Pozicija

2019.06.18 10:30

Kęstutis Masiulis. Seniūnų rinkimai – kainuoja, pasenę, nebereikalingi

Kęstutis Masiulis, Seimo TS–LKD frakcijos narys2019.06.18 10:30

Prieš 15 metų buvau tiesioginių seniūnų rinkimų šalininkas. Tada tai buvo progresyvu ir bendruomeniška. Pats visur apie tai kalbėjau ir siūliau įtraukti į Tėvynės sąjungos rinkimų programą. Bet dabar esu prieš, nes pasaulis pasikeitė. Kas prieš 15 metų atrodė svarbu, dabar – beprasmiška. Prieš 15 metų ir banko skyriai kiekvienam miestelyje atrodė gera idėja, bet dabar jų nebereikia. Lygiai taip pat ir seniūnų pozicija daug kur nebeteko aktualumo.

Savivaldybės dabar kitokios nei 1990–aisiais

Seniūnijų steigimo šalininkai vis kalba apie poreikį valdžią priartinti prie žmonių. Dar naudojamas argumentas, kad Lietuvos savivaldybės yra per didelės. Net nejauku klausytis, rodos, kai kurie politikai nebeatnaujina mokyklinių žinių ir nemato inovatyvių gyvenimo pokyčių.

Dabartinės savivaldybės, viso 60, išaugo iš sovietinių rajonų. Rajonų sistema buvo sugalvota sovietiniais laikais visai vykusiai ir neblogai atspindėjo to meto regioninę politiką. Viena centrinė gyvenvietė su centralizuotai suplanuotais ir pastatytais zavodais, kuri aptarnaudavo kaimišką teritoriją su kolchozais. Taip buvo decentralizuota gamyba, tolygiai apgyvendinta teritorija ir išvengta neplanuotos didmiesčių plėtros.

Seniūnijos vėliau įsteigtos kiek didesniuose kaimuose, kur buvo didžiausi kolchozai. Rajoninių savivaldybių pavyzdžiu seniūnijos atsirado ir kai kuriuose miestuose, bet jau dirbtinai. Tarkim, Vilniuje Verkių seniūnija apima ir miegamąjį rajoną Baltupius, ir tokią pat Jeruzalę, ir sodus, ir individualių namų kvartalus, ir regioninį parką, kurie neturi nieko bendro tarpusavyje.

Praėjus 30 metų po Nepriklausomybės atstatymo, viskas smarkiai pasikeitė, o per pastarąjį dešimtmetį – ėmė keistis visuomenė, atsirado anksčiau sunkiai įsivaizduojami inovatyvūs paslaugų teikimo bei viešojo valdymo būdai. Įvyko ir drastiški demografiniai pasikeitimai. Gyventojai masiškai persikraustė ir susitelkė visai kitose vietose, nei buvo tada, kai buvo konstruojamos savivaldybės ir seniūnijos.

Vietoj apylygiai apgyvendintos Lietuvos, Vilnius labai išsiplėtė, Kaunas, Klaipėda ir Šiauliai apaugo priemiesčiais, pasikeitė kurortai, o dauguma rajonų neteko 30–50 proc. gyventojų. Jau yra nemažai seniūnijų, kur per metus nebegimsta nė vienas vaikas ir tokių daugėja. Taigi ar galima kalbėti apie tą pačią savivaldą ir jos poreikius, kaip prieš 15 ar juo labiau 30 metų?

Šiandien yra visai kitų iššūkių ir verta pradėti diskusiją ne apie seniūnijų ir savivaldybių plėtrą, bet apie jų skaičiaus optimizavimą, apie valdžios ir paslaugų dar spartesnį perkėlimą į elektroninę sritį ir tuo būdu didesnį žmonių poveikį sprendimams, bet ne per seniūnus, o tiesiogiai.

„Išmanieji“ seniūnai

Per paskutinį dešimtmetį labai sustiprėjo technologijų sektorius ir pasiūlė neribotas galimybes, kaip galima pagerinti, efektyvinti ir optimizuoti valdymą. Būtent interneto, telekomunikacijų ir išmaniųjų sprendimų plėtra leido sumažinti fizinį bankų skyrių skaičių. Lygiai tie patys principai taikytini ir viešajam sektoriui.

Jeigu anksčiau reikėjo pažymos iš seniūno, tai dabar tą galima susitvarkyti internetu, jeigu anksčiau reikėjo rašyti raštą ir nupėdinus prašyti seniūno sutaisyti gatvę, tai dabar užtenka mobiliosios programėlės, jei anksčiau seniūnas apžiūrėdavo duobę, tai dabar tą gali padaryti dronas, gal „Google Earth“, ar paprasčiausiai galima apie situaciją spręsti iš mobiliuoju telefonu padarytos nuotraukos. Valdžia priartėjo prie žmonių ne per seniūnus, bet išmaniųjų technologijų pagalba. Ir tai dar tik pradžia. Galima tik fantazuoti, kokios galimybės atsivers per kitą dešimtmetį.

Kai kas sako, kad reikia seniūnijų kaip savotiškų smulkesnių savivaldybių, ar apskritai reikia smulkinti savivaldybes? Bet ar savivaldybės yra tikslas, ar tikslas yra greitas gyventojų rūpesčių sprendimas? Efektyviai veikianti savivaldybė yra daug geriau gyventojui, nei fiziškai didelis savivaldybių darbuotojų skaičius! O paslaugos netaps efektyvesnės, jei padidinsime seniūnijų skaičių, bet tokiomis taps, jei žmogus galės greitai ir paprastai registruoti savo poreikį, problemą ir ten pat matyti, kaip ir kokie priimami sprendimai.

Gyventojams nebereikia tarpininkų seniūnų, technologijos įgalina žmones pačius dalyvauti sprendimų priėmime.

Ar trūksta valdžios pareigūnų?

Miestuose seniūnai tapo visiškai nebereikalinga grandimi tarp sprendimų priėmėjų ir gyventojų? Seniūnijos ir savivaldybės negali tapti vertybe pačios savaime, jos vertingos tik tada, kai geriausiai aptarnauja tam tikros bendruomenės interesus. Tikslinga turėti atskirą savivaldybę kurortui, nes ji turi specifinės veiklos, taip pat tikslinga tada, kai centrinis objektas yra atominė elektrinė, kai tam tikroje teritorijoje susitelkusios tautinės mažumos, kai yra istorinis regionas, ir t. t. Tačiau užkonservuoti teritorinį sovietinį suskirstymą yra primityvu, nes nebėra nei Sovietų Sąjungos, nei to meto regionų.

Būtent todėl palaikau ir Kauno miesto bei Kauno rajono savivaldybių sujungimą. Dvi savivaldybės aptarnauja vieną gyventojų grupę – kauniečius, tai logiškas klausimas, kam toks dubliavimas? Racionalesnis būtų atskyrimas kaimiškų teritorijų nuo priemiesčių?!

Lygiai tas pats su seniūnijomis Kauno mieste. Jos sudalintos dirbtinai į teritorinius vienetus, bet ar tikrai jos duoda realią naudą? Jeigu seniūnijos veiktų atstovaudamos tikroms bendruomenėms su savo išskirtiniais klausimais, kaip senamiestis, sodai, priemiesčiai ir t.t., būtų daugiau naudos. Seniūnai būtų stiprūs, jei jie veiktų kaip gyventojų atstovai. Bet atstovavimui gyventojams jau turime seniūnaičius ir bendruomenes su savo vadovais. Gal to ir užtenka?

Mokesčių mokėtojų apmokami seniūnai gi būtų pavaldūs savivaldybėms, gautų atlyginimą, bet būtų rinkti žmonių. Tuo pat metu neturintys nei biudžeto, nei įgaliojimų. O merai juk irgi rinkti žmonių, tačiau su biudžetu ir įgaliojimais. Atsirastų keista ir beprasmė grandis: nei valdžia, nei atstovai, be galių, tačiau kainuojantys biudžetui.

Valdantieji „valstiečiai“ ir „tvarkiečiai“ – seniūnijų steigimo entuziastai – galėtų nustoti tampyti skeletus, o įsijungti „Google Earth“, regia.lt, „Tvarkau Vilnių“ ir pasidomėti tikrosiomis žmonių problemomis.