Pozicija

2019.07.05 11:30

Kazys Starkevičius. Sausros nuostolius padengs maisto pirkėjai

Vyriausybė dėl užsitęsusios stichinės sausros liepos 3 dieną paskelbė valstybės lygio ekstremalią padėtį. Skaičiuojama, kad vasarinių pasėlių derlius sumažės apie 40 proc., kviečių, rugių – apie 54 proc., rapsų – apie 66 proc., grikių – 52 proc.

Žinia iš Vyriausybės nėra labai bloga: dėl ekstremalios situacijos žemės ūkyje tikriausiai atlaidesni bus ūkininkų kreditoriai, sankcijų netaikys ir Nacionalinio mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos.

Tačiau jau trečią sezoną žemdirbius skriaudžianti gamta nesukelia tinkamo atgarsio ministerijos kabinetuose. Ligi šiol visi žemės ūkio gamybos subjektai negali draustis nuo sausros padarinių, nesukurtas solidarumo fondas nukentėjusiems nuo stichijos paremti.

Subjektyvi priežastis, kodėl pasyvi yra Žemės ūkio ministerija – paprasta. Ministro likimas po prezidento inauguracijos neaiškus, visi užsiėmę tik ministerijos perkėlimu arba galvoja kas dar dirbs, o kas ne. Panagrinėkime abu tokio abejingumo aspektus.

Nuo sausros draudėjai garantiją suteikia tik tiems ūkiams, kurie yra atitinkamu atstumu nuo meteorologinių stotelių. Ir tai informacinių technologijų amžiuje, kai net automobilis „skaito“ kelionės maršrutą su visomis kliūtimis ir posūkiais! Tačiau iš Vilniaus bokštų, atrodo, situacija matoma kiek kitaip. Vėl ketinama išmesti lėšas meteorologinių stotelių plėtrai, užuot ėmus tikslias meteonuotraukas iš palydovų. Norim to ar nenorim, šį žingsnį būsime priversti daryti. Tai kodėl ne dabar, kai visa Europa atsidūrė klimato kaitos išbandymų lauke?

Kitas giliai užkastas projektas – solidarumo fondas. Dar pernai jo svarbą minėjo premjeras Saulius Skvernelis, tačiau žodžiai ir liko žodžiais. Kaip ši valdžia įpratusi, ištikus bėdai griebiasi už galvos ir atnaujina pažadus, kuriuos jau seniai turėjo įgyvendinti.

Žemdirbių solidarumo fondą steigti siūlau jau antrąją kadenciją. Jo esmė – sutelkti Europos Sąjungos paramos, valstybės biudžeto bei ūkininkų lėšas ir teikti paskolas už labai nedideles palūkanas stichijos ištiktiems ar supirkimo kainų žirkles patyrusiems ūkininkams. Ne visi metai bus tokie nepalankūs, ir gerais laikais sutaupyti finansai taps rimta parama ištikus panašioms sąlygoms kaip šiemet.

Mano projektas guli Seime be judesio. Tiesa, yra parengtas ir alternatyvus siūlymas kurti vadinamąjį rizikos fondą, bet jis neatitiktų visų žemdirbių lūkesčių. Tereikia tuodu projektus bendrinti, aptarti su žemdirbių savivalda ir įgyvendinti. Toks fondas puikiai veikė man dirbant žemės ūkio ministru, tačiau pasikeitus politinei linijai jo lėšos nukeliavo kitais kanalais.

Pikta ir apmaudu klausytis, kai Vyriausybė tarsi ypatingą dovaną pabrėžia 8.5 milijonų eurų kompensaciją už pernai patirtą stichinės sausros žalą. Padalinus visai Lietuvai, kiek iš šitos sumos teks ūkininkui? Keli šimtai, tūkstantis? Nuostoliai nepalyginamai didesni. Ir ne tik žemę dirbančiam žmogui. Dėl pernykštės stichijos valstybės bendrasis vidaus produktas sumažėjo 1 proc. – vos ne puse milijardo eurų. Tai ne tik tiesioginiai žemės ūkio gamybos nuostoliai, bet ir logistikos, produkcijos realizavimo netektys.

Dalijantis šiomis mintimis „Žinių radijo“ tiesioginiame eteryje į studiją paskambinusi klausytoja piktinosi, kad Lietuvos prekybos tinkluose negausi nusipirkti mūsų ūkininkų išaugintų česnakų – vien tik importas iš Kinijos. Liūdna pastebėti, kad ateityje su tokia valstybine žemės ūkio politika gali tekti iš Kinijos įsivežti ne tik česnakus, bet ir pieno produktus.

Absurdas? Tikrai taip. Kai dirbdamas žemės ūkio ministru nuvykau į Kiniją pasirašyti pirmosios sutarties dėl mūsų produktų eksporto į šią šalį, buvau nusiteikęs optimistiškai, tačiau įsivaizduoti nebūčiau galėjęs, koks mąstymo įšalas sukaustys mūsų valdančiuosius susidūrus su sunkumais, nesuvokiančius skaudžių iššūkių: draudimo nuo stichijos padarinių nėra, gyvulininkystės strategijos nėra, problemos pamatomos tik tada, kai užgriūva visu svoriu.

Pernai danai, ištikti ekstremalios sausros, savo galvijams pašarą pirko Lietuvoje. Tam juos įgalino valstybės parama. Kur ir už kiek šiemet mes važiuosime pirkti grūdų, daržovių? Ir kas padengs išaugusias maisto produktų kainas? Atsakymas paprastas – mes, pirkėjai. Kaip visad.