikūs pavyzdžiai – Prancūzija ir Austrija. Prancūzija skiria ypatingai daug dėmesio informacijos apie erkes ir jų įkandimų pasekmes sklaidai. Prie kiekvieno didesnio parko ar miško tako yra po informacinį stendą, kuris supažindina su pirmaisiais įkandimo sukeliamų komplikacijų požymiais bei patarimais kaip įkandimų išvengti. Visuomenės švietimas padeda bent dalinai išspręsti šią problemą.

Austrija pasirinko vakcinacijos kelią. Dar aštuntajame dešimtmetyje Austrija pasižymėjo vienu didžiausiu susirgimų skaičiumi Europoje, tačiau 1981–aisiais buvo inicijuota visuotinės vakcinacijos programa. Einant metams ir didėjant vakcinuotos populiacijos procentui ėmė ryškiai mažėti ir susirgimo erkiniu encefalitu atvejų. Austrija yra puikus pavyzdys, kad vakcinacija yra ne tik patikimas, bet ir veiksmingas būdas kovoti su erkių pernešamomis ligomis.

Visiškai saugus miškuose, laukuose, miestų parkuose, ar net savo namų kiemuose gali jaustis tik pasiskiepijęs asmuo. Deja, vakcina brangi – skiepijimo schemą sudaro trys skiepai, kurių bendra kaina svyruoja tarp 60 ir 100 eurų, o imunitetui palaikyti – reikalinga skiepytis kas trejus–penkerius metus. Todėl dažnai skiepai sunkiai įperkami didelei daliai Lietuvos gyventojų.

Man atrodo, labai svarbu pagaliau suprasti, kad kitų būdų nėra. Pasigirstantys dalies valdančiųjų pasiūlymai apie cheminį erkių naikinimą yra neįgyvendinami. Vieno mokslų daktaro komentaras, man dar kartą pasitikslinus apie chemijos efektyvumą, buvo trumpas ir aiškus – „su chemija galima sunaikinti viską, tik ne erkes“. Pasaulinė praktika sako, kad cheminis erkių naikinimas labai brangus ir neefektyvus kelias. Tad čia verta dėti tašką ir nebesiblaškyti.

Kaip sumažint erkių keliamą grėsmę?

Pradėkime nuo to, kad būtina konstatuoti, kad erkių plitimas ir jų pernešamos pavojingos ligos yra grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei, o į problemos sprendimą būtina žiūrėti nacionaliniu mastu.

Semdamiesi patirties iš geriausių užsienio pavyzdžių – šviečiant visuomenę apie erkes ir jų sukeliamas ligas bei sudarant galimybę pasiskiepyti kiekvienam norinčiam nemokamai – galime pakeisti mūsų šalies liūdną statistiką. Jeigu nustotume kalbėti apie brangiai valstybei kainuojančius skiepus ir pradėtume galvoti, kiek kainuoja pasekmės, ryžto atsirastų daugiau.

Tikiuosi, valstybė pagaliau imsis spręsti šią, kiekvienais metais vis augančią problemą, o erkė liks nebe mirtinas baubas, bet eilinis vabaliukas, ne ką baisesnis už uodą.