Pozicija

2019.07.03 18:00

Abiturientės laiškas. Noriu pasikalbėti apie seksą

Melita Vilkevičiūtė, Visagino „Verdenės“ gimnazijos abiturientė2019.07.03 18:00

Mano draugui šiandien suėjo aštuoniolika. Padovanojau jam varlytę ir mudu ėjom pavasario miestu, šventiškai pasišnekučiuodami apie... lytinį švietimą mokykloje. Gerai, kad žmogui dovanota vaizduotė ir jis gali kalbėti apie tai, kas neegzistuoja arba beveik neegzistuoja.

Tarp „neegzistuoja“ ir „beveik neegzistuoja“, kiek pamenu, yra tik ta viena pamoka šeštoje klasėje, kai per biologiją ant mokytojos stalo stovėjo stiklinis indas, į kurį galima buvo įmesti popierėlį su klausimu. Na, jei netyčia ko nors (šeštoj klasėj!) norėtum paklausti apie seksą. Klasiokas įmetė užrašytą lapelį – „Kas yra seksas?“. Mokytoja ant lentos geltona kreida užrašė „Sex – lytis“. Ačiū, dabar žinosiu, ką mano pase reiškia „Sex – F“.

Pamenu, sykį vyko ir kažkokia pamoka mergaitėms apie mėnesines. Tąkart tetos pylė mėlyną skystį ant higieninio paketo ir išsišiepusios demonstravo, kaip veikia šita Dievo dovana moteriai. Viena mano klasiokė per šią viską paaiškinančią paskaitą miegojo pasidėjusi ranką po galva, o man mėnesinės buvo prasidėjusios senokai. Abu su draugu juokėmės iš to, kad dabar, baigdami dvyliktą klasę, neprisimenam beveik nieko, kas mokykloje būtų padėję nuo „sekso“ nutraukti tą juodąjį paslapties šydą, kuris užmetamas tą pačią akimirką vaikystėj, kai kas nors ima ir prasitaria apie tokio dalyko egzistavimą.

Lietuvių kalbos mokytoja man pasakojo, jog vienas žemesniųjų klasių mokinys, parašęs rašinį apie meilę, nudelbęs akis į suolą prasitarė, jog apie tos pačios lyties atstovus žino pakankamai, bet labai norėtų sužinoti ką nors apie priešingosios. Kai tai išgirdau, manyje tikrai susikūrė kelios naujos neuronų jungtys. Suvokiau, kad vaikai ėmė garsiai kalbėti apie savo jausmus ir norus. Jie jau tikrai kalba! Deja, mūsų visuomenėje aiškiai žinoma, kada jau priimtinas ir leidžiamas „nekaltybės praradimas“ ir kada padoru turėti vaikiną/merginą, o prie to pridėjus kasdien medijų pateikiamą informaciją apie seksą ir privalomosios literatūros sąrašą mokykloje galima suprasti – tam mokiniui trokštamų žinių teks laukti dar ilgai.

Yra tokia žymiojo psichologo Karlo Gustavo Jungo suformuluota tiesa: „Ko nepripažįsti savy, tas atsiranda pasaulyje kaip įvykis“. Tikiuosi, kad frazėje iš žodžio „nepripažįsti“ pradanginus priešdėlį „pri“ dingsta ir jos teisingumas. Antraip, neturint galimybės ar poreikio lytiškai šviestis ir pažinti save, seksas jaunam žmogui gali, pavyzdžiui, imti dvokti alkoholiu, ilgam įvaryti baimę mylėtis, ar, dar liūdniau, atnešti lytiškai plintančią ligą ar abortą.

Negaliu pakeisti visuomenės konstruktų, medijų turinio ar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos rezoliucijų jaunų žmonių lytinio švietimo klausimu, bet galiu kalbėti apie mokyklą apskritai, ir kas skauda jos esmei, jos stuburui – mokiniams, nes vis dar esu viena jų.

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė šių metų „Knygų mugėje“ sakė: „Literatūros ar meno kūrinys yra kaip batutas, skirtas atsispirti, pasišokėti į orą ir taip suprasti save bei pasaulį.“ Tikrai. Prisiminiau, kaip perkaičiusi Dž. J. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ supratau, kad mano nežinojimas, jautrumas, naivumas ir nepailstantis noras priešintis sistemai yra ne tai, kas paliks mane už žurnališkai gražaus gyvenimo borto, bet tai, kas gali nešti šviesą į mano ir kito rytdieną. Kad tai – visiškai normalus reiškinys jauno žmogaus gyvenime.

H. Hesės „Narcizas ir Auksaburnis“ man atskleidė, kad nėra blogai norėti patirti kiek galima daugiau, kad savo gyvenimo neturiu matuoti tuo, kiek Dievo ar visuomenės įsakymų sulaužau ar keliems lieku ištikima. Tada pagalvojau, kad Švietimo ministerijos vadovybė K. Sabaliauskaitės mintį tikriausiai bus išgirdusi kiek anksčiau ir priėmusi tiesiogiai.

Taip, kam gi tos paskaitos, kaip užmauti arba užsimauti prezervatyvą, kokios kontraceptinės priemonės yra veiksmingesnės, o kurios – ne tokios veiksmingos, kur ieškoti pagalbos ar patarimo pastojus, kokios ligos plinta lytiniu keliu ir kaip nuo jų apsisaugoti, ar, elementariausiai, kada žinoti, jog esi pasiruošęs seksui lygiai taip, kaip ir tavo potencialus partneris. Jeigu jau literatūra yra batutas, nuo kurio jaunas žmogus gali pasišokti į savęs pažinimą, nereikia mums tų paskaitų, reikia knygų.

Neseniai perskaičiau A. Škėmos „Baltą drobulę“, J. Kunčino „Tūlą“ ir M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ – tris romanus, turinčius leisti bent užuosti sekso, geismo temą ir tuo pačiu įtrauktus į mokyklinę programą. Ir aš jiems dėkinga. Gal dabar per lietuvių kalbos pamokas bent puse kojos išlipsim iš rėmo, ryškiai juodai apibrėžto aplink klausimus: „Ko ilgisi žmogus, būdamas toli nuo tėvynės?“, „Ar įmanoma laisvė be atsakomybės?“ ir, aišku, klasikos – „Kas žmogui teikia ramybę?“.

Gražu skaityti, kaip Antanui Garšvai patinka nusmukosios Elenos kojinės ar drėgni „blakstienai“ ir kaip jam meilė, o tuo pačiu ir seksas, yra neatsiejama emocinio ryšio dalis, nupinto iš bajorų galvų Pylimo gatvėje ir bendros literatūrinės aistros, kaip Jurgis Kunčinas šikšnosparniškai gėrisi Tūlos krūtimis ir kojomis, kai kitoj Vilnelės pusėj tvyro, nesvarbu, naktis ar diena. Ir kaip Tilius savo jaunystę geria lygiai kaip visi kaimo diedai alų iš statinių – drąsiai ir ne(si)gailėdamas, Agnę versdamas amžinai ilgėtis jo glamonių, kol Monika nešioja tai, kas vidury rugių lauko kartą susikūrė iš 23 jos ir 23 Tiliaus chromosomų. Tik kad skaityti šiuos kūrinius su tikslu sužinoti ką nors apie seksą būtų, tikriausiai, kaip bučiuoti geriausią draugą per Valentino dieną – kaip ir į temą, bet visai ne tai.

O jeigu aš apsirinku ir lytinis švietimas visai nėra užkrautas tik ant gležnų literatūros pečių, o, kiek žinau, įtrauktas į kiekvieno mokytojo (taip, ir matematikos, ir fizikos, ir istorijos) darbo planą, tai smulki detalė – viena mano mokytoja, vyresnė už mane 3,22 karto, neturėjo įtarimo, kodėl ginekologė prieš apžiūrą klausia, ar moteris turėjusi lytinių santykių. Labai įdomu, kaip per jos pamokas galėčiau lytiškai šviestis.

Knyga gali šio to išmokyti apie gyvenimą, o matematikos mokytojas – kaip suskaičiuoti grąžą parduotuvėje. Bet ne mylėtis. Šįkart susilaikysiu ir nepateiksiu kokios nors Amerikos mokyklų statistikos apie proporcingą abortų skaičiaus mažėjimą dėl tinkamų lytinio švietimo pamokų.

Svarbu suprasti, kad jaunas žmogus būdamas mokykloje ne tik rašo kontrolinius, žaidžia tinklinį ir groja smuiku. Jis bręsta ir jam būtina žinoti apie seksą tam, kad galėtų tinkamai subręsti tiek fiziškai, tiek dvasiškai ir sugebėtų sukurti sveikus pirmuosius santykius. Mes čia, mokykloj, siunčiam linkėjimus iš už apipaišytų suolų ir sakom – mums reikia pasikalbėti apie seksą.