Prieš 78 metus, 1941 m. birželio 14 d., Sovietų Sąjunga pradėjo masinius lietuvių trėmimus į Sibirą. Per okupaciją iš Lietuvos už antisovietinę veiklą, dėl ekonominio ar socialinio statuso išvežta gerokai virš 100 tūkstančių gyventojų. Didelė jų dalis niekada nebegrįžo iš tremties ar kalėjimų atgal.
Daugeliui laisvės kovotojų, kurie kovojo prieš okupantus iki šešto dešimtmečio vidurio, įvykdytos mirties bausmės, kiti – tiesiog žuvo kovoje. Išgyvenusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams sovietinė valdžia toliau neleido ramiai gyventi: trukdyta susirasti darbą, leisti vaikus į mokyklą ar susigrąžinti prarastą gyvenamą vietą.
Tačiau jau beveik trys dešimtmečiai Lietuvos nepriklausomybei, o Sovietų Sąjunga – nebeegzistuojantis darinys. Politiniai kaliniai ir tremtiniai dabar – gyvi sovietinio „rojaus“ liudininkai ir tuo pačiu gerbiami už sunkią patirtį, už nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei... Įdomu sužinoti kaip šiandien sekasi politinių kalinių ir tremtinių bendruomenei. Koks jos santykis su valdžia ir su visuomene, ypatingai jaunąja Nepriklausomybės karta?
Architektas, buvęs politinis kalinys ir Seimo narys Povilas Jakučionis (g. 1932 m.) pasakoja, kad tiek anksčiau, tiek šiandien palaiko ryšį su sovietmečio nemačiusia Nepriklausomybės karta: „Apie bendravimą su dabarties žmonėmis reikėtų kalbėti tik nuo 1990 metų. Anksčiau ši tema (sovietų represijų istorija) buvo tabu. Tapęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (didžiausia politinius kalinius ir tremtinius telkianti organizacija Lietuvoje) pirmininku reguliariai bendravau su moksleiviais, vykdant „Jaunimo patriotinio ugdymo“ programą. Jie labiausiai domėjosi ir stebėjosi mano pasakojimais apie tardymus ir kankinimus bei darbą pogrindyje. Mūsų jaunimas visada mane žavėjo, nes juos tikrai domino okupantų nusikaltimai žmogiškumui. Rasdavome bendrą kalbą ir supratimą. Dabar susitinkame tik per renginius, kuriuose visada gausu jaunimo.“
Paklausus apie šiandienos santykį su valdžia – skiriamas lengvatas, garantijas, apdovanojimus ar įvertinimą platesne prasme, P. Jakučionis kalba dalykiškai. „Valstybę turime tokią, kokią susikūrėme. Aš ją myliu, nes tai mūsų valstybė. Ir nieko daugiau iš jos nenoriu. Esu apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“. Gaunu pirmojo laipsnio valstybinę pensiją. Buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai jokių privilegijų ar lengvatų negauna. Tik tas, kurias turi visi pensininkai, išskyrus nedideles valstybines pensijas, tremtiniai – apie 70 eurų, o politiniai kaliniai – apie 150 eurų. Pensijos per krizę buvo sumažintos ir jau 10 metų neindeksuojamos. Dėl to visi politiniai kaliniai ir tremtiniai yra labai nepatenkinti. Tai tiek“, – pasakojo buvęs Seimo narys.
Apie dabartinę situaciją Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės vadovė, LPKTS Valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė–Bumbulienė, nepaisant didelės dalies bendruomenės narių labai garbaus amžiaus šiandien, LPKTS organizaciją mato kaip labai gyvą ir telkiančią erdvę: „Nesame mokslinių tyrimų institutas ar pan., tad pagrindinis mūsų darbas dabar yra šių žmonių vienijimas ir jų istorijų įamžinimas knygose, paminkluose, renginiuose bei visuomenės švietimas. Taip, bendruomenė sparčiai mažėja, nes garbingo amžiaus sąjungos nariai iškeliauja Anapilin. Jauniausi tremtyje buvę nariai šiuo metu yra maždaug 60-ies metų, todėl nuolat kviečiu visus į organizacijos gretas pakviesti savo vaikus, vaikaičius. Tikiu, jog tokiu būdu ilgainiui galėtume tapti stipria pilietine, patriotine Lietuvą mylinčių ir jos istoriją saugančių bendraminčių bendruomene.“
Apžvelgusi organizacijos situaciją, didžiausiu LPKTS pasiekimu šiandien, R. Duobaitė–Bumbulienė taip pat laiko ryšį su jaunimu – tiksliau to darbo, apie kurį kalbėjo P. Jakučionis, vaisius. „Galima sakyti, jog trijų dešimtmečių veiklos rezultatus gauname dabar, kai beveik kiekvieną savaitgalį vyksta žygiai partizanų takais (pėsčiomis, dviračiais, motociklais, visureigiais ir taip toliau), miško brolių stovyklos, paminklų atidengimai, bunkerių ir žeminių restauracijos ir atstatymo darbai, dainų festivaliai ir kitos iniciatyvos; kai jaunimas pradeda didžiuotis partizanais, vadinti juos tikraisiais tautos herojais. Drįstu teigti, jog prie to daug prisidėjo LPKTS“.
Išgirdus buvusio politinio kalinio ir visuomeninkės mintis, šiandienos politinių kalinių ir tremtinių padėtį taip pat apžvelgė ir Seimo narė, Laisvės premijos komisijos pirmininkė, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narė Radvilė Morkūnaitė–Mikulėnienė: „Per pastarąjį dešimtmetį, o ypač per pastaruosius kelis metus, Lietuvos partizanų – laisvės gynėjų įvaizdis plačiojoje visuomenėje sustiprėjo. Aišku, gaila, kad tik dabar. Bet džiugu, kad vis dar yra gyvų kovotojų, liudininkų, kuriuos reikia suskubti ir pagerbti, ir prašyt pasakot bei dalintis savo patyrimais su kuo platesniu ratu“.
Komentuodama antisovietinės rezistencijos dalyvių santykį su Lietuvos valdžia, politikė atsiliepia viena vertus pozityviai. Tačiau, kartu įvardina ir sritis, kuriose valdžia turėtų pasitempti.
„Džiaugiuosi, kad šiemet Seime apdovanojome 7 partizanus Laisvės premija. Nors tai ir simbolinis žingsnis, tačiau nešantis labai aiškią žinią – mes nepamirštam, Lietuvos partizanų kova pripažįstama aukščiausiu politiniu lygmeniu. O ko trūksta – patys partizanai nesiskundžia, nors manau tikrai Valstybė turėtų skirti jų gerbūviui didesnius resursus. Ir tikrai Valstybė privalo skirti didesnį dėmesį istorinės atminties politikos įgyvendinimui – Genocido centro ir tyrimų finansavimas, mokslininkų algų didinimas, jaunimo kūrybinių iniciatyvų finansavimas ir panašiai“, – sakė Seimo narė.
Artėjant Gedulo ir vilties dienai birželio 14 d. prasminga prisiminti ir šiandien šalia mūsų esančius politinius kalinius ir tremtinius. Kaip jiems sekasi šiandien mums atskleidžia įvairiais lygiais su jų bendruomene susiję žmonės: politinis kalinys, visuomeninės organizacijos atstovė ir valdžioje šios bendruomenės klausimais besirūpinanti politikė.
Iš jų pasisakymų susidaro įspūdis, kad visuomenėje laisvės kovotojų atminimas tikrai gyvas. Ir tai – ilgų metų darbo šviečiant ir mėginant sudominti herojiška XX a. vidurio Lietuvos istorija rezultatas. Tačiau, pastebėtina, kad politiniai kaliniai ir tremtiniai dažnai stokoja rūpesčio valstybės mastu. Nepakankamai lėšų skiriama jų patirties ir istorinės atminties tyrimams bei visuomeninėms iniciatyvoms.
Pabaigai belieka palinkėti mūsų garbiems laisvės kovotojams sveikatos. Atsakingiems asmenims rasti sprendimus įvardintoms problemoms. O artėjančios dienos proga – nepamiršti istorijos, kad ji niekada nepasikartotų.
