Naujienų srautas

Pozicija2019.07.03 10:30

Mantas Adomėnas. Lietuva spąstuose, arba politinio mentaliteto ypatumai

Lietuva – ant Valstybės dienos slenksčio, visiškai ne už kalnų ir naujos naujo prezidento kadencijos inauguracija, taigi visuomenės nuotaika turėtų būti kaip tos merginos iš „YouTube“ filmuko: „Nuoru šventę švęsti!“ Nuotaika turėtų būti kupina lūkesčio, pakylėta, net kiek euforiška. Tai turėtų būti naujos politinės eros prieangis, prie kurio stabtelėję turėtume tartis dėl strateginių tikslų, dėl Lietuvos raidos vizijos ir dėl kelių į ją nueiti.

Dabar gi, dairydamiesi po Lietuvos politinį peizažą, šalia patetiško derybų dėl koalicijos spektaklio girdime tik grėsmingas diagnozes dėl padėties, kurioje valstybė yra atsidūrusi. Dažnai kalbama, kad Lietuva yra spąstuose.

„Lietuva yra vidutinių pajamų spąstuose“, perspėja ekonomistai: greitai ūgtelėjusi, nebegali konkuruoti dėl investicijų mažomis kainomis ir pigia darbo jėga, bet neišsivysčiusi tiek, kad galėtų augti konkuruodama su stipresnėmis Europos ekonomikomis. „Lietuva pakliuvo į demografijos spąstus“, niauriai konstatuoja kiti, matydami, kaip dėl emigracijos ir žemo gimstamumo Lietuvoje mažėja žmonių ir taip užsiveria ateities augimo perspektyvos. „Skurdo spąstai“, pateikia diagnozę dar treti, nurodydami augančią pajamų nelygybę.

Skamba grėsmingai, ir tikrai nenoriu neigti šių problemų rimtumo. Vis dėlto tikrieji spąstai, mano nuomone, yra kiti. Čia yra iššūkiai, problemos, kuriuos būtina spręsti, bet jie pasiduoda sprendimui. Tikrieji spąstai yra būsenos, kurios neleidžia sprendimo ieškoti ir jį įgyvendinti. Ir čia aš matau visą virtinę kitų, daug rimtesnių spąstų, į kuriuos Lietuvos visuomenė yra pakliuvusi, ir kurie neleidžia pakilti ir ieškoti išeičių.

Pavyzdžiui, kad ir vidutinio komforto spąstai, į kuriuos daugiausia įkliūva didmiesčių gyventojai (bet jie užgriebia ir plačiau). Jų esmė tokia: gyvenimas Lietuvoje, savo darbe, savo tarnyboje ir įprastinėje aplinkoje visai neblogas, iš esmės komfortiškas. Tad daugelis žmonių nenori nieko iš esmės keisti, kad nerizikuotų tuo, ką turi, ir savo visai pakenčiama esama padėtimi. Aišku, galėtų būti geriau, bet... kam rizikuoti? Su tuo sietinas ir abuojumas politinei veiklai, ir rimtos diskusijos dėl esminių reformų bei dėl Lietuvos raidos krypties stygius. Nes kam, jeigu žinai, kad vis tiek nesiryši mėginti kažką keisti?

Kita vertus, atokiau nuo didžiųjų centrų gyvenimas toli gražu nėra komfortabilus ir patenkinamas – bet vėlgi, ne tiek blogas, kad mobilizuotų ieškoti sprendimo. Jeigu nepasitenkinimas pasiekia netoleruotiną ribą, ne ieškoma, kaip spręsti problemas, ne ieškoma politinių, idėjinių ar visuomeninių sąjungininkų, su kuriais galima būtų galvoti kažką keisti, o emigruojama, balsuojama kojomis. Taip paprasčiau. Tuo būdu nesusidaro „revoliucinė situacija“, pokyčio kritinė masė: vieniems pakankamai gerai, kitiems nepakankamai blogai, be to, visada yra emigracijos opcija – saugiklis, nuleidžiantis politinio nepasitenkinimo garą.

Tuomet nenuostabu, kad tokie nauji besikuriantys politiniai dariniai, kaip kad Laisvės partija, nė nenori iš esmės mesti iššūkį status quo – jie koncentruojasi į first world problems, nes ką nors keisti iš esmės jų elektoratas ir nenori. Tai kas, kad mes to „pirmojo pasaulio“ nei turime, nei artimoje ateityje turėsime: gyventi jo problemomis yra nuostabiai saldi politinė iliuzija.

Aišku, čia ne tas pat, kaip susitaikymo su esama padėtimi, aspiracijų stygiaus spąstai, kuriuose dažniausiai atsiduria žmonės, negebantys įsivaizduoti ir patikėti, kad kas nors gali būti kitaip. Kad darbas ar mokykla gali būti ne tik kančia laukiant, kol visa tai baigsis, kad darbdaviai gali būti ne tik išnaudotojai, bet ir partneriai siekiant bendrų tikslų, kad rinkimų rezultatas gali atnešti ne tik dar vieną nusivylimą ir cinizmo bangą („Ar nesakiau? Visi jie vienodi!“), bet realų pokytį.

Bet tai įvyks tik tuo atveju, jeigu renkamasi siekiant pokyčio, vertinant, skaičiuojant ir mąstant. O tam reikia patikėti, kad kažkas gali iš esmės keistis. Spąstai tuo ir pasižymi, kad sudaro uždarą ratą – kai netiki pokyčiu, jis ir negali įvykti, ir tuomet aspiracijų stygiaus mąstysena suranda viskam tobulą paaiškinimą: „Juk kitaip ir negalėjo būti“. Nu nes tiesiog.

Ne Lietuvoje versle dirbantys mano bičiuliai kalba apie ekonominio provincialumo spąstus, kai visa kūrybinė verslo energija nukreipiama ieškoti būdo, kaip užgriebti kuo didesnę dalį seklutėlės Lietuvos rinkos ir ribotų valstybės išteklių, užuot rengusis išeiti į regiono, Europos, globalias rinkas ir jose konkuruoti. Dalijama menka Lietuvos ekonomikos bulkutė, užuot galvojus, kaip ją užauginti iki rimto pyrago.

Kad Lietuva būtų ne kovos laukas dėl mažutės žaidimo aikštelės, o tas išeities taškas, iš kurio leidžiamasi į globalų žygį ir į kurį sugrįžta pergalės grobis – investicijų, mecenatystės, labdaros, tiesiog kapitalo pavidalu. „Dabar gi, užuot galvojus, kaip užkariauti pasaulį, mes vaidijamės dėl tvoros padėties – kaip atsiriekti kuo didesnę dalį bendro ploto“, sako vienas pažįstamas verslo žmogus. Savo pinigus, beje, uždirbantis ne čia, Lietuvoje.

Savo mentalitetu analogiški ir zero–sum game spąstai politikoje – kai politinė energija nukreipiama kovoti, kas bus didžiausia žuvis šiame nedideliame prūde, užuot kartu galvojus, kaip išplaukti į platesnius vandenis. Tai reiškia perdėtą ir žūtbūtinę tarpusavio kovą nacionalinės politikos lauke, niekada neleidžiant pereiti į bendradarbiavimo modusą ir kelti nacionalinių tikslų.

To negalima padaryti, nes... – ir čia paaiškinimai yra begaliniai: nes opozicija visada turi oponuoti; nes opozicija aiškiai siekia visiems tik blogo, nes dauguma yra neišmanėliai / blogio agentai, etc. Rezultatas tas, kad esminiai poslinkiai, politiniai sprendimai, kuriems atlikti neužtenka vienos frakcijos ar vieno politinio bloko, lieka neatlikti. Liūdna, bet Lietuva neturi ir per beveik trisdešimtį Nepriklausomybės metų neįgijo politinio bendradarbiavimo patirties. Esminės reformos buvo atliktos arba dėl išorinio spaudimo (ES, NATO stojimo sąlygos), arba krizės akivaizdoje.

Paskutiniai yra Rojaus – ar Išganytojo – laukimo spąstai, „Išganytojo sindromas“, apie kurį politikos analitikų nemažai rašyta. Štai ateis politinė jėga – arba politinė asmenybė – arba politinė idėja – arba politinės raidos stadija, – kuri viską pakeis ir atneš naują gyvenimo ir raidos kokybę. Išsirinksime šią partiją / šią asmenybę / pasieksime tą kelio atkarpą, ir VISKAS BUS VISIŠKAI KITAIP. „Tereikia išsirinkti XY, ir gyvenimas pasikeis.“ „Tereikia įstoti į Europos Sąjungą, ir būsime pasiekę tikslą“. „Tereikia įsivesti eurą, ir galėsime toliau nebesirūpinti.“ Ir t.t. – šio mentaliteto esmė yra ta, kad sprendimai yra kitur, ne mumyse pačiuose.

Ateis naujas charizmatiškas prezidentas (ar prezidentė), ir priims reikiamus sprendimus. Integruosimės į Europos Sąjungą, ir ten paaiškins, ką mums daryti. „Dabar esame priėję kažkada turėto (kai stojome į ES ir NATO) raidos žemėlapio kraštą,“ sako Paulius Kunčinas, „ir tebenorime, kad jį mums kažkas už mus nupieštų.“ Dar daugiau, manome, kad egzistuoja „sidabrinė kulka“, tas vienas maginis faktorius, kurį pakeitus, visa kita sukris į savo vietas – nebereikės stengtis. Ir tuomet jau viskas bus gerai.

Šitie visi spąstai nėra kažkokios objektyvios duotybės ir fatališka pasmerktis. Jie yra mentalitetų dalykas, jie yra mumyse pačiuose. Viena vertus, tai tarsi teikia vilties – tereikia atsikvošėti, susivokti, susitelkti, mobilizuotis. Kita vertus, jei daugiau negu dešimties metų patirtis politikoje mane kažko išmokė, tai vieno dalyko – kad mentalitetai, įsisenėjusios mąstymo formos keičiasi sunkiau ir lėčiau, negu institucijos, rinkos ir geopolitinės sanklodos.

Todėl jeigu ko nors išrinktajam, netrukus prisieksiančiam prezidentui galėčiau palinkėti – tai pradėti sunkų ir nedėkingą darbą: keisti bendrapiliečių mąstyseną, padėti išsivaduoti iš spąstų. Iš spąstų įsitikinimo, kad gerai taip, kaip yra, kad nieko nereikia keisti, kad niekaip kitaip iš esmės ir būti negali. Iš to užsidarymo mažo prūdo pasaulėlyje, kur visi kovoja prieš visus. Iš spąstų nuolatinio laukimo, kol kas nors kiti parūpins visuotinį išganymą, gerovę ir prasmę.

Lyginimai su kitomis tautomis dažnai būna šiek tiek idealizuojantys ir nekritiški. Tačiau tautos, gyvenančios nuolatinėje pavojaus būsenoje, su nuolat į pakaušį įremtu pistoletu, – kaip kad Izraelis ar Taivanas, – tiesiog negali sau leisti prabangos gyventi tokiuose mentaliteto spąstuose. Kuo greičiau suvoksime, kad mes irgi gyvename nuolatinės egzistencinės grėsmės akivaizdoje – ar jos vardas būtų Rusija, ar demografinė praraja, ar permanentinis ekonominis atsilikimas ir likimas civilizacijos paraštėse, – kuo greičiau pajusime tą į pakaušį įremto vamzdžio šaltuką, tuo greičiau pajėgsime iš tų spąstų pradėti vaduotis.

Neabejotinas prioritetas dabar yra būtent ugdyti kitokį mentalitetą – „can do“ mąstyseną, nesitenkinimą esama padėtimi, gebėjimą įsivaizduoti kitokią tikrovę, negu esama, ir drąsą jos siekti, lygiai kaip ir globalią ambiciją. Ne mažiau svarbu savarankiškumas, suvokimas, kad sprendimai yra mumyse pačiuose, pasiryžime keistis pačiam ir bendradarbiauti su kitais.

Galiausiai, to mentaliteto bruožas turi būti istorinė orientacija ne į sprintą, o į maratoną, ne mąstymas: „Pribėgsiu istorijoje tašką A, ir gyvensiu gerai, galėsiu atsipūsti“, bet suvokimas, kad bėgimas ir veržimasis į priekį niekada nesibaigia.

Tokį mentalitetą reikia pradėti ugdyti jau mokykloje – tai daug svarbiau, negu mokyklų padėtis tarptautinėse švietimo reitingų lentelėse (tiksliau, be mentaliteto pokyčio niekada tos aukštos švietimo kokybės ir nepasieksime). Kitokią mąstyseną rekia diegti ir šeimoje, ir per viešosios erdvės normas, įsitikinimus, vertybes.

Nesu savo paties aprašytų mąstymo sindromų auka, nemanau, kad vienas politikas, kad ir koks energingas, charizmatiškas ir talentingas būtų, galėtų tai pakeisti. Tačiau pradėti keisti reikia. Nes taip ir dusinsimės savo pačių mąstymo išsikastuose spąstuose.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą