Stebint penktadienį vykusią naujojo Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos inauguraciją man užstrigo vienas dalykas – demonstratyvus pareiškimas, kad Lietuva turi išsaugoti savo tautinę tapatybę, kuriai pavojų kelia globalizacija. Kilo įtarimas ar prezidentas (kaip ir dažnas lietuvis) kartais nemaišo tautos ir tautybės sąvokų. O tiksliau, ar skiria lietuvių tautą (politinį darinį) nuo lietuvio tautybės (etnolingvistinės grupės).
Ką reiškia išlikti lietuviu globalėjančiame pasaulyje?
Mano manymu, išlikti lietuviu reiškia ne kalbėjimą norminta lietuvių kalba, ne tautinių kostiumų dėvėjimą, ir ne dainavimą dainų šventėse.
Išsaugoti lietuvio tapatybę reiškia būti lojaliu Lietuvos interesui išlikti politiškai nepriklausoma šalimi nuo išorės politinių priešų. Neslėpkim, pirmiausia – nuo Vladimiro Putino valdomos Moskovijos neocarystės.
Tautininkai būtinai pripuls – o tai nuo anglų kalbos nereikia saugotis? O Briuselio diktato? O Lenkijos?
Taip, reikia saugotis, bet tik tais atvejais, kai tai tampa naudinga mūsų pagrindiniam politiniam priešui ir ilgamečiam okupantui – Moskovijai.
Lietuvio tapatybę išsaugojęs veikėjas (kalbantis švaria lietuvių kalba, augęs grynakraujėje lietuviškoje giminėje, turintis ir dėvintis tautinį kostiumą) gali puikiausiai pataikauti Lietuvos intereso priešams.
Bet gali būti ir priešingai. Žmogus, gimęs ne Lietuvoje ar net ne išeivių giminėje, prastai kalbantis lietuviškai ir nevertinantis tautinio aprėdo, gali būti kuo puikiausias lietuvių tautos atstovas.
Įdomu, kurio tipo žmones turėjo omenyje Nausėda, kalbėdamas apie tautinės tapatybės išsaugojimą?
Aišku, buvo laikas, kai lietuvių kalbos sunorminimas pasitarnavo Lietuvos valstybei – padėjo atkurti praktiškai išsivadėjusią politinę tautos tapatybę. Bet lietuvių kalba tebuvo tik įrankis, o ne valstybės esmė.
Šiandien matome, jog dalis veikėjų iš lietuvių kalbos daro fetišą. Atseit lietuvių kalbos (tiksliau, tarsi nuotraukoje sustingdytos kalbos versijos) išsaugojimas yra tolygus kone Lietuvos išsaugojimui.
Su tokiu mąstymu nesunku užsižaisti etnoligvistiniuose žaidimuose ir pamiršti pasirūpinti politinės tautos išsaugojimu.
Kadaise didinga Romos valstybė stipri tapo ne dėl to, jog fetišizavo vieną iš savo tradicijos aspektų. Roma stipri tapo, nes savo politiškai neveiksmingas tradicijas papildydavo veiksmingomis. Gebėjimas efektyviai panaudoti savo stipriausias savybes ir praturtinti jas naujomis, buvo pagrindinė Romos valstybės išlikimo priežastis.
Todėl mano manymu, ypač Lietuvos prezidentui, yra labai svarbu aiškiai pabrėžti skirtį tarp tautos ir tautybės, tam, kad ir eiliniai žmonės išmoktų atskirti grūdus nuo pelų.
