Pozicija

2019.05.28 14:30

Ieva Jagminienė. Ar pensijos – paštininkų pajamos? Pagal Artūrą Zuoką – taip!

Prieš savaitę publikuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario Artūro Zuoko straipsnyje „Pelningiausias verslas Lietuvoje – darželiai ir mokyklos“ pateikti argumentai galėjo stipriai klaidinti visuomenę. Neva visų privačių ugdymo įstaigų „sunku patikėti, bet pelningumas – 30 proc. ir daugiau“.

Taip pat teigiama, kad didžiąją dalį pelno sudaro iš valstybės gaunamos lėšos. Kaip būdą sumažinti privačių ugdymo įstaigų pelningumą, A. Zuokas siūlė priversti visas nevalstybines ikimokyklinio ugdymo įstaigas perregistruoti savo juridinį statusą iš UAB į Všį.

Kur čia yra visuomenės klaidinimas?

Pirmiausia – kodėl norima mus įtikinti, kad 100 eur kompensacija – tai privačių darželių pajamos? Juk tikrieji kompensacijos gavėjai yra tėvai, vedantys vaikus į privačius darželius. Sutartis dėl minimos kompensacijos skyrimo yra trišalė – sudaroma tarp Vilniaus m. savivaldybės, nevalstybinės ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir ugdytinio tėvų. Ir joje aiškiai nurodyta, kad lėšų davėjas yra Vilniaus m. savivaldybė, o gavėjas – ugdomo vaiko tėvai. Tuo tarpu privačių darželių pareiga yra tik skiriamas lėšas administruoti. Jie, gavę iš savivaldybės šias lėšas, tuoj pat jas atiduoda tėvams.

Vadovaujantis A. Zuoko straipsnio logika, analogiškai galima teigti, kad pensijos yra paštininkų pajamos, nes juk jie tuos pinigus gauna! „Sodra“, mokėdama pensijas, pinigus fiziškai paduoda paštininkams. Jei nutylime apie faktą, kad pinigai tuoj pat ir atiduodami tikriesiems gavėjams – pensininkams, reiškia, tai yra paštininkų pajamos! Ar ne taip?

Beje, kompensuojamų lėšų administravimas yra griežtai Vilniaus m. savivaldybės kontroliuojamas teikiant ataskaitas kiekvieną mėnesį, taigi, į pelno skiltį taip paprastai jų neperkelsi. Paprastesnį kompensavimo tėvams modelį taiko Kauno m. savivaldybė, mokėdama šią kompensaciją tiesiogiai tėvams, į šį procesą neįtraukdama privačių darželių ir taip išvengia nesusipratėlių nepasitenkinimo.

Ir apskritai – negražu ir nesąžininga juodinti visuomenei visų privataus ugdymo sektoriaus įmonių, teikiant apibendrintus duomenis, neva tai „darželių pelnas“, o iš tiesų remiantis tik vienos iš 138 įmonių rodikliais. Tikrovėje didžioji dalis privačių darželių yra nedideli šeimos verslai, kurių tikslas yra suteikti šeimoms geresnės ugdymo kokybės ir lankstesnių sąlygų pasirinkimą, ir kurie toli gražu negali pasigirti dideliu pelnu. Beje, didžioji dalis jų ir turi Všį statusą (NIUĮA narių tik 23 proc. yra UAB arba MB).

Kokios būtų pasekmės, įgyvendinus A. Zuoko siūlymą?

Pirmiausia būtų diskriminuojamos šeimos, kurių vaikai nepatenka į valstybinius darželius, ir kurios renkasi savo vaikams darželį pagal ugdymo metodiką ar šeimai artimas vertybes bei dėl kitų priežasčių. Pakeitus tvarką, darželį šios šeimos turėtų rinktis pagal jų juridinį statusą – kitu atveju prarastų kompensaciją ir už darželį būtų priverstos kas mėnesį mokėti po 100 eurų daugiau.

Be to, Všį statusas pats savaime negarantuoja ir mažesnės kainos tėvams. Vaikų ugdymas ir išlaikymas kainuoja tikrai daug visoms ugdymo įstaigoms. Norint išsilaikyti įmonei, tas išlaidas turi kažkas padengti. Ne veltui kainos privačiuose darželiuose gana nemažos – visas išlaidas turi padengti juos lankančių vaikų tėvai. Įmonės juridinio statuso pakeitimas įmonės sąnaudų nesumažintų, tai kaip galėtų sumažinti kainas tėvams?

Kodėl kai kurios įmonės registuoja UAB ar MB juridinį statusą? Norint įkurti nevalstybinę ugdymo įstaigą, reikalingos gana nemažos investicijos. Daugelis pradedančiųjų šeimų verslus neturi tiek reikiamų lėšų ir kreipiasi į bankus, prašydami paskolų veiklos pradžiai. Deja, ne pelno siekiančioms įmonėms, kokios yra Všį, nei bankai, nei kredito unijos paskolų neteikia.

Galiausiai visiems puikiai suprantama, kad už aukštos kokybės paslaugas prašoma aukšta kaina. Taip, puikūs rezultatai ir mokyklos prestižas taip pat turi savo vertę. Juk niekas nebando reguliuoti Harvardo universiteto kainos vardan viešojo intereso. Ir jame studijuoja daugybė jaunuolių – laimingų, kad į jį pateko ir turi galimybę studijuoti, mokėdami tą beprotiškai didelę kainą. O kiek dar sutiktų mokėti dvigubai, kad tik ten patektų!

Akivaizdu, kad straipsnio ir siūlomų pokyčių autoriui norisi pareguliuoti natūralios rinkos kainas čia pas mus, sostinėje. Tačiau laisvi piliečiai Vilniuje turi augti tėvams laisvai parenkant ugdymo įstaigą savo vaikui, nesigilinant į jos juridinį statusą ar pelno struktūrą. Straipsnio pasiūlymai nei Vilniaus miesto šeimoms, nei viešajam interesui nieko neduoda.
Geriau būtų siūloma ką realiai gero miestui daryti, užuot kapsčiusis vienoje iš svetimų kišenių.